2019 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Andrejus Tarkovskis, filmas "Aukojimas" / "The Sacrifice" / "Offret" : artimiausiųjų paaukojimas už visos žmonijos išgelbėjimą


Sveiki,

Paskutinis dar nematytas Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmas „Aukojimas“ (kai kur verčiama „Auka“) (šved. Offret) (1986) tapo ir man paskutiniu nematytu septintuoju iš jo repertuaro. Šie metai man ypatingi, nes peržiūrinėju antrąsyk visus A. Tarkovskio filmus, tačiau taip niekada ir neteko pamatyti jo paskutiniojo „Aukojimo“, kurį iš dalies tausojau ypatingai savo gyvenimo progai, iš dalies dėl to, kad filmas švedų kalba su angliškais titrais, o A. Tarkovskio dialogai-monologai, persmelkti filosofijos ir religijos apmąstymų, nėra tokie lengvi analizei, tačiau toji diena išaušo per pačias Vėlines ir pagaliau pamačiau paskutinį jo kūrinį.

Tais pačiais metais nufilmuotas filmas A. Tarkovskiui tapo lemtingas dar ir dėl to, kad režisierius gruodžio pabaigoje mirė. Pasak režisieriaus sūnaus, tėvas tikėjo pranašystėmis ir ritualais, o „Aukojimo“ scenarijus būtas dvigubas, kaip ir gaisras filmavimo aikštelėje, kai beprotis Aleksandras sudegina namus. Pirminiame scenarijaus variante režisierius buvo sukonstravęs savotišką pasveikimo nuo vėžio, kuriuo sirgo pagrindinis veikėjas Aleksandras, stebuklą, kai jis permiega su namų tarnaite, pabėgėle iš Islandijos, vardu Marija. Vyriško ir moteriško pradų susijungimas irgi ritualas, tačiau scenarijų režisierius netikėtai ima ir pakeičia, kai šis sužino, jog jam pačiam diagnozuotas plaučių vėžys. Kiek tokių menininkų, kurie kurdami aplinkybes iš esmės sukuria savo lemtį? Apie tai reiktų parašyti atskirą traktatą, tačiau kokio įtikėjimo galią turėjo pats A. Tarkovskis, kad galėjo „prisišaukti“ ligą ir bandė nuo jos „pabėgti“ pakeisdamas scenarijaus likimą ir kartu savo paties likimą? Man iki šiol paslaptis.

Deja, režisierius Kanų festivalyje, kuriame filmas pelnė net tris svarbius apdovanojimus, jau nebegalėjo pasirodyti dėl jo sunkios būklės. Taip pat režisierius jau nebegalėjo grįžti ir į Sovietų Sąjungą, nes 1983 metais po Italijoje nufilmuotos „Nostalgijos“, pasiliko už Geležinės uždangos, palikęs vienuolikmetį sūnų ir žmoną, ir artimuosius... Jis pasirinko kūrėjo kelią, bet gal ir iš esmės tikėdamasis, kad vakarietiškoji kur kas pažangesnė medicina padės jam išsikapstyti iš ligos. „Aukojimas“, skirtas sūnui, kurį režisierius pamato jau penkiolikos, visai merdėdamas ir užbaiginėdamas savo knygos rankraščius, dirbdamas ir kurdamas, apmąstydamas mirties patale.

Tik filmui pasibaigus tapo aišku, kad jame vaizduojamas nekalbantis berniukas, kuris išgyveno gerklės operaciją Japonijoje, o dabar reikės gydyti Australijoje, todėl varo artimuosius į neviltį, yra paties A. Tarkovskio sūnaus prototipas. Režisierius negali susikalbėti su juo dėl Geležinės uždangos, todėl reikalinga tam tikra raiša, nebylystė, kaip išreikšti to ryšio trūkumui, juk šiaip ar taip visi filmai šiek tiek autobiografiniai.

Visas filmas nufilmuotas Švedijoje, Gotlando saloje, Baltijos jūroje. Tai vasaros vila, kurioje apsistoja aristokratiška švedų šeima, išgyvenanti prasidėsiančio Trečiojo pasaulinio karo siaubą. Žinoma, filme tai tik misterija, kaip velnio bauginantis apreiškimas, kuris namų ponią įvaro į isteriją, tačiau „Aukojime“ tai sąlygota, iš tikrųjų žemai praskrendantys lėktuvai simbolizuoja pagrindinio veikėjo Aleksandro tamsiausią išbandymų naktį. Jis kaip pilyje besislepiantis gyvasis tarp mirusiųjų, išgėręs slepiasi nuo iliuzijų, bet kartu dėl to puola į jų glėbį. Pamasintas girto paštininko Oto, jis keliauja pas tarnaitę raganą Mariją, kuri atlieka tam tikrus religinius ir pagoniškuosius ritualus, ši veikėja dviprasmiška: ji ir ragana, ji ir švenčiausioji Mergelė Marija iš ikonos; ji kerėtoja, ji išganytoja. Ir čia švenčiausią lytinio akto akimirką A. Tarkovskis panaudoja jau „Veidrodyje“ (1975) matytą magišką pakylimą virš lovos sceną. Apie kūniško ir dvasinio susiingimo momento svarbą galima spręsti ir apie režisieriaus galimybes žmogaus dvasios suirutėje ieškoti harmonijos, in ir jan susijungimo kaip išsigelbėjimo, vienas kitą sustiprinančių energijų aktą.

Visgi lyginant su filmais, filmuotais dar Sovietų Sąjungoje, šis filmas, kad ir koks atrodytų misterinis, man jame mažiausia metaforų. Taip, metafizinių elementų ir simbolių esama, naudojami sapno-vizijų-regėjimų-haliucinacijų motyvai, kad išgautų metafizinę Aleksandro sumišimo vaizdinį. Tačiau žvelgiant į teksto prasmę, apie ką kalba veikėjai ir kaip jie kalba, vaikščiodami po vėjuotus namus, tyrinėdami seną žemėlapį, visgi atrodo, jog žiūrėtum nebe įmagnetintą Tarkovskio kiną, o labiau teatralizuotą ankstesniųjų metafizinių filmų versiją.







Gal iš tikrųjų režisierius bėgdamas nuo magiškesniosios „Aukojimo“ versijos, bandė surealistinti filmą ir jį išgryninti? Sakoma, kad režisierius po šio filmo turėjo užmačių pastatyti vieną garsiausių Šekspyro pjesių, o tai vedė prie naujų, jau jo galvoje besišaknijančių pjesės perteikimų variantų. Kitą vertus, A. Tarkovskis niekada nebuvo itin plastiškai dinamiškas, poetiškas – žinoma, tačiau jo scenos, jeigu pažiūrėsime į „Stalkerį“ ar „Nostalgiją“, atrodo kaip vaikščiojantis lėlių namelis, tam tikra kompozicija: mąslūs aktorių žingsniavimai, ilgi filosofiniai monologai, žvelgiant pro langus arba vienas kitam pro šalį, tyrinėjant apsemtus namus... Tačiau „Aukojime“ tai itin atrodo kaip teatro scenoje ir tik tos metafizinės scenos, panašios į sapniškas vizijas, leidžia sujungti teatrą su metafizinio kino raiška.

Pagrindinis veikėjas Aleksandras prisiekia Dievui, jeigu šis išgelbės žmoniją nuo Trečiojo pasaulinio karo, jis paaukos viską, net savo mažąjį nekalbantį sūnelį. Primena daugybę Biblijos motyvų, kada brangiausia auka už viso pasaulio gėrį, yra paklojama per vieną silpnumo akimirką, prisiminkime Kainą ir Abelį, Kristaus pasiaukojimą vardan žmonijos ir pan. Visgi A. Tarkovskis jungia, kaip sakiau, religinius motyvus su liaudies šamanizmu, tikėjimu raganomis, paranormaliais reiškiniais, jungia žmogaus fizinį kūną su dvasia. Čia vėl jis ritualams pasitelkia ugnies apvalantį ir griaunantį archetipą, kuris galiausiai pasitarnauja Aleksandro beprotybės siautuliui; jis sudegina namus.

Sakoma, sceną reikėjo perfilmuoti net du kartus, nes pirmasis realiai nufilmuotas gaisras paprasčiausiai neįsirašė, todėl teko atstatyti namą ir vėl viską perfilmuoti, o aktoriams, kurie įtikinamai klampoja po pelkę ir isteriškai rėkia dėl gaisro tai jau antras dublis, vadinasi, jiems vėlei reikėjo grįžti į salą, patirti A. Tarkovskio susierzinimą ir kitus nesklandumus... Tačiau toji scena, degimo, jungčių su praeitimi, su pažadu, galiausiai yra A. Tarkovskio dar vienas ritualas, kurį regime ir „Veidrodyje“, ir „Nostalgijoje, kur miesto aikštėje prieš visus bepročius susidegina Domenikas, beje, tas pats aktorius suvaidinęs Aleksandrą „Aukojime“ – Erland Josephson (1923-2012).

Filmų interpretacijų būta pačių įvairiausių, kaip visada ir būna su A. Tarkovskio filmas. Ką reiškia tas Aleksandro beprotiškas finalinis sprendimas? Ar tai sunaikinimas, išpirka, apsivalymas, jo proto užtemimas? Beprotis gelbstintis civilizaciją nuo dar vieno karo, įtikėjęs, jei išlaikys Dievui pažadą, jis išgelbės save ir visus likusius? Filmo pabaigoje po negyvu medžiu berniukas atsigula ir pirmąkart prabyla tarsi ne savo, o angelo žodžiais: „Iš pradžių buvo žodis. Kodėl taip yra, Tėve?“ Žinoma, taip simboliška. Nauja karta, nauja civilizacija po nusiaubto gaisro vėl užduoda esminius klausimus ir gan logiškus, juk pirmiausia turi būti kūnas ir kūne gyventi sąmonė, kad atsirastų žodis, todėl berniukas žiūri į medžio viršūnę, vildamasis, kad tas suvokimas ateis ir jis supras šio pasaulio dėsnius.

Kiek iš tikrųjų pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galimas daiktas, kad gyvybę. Tam tikra prasme tai yra jo paties pasiaukojimas menui, savo įsitikinimams ir galų gale sūnui. Ar buvo galima viso to išvengti, atidėlioti filmavimus ir pabandyti gydytis? Kai kada auka kaip principas, priesaika, pažadas yra svarbiau netgi už patį gyvenimą.  

Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.1


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą