Filmas: "Paslėptas gyvenimas" / "A Hidden Life"

Sveiki,

Režisierius Terrence Malick yra puikus. Per savo ilgą karjerą sukūrė ne vieną šedevrą, kuriuo galėsime žavėtis net ir 100 metų praėjus. Iki tol man didžiausią įspūdį padaręs filmas „Gyvenimo medis“ (2011) tikriausiai buvo vienas mėgstamiausių tų metų filmų ir geriausias, bent man, režisieriaus filmas. Po to sekė kur kas kuklesni filmai ir štai, kai jau galėjome pagalvoti, kad režisierius tiesiog sulaukė savo kūrybinio saulėlydžio ir tikriausiai nieko stipraus ir įtaigaus nebesukurs, kas pranoktų daugelį jo darbų, pernai ėmė ir abstulbino pristatydamas Alpių kalnuose nufilmuotą dramą „Paslėptas gyvenimas“ (angl. A Hidden Life) (2019). Pastarąjį kūrinį galėjote pamatyti Scanoramos kino festivalyje.

Istorija pasakoja apie jauną šeimą, kuri gyvena Austrijos Alpių papėdėje įsikūrusiame atokiame kaime. Čia bendruomenė primena komuną: vieni apie kitus viską žino, lauko darbai nudirbami kartu ir t. t. Vieną dieną šeimos vyras iškviečiamas į karo tarnybą ir prasideda didžioji šeimos tragedija. Tiesą sakant, tai vienas iš tų režisierių, kuris gali iš jau senų ir šabloniškai įsigalėjusių temų kaip antai Antrasis pasaulinis karas rasti naują tų įvykių atskleidimo būdų. Malick kino kalba juslinga, metaforiška ir perteikta simboliais, jis kuria eksperimentines scenas, leidžia aktoriams improvizuoti, o po to sulipdo gerą juslėmis išreikštą nuotaiką. Nedaug tokių režisierių, kurie geba prasimušti būtent tokia filmavimo ir montavimo maniera į didįjį kiną.

Šįkart filmas anglų kalba, bet su vokiečių aktoriais. Paskutiniu metu režisierius dirbo su Holivudo žvaigždėmis, o filmai, nors ir pavykdavo raiškos būdu labai juslingi, tačiau jie neturėjo stiprių išorinių aplinkybių, kurias padeda sukurti tam tikra laikotarpio problema. Kad ir pavyzdžiui jo tikriausiai neįvertintas filmas „Naujasis pasaulis“ (2005). Būtent grįžimas prie istorinio konteksto režisieriui leido sukurti daugiasluoksnį pasakojimą. Iš pažiūros tai meilės, šiurpios ir negailestingai laikmečio išdraskytos šeimos istorija, bet filosofiniame lygmenyje, kur nemažai religinių poteksčių, tai yra filmas apie gėrio ir blogio grumtynes, paties blogio prigimtį. Ilgą laiką žiūrėdamas filmą virpėjau, nes šitaip taikliai ir pagaviai perteiktos mizanscenos leido šiurpti nuo lėto, meditatyvaus žiūrovo žudymo. Tai lėtas pasakojimas, kuriame dvasingumas, trapumas ir gyvenimo gražumas subtiliai „suliejamas“ su Antrojo pasaulinio karo žiaurumu. Karas vokiečius ir austrus privertė paklusti, juos fiziškai ir protiškai žagino, primesdami sukurtas Tėvynės prievolės ir pareigos idėjas. Iš esmės dabar ta pati retorika kalbama ir Lietuvoje, kai šauktiniams iš lūpų į lūpas kiek kitokia intonacija persakomos tos pačios nacionalistinės idėjos...

Filmas, bent man, leido permąstyti, kokį kolektyvinį traumos poveikį šie įvykiai turėjo žmonijai ir kiek mes šiandien esame pažengę, kad to nepasikartotų. Nors gyvename tos pačios lėtai besikeičiančios brutalios sistemos rėmuose. Tai baisu, kai pareigos tėvynei idėja spekuliuojami žmonių protai ir jie sava laisva valia yra paskatinami rinktis labai prastus sprendimus. Tuos juslingus kadrus, ypač ilgus kankinimus kalėjime lydi didinga choro muzika, kuri sustiprina gyvenimo šventumo ir to šventumo išniekinimo priešpriešas. Tai metaforų orkestras, išreiškiantis gyvenimo grožio ir kančios, meilės ir beprotybės paradoksais.

Galiausiai galima kartu palūžti su veikėjais, kai kažkurioje iš scenų paklausiama vidinio naratyvo balsu paties gyvenimo ir Dievo: „Kodėl mus sutvėrei?“ Ir tikrai, kodėl žmogus sutvertas be pasirinkimo laikytis tos jį naikinančios sistemos? Tam tikras pagrindinio veikėjo Franco maištas, nesutikti su Hitlerio politika ir karu, nepasirašyti dokumento netgi žinant, kad dėl vieno parašo, galbūt jis galės grįžti pas savo dukras ir žmoną, jis vis tiek renkasi kažką tikriau ir giliau už idilę. Kas tai? Nuolat klausiau ir bandžiau perprasti Franco apsisprendimą ir iki šiol dar nesuvokiu. Galbūt jis įkūnija paties režisieriaus pareiškimą, kad tik tokiu būdu gali būti atstatomas šio pasaulio teisingumas, paaukojant viską, kas geriausia ir gražiausia, nes būtent už tai kovojama. Franco gyvenimas ir sprendimas tampa simboliu neatstatyto teisingumo ir kartu jo pasirinkimas atrodo kaip neteisingumas, turinti ambivalentiškumo šiame dualistiniame – gėrio ir blogio – pasaulyje. Tai yra ypač sakralu ir slapta, beveik neįžiūrima proto lygmenyje, bet taip jaučiama širdimi, kad visa tai ir tegali būti pavadinta... paslėptu gyvenimu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela