Filmas: "Irina" / "ИРИНА"

Sveiki,

Dar vienas netikėtas Scanoramos festivalio atradimas – bulgarų niūri socialinio turinio juosta „Irina“ (bulg. Irina) (2018), kuri pasakoja apie jauną provincijoje gyvenančią motiną Iriną. Nuo pat juostos pradžios tampa aišku, kad tai toli gražu nebus lengvas filmas, kuris įkvėptų idėjų gyvenimui. Irina plūkiasi miestelio valgyklėlėje, tačiau dėl atliekų vagiliavimo ją atleidžia iš darbo, o jos vyrą užgriūna anglys ir jis tampa invalidu. Šeima nebegali sudurti galo su galo ir jauna moteris ryžtasi tapti surogatine motina...

Filmas išties paliečia. Jo pasakojimo manierą galėčiau apibūdinti kaip super natūralistinę, kiek angažuotas socialinių nepriteklių, kur žmonės ieškodami išeičių priima drastiškus sprendimus. Toks kinas dažnai pribloškia dėl savo gyvumo ir tikrumo, tokias sudėtingo likimo istorijas labai mėgsta rumunų, bulgarų ir apskritai Rytų Europos naujosios bangos kinas, kada stambiu planu parodomas visas tas sunkumas ir vargas, kurį turi iškęsti veikėjai. Panašia maniera nufilmuotas ir perteiktas „Irina“, kuri tampa dar viena filme pavaizduota moters pavyzdžiu, kaip išgyventi skurdo ir socialinės nelygybės visuomenėje.

Irinos pasaulis pilnas stereotipų. Užklupusi vyrą su savo seseria Irina susitaiko su vyro neištikimybe, tačiau pavyduolis vyras ją „varinėja“ kaip jam papuola. Čia prisiminiau ir tas Jono Biliūno novelių didaktikas, kai apkaltintas žmogžudyste kaimynas pakviečiamas prie stalo, nes manėsi, kad Irina jį visus metus kaltino nepelnytai, ima ir prisipažįsta, kad pelnytai. Žongliruojama vertybėmis, humanizmu, patriarchato pasauliu, kuriame moteris vis dar gyvybės davėja, bet kai reikia, moka įkąsti skaudžiai. Kai kurie vaizdiniai ir aplinkybes vis dar primena mūsų Lietuvos provincijos gyventojų realybę, tik kažin, ar ten rasime moterų, kurios turčiams gimdytų vaikus už pinigus, tačiau ta socialinė bejėgystė tvoskia iš toli ir pas mus. Galiausiai filmo pabaigos klausimas: ar Irina atiduos vaiką svetimai šeimai, ar liks ištikima motinos instinktui? Tai veikiau pagrindinis moralinis klausimas: kiek žmoguje yra žmogaus rodo jo teisingi pasirinkimai. Visgi filmas bemaž baigiasi laimingai; Irina, kurios depresuojantį veidą nuolat stebėjome stambiu planu pusantros valandos, galiausiai pamatome šypseną, tiesa, atsiradusią iš tų pačių gyvenimiškų sunkumų. Paveikus, įtaigus, realistinis filmas apie žmones, paverstus skurdo vergais ir dėl to darantys ne pačius išmintingiausius pasirinkimus tam, kad išgyventų, galiausiai moralas tame, kad neįmanoma nuteisti Irinos dėl jos pasirinkimų, kurie teoriškai atrodo nedovanotini, tačiau praktiškai suvokiami kaip galimybė gyventi.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela