2020 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

International Booker 2020 atiteko olandų rašytojai Marieke Lucas Rijneveld už knygą "The Discomfort of Evening"




Sveiki,

Šiandien būčiau ėjęs ramia galva miegoti, žinodamas, kad tarptautinę Booker Prize šiemet pelnė, mano favoritai: Shokoofeh Azar „The Enlightenment of the Greengage Tree“, Daniel Kehlmann „Tyll“ arba Fernanda Melchor „Hurricane Season“. Na, dar iš bėdos, manau, galėjo nuskilti japonų rašytojai Yōko Ogawa „The Memory Police“, bet net nedingtelėjo, kad šią premiją šiemet gaus 1991 metais gimusi olandė Marieke Lucas Rijneveld už kūrinį „The Discomfort of Evening“.(liet. Vakaro nepatogumas).

Ši knyga man jau kėlė įtarimų, kai nagrinėjau ilgąjį Tarptautinio Booker sąrašą, tada pamaniau: nieko sau, tikrai nepraeis toliau. Ir praėjo! Į trumpąjį sąrašą! Tada iš visų knygų į šią žiūrėjau mažiausiai kaip į nugalėtoją. Juolab kad internetas kėlė mano favoritus, peržiūrėjau YuoTubėje ne vieną knygų skaitovų apžvalgas apie knygas ir nepamenu nė vieno, kuris būtų išskyręs būtent šią Nyderlandų/Olandijos rašytojo debiutinį kūrinį. Kai sužinojau, net žiauna atvipo, nes labai ilgai laukiau šios ceremonijos, kuri iš tikrųjų turėjo įvykti gegužės mėnesį, dar prieš paskelbiant ilgąjį Booker Prize 2020 anglakalbių rašytojų sąrašą, tačiau koronavirusas pakoregavo organizatorių planus.

Apie ką knyga „Vakaro nemalonumas“, „Vakaro nepatogumas“ arba „Vakaro diskomfortas“ (tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip verstų lietuvių leidyklos, jeigu susigundytų versti, nes pernykštės „Dangaus kūnus“ taip kol kas niekas ir neišvertė). Įteikdami šiai rašytojai Bookerio premiją (pusę piniginės premijos vertėjai Michele Hutchison), buvo akcentuojama, kad komisija ieškojo knygos, kuri atspindėtų ne tik dabartį, bet atspindėtų amžinąsias, nekintančias laike žmogaus problemas. Taip pat buvo vertinamas jautrus ir vykęs vertimas į anglų kalbą (ką dažniausiai pats pamirštu, galvodamas apie turinį).

29 metų autorė parašė knygą apie mergytę Jasą, kuri gyvena Olandijos provincijoje, ūkininkų šeimoje. Mergytė seka savo brolio mirties aplinkybėmis ir trokšta, kad vietoj jo būtų žuvęs triušis. Galiausiai netekties sielvartas palaužia Jasos šeimą ir ji subyra. Provincijos vaizdavimas neatsitiktinis, nes autorė pati (kaip ir vaizduojamoji Jasa) yra kilusi iš itin religingos šeimos. Savo Booker laimėjimo kalboje teigė, kad iki šiol mėgsta knaisiotis po ūkį, kuopti mėšlą, o po to vakare ilgai ilsėtis nusimaudžius. Jos geriausios draugės – karvės. Romaną rašė ant sienos prisiklijavusi moto: „Būk negailestinga“. Tai darė todėl, kaip ji pakomentavo, kad sietųsi su dabarties negailestingai žmogų triuškinančius pasauliu ir rašydamas to neužmirštų.

Įdomus, bent mane kiek šokiravęs faktas, yra tai, kad rašytoja save laiko tarpiniu variantu tarp vaikino ir merginos. Ankstyvoje vaikystėje jis suprato, kad yra kaip mergaitė ir tėvai jį rengė kaip mergaitę, kol maždaug 20 metų ji perėjo prie berniokiško įvaizdžio, todėl, kaip teigia autorė, jo tėvai iki šiol yra sumišę. Taigi knygoje atsispindi ir traumuojantis religinis vaikų auklėjimas Nyderlandų ūkiškame provincijos fone, kur atrodo, viskas vienodai ir sustyguota, tačiau autorei pavyksta kasdien per veikėjus perteikti įspūdį, jog veikėjai nuolat kažką atranda. Knyga pasižymi įtaigiu poetiniu stiliumi.

Kaip jums tai?


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą