Filmas: "Kronos" / "Cronos"

Sveiki,

Daugeliui žinomas režisierius Guilliermo del Toro už savo ypatingus sukurtus filmus „Pano labirintas“ (2006), „Vandens forma“ (2017) bei komerciškai sėkmingą „Pragaro vaikis“ (2004) dalis. Kelias į didįjį kiną šiam režisieriui nebuvo lengvas. Galimas daiktas dėl to, kad jis ne amerikietis, o ir su finansavimu buvo išties striuka. Jo debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Kronos“ (ispan. Cronos) (1993) tapo ilgo atkaklaus darbo rezultatu. Režisierius kurdamas šią siaubo juostą paaukojo maždaug 8 metus, buvo įklimpęs į skolas, tad jam norint užbaigti šį filmą reikėjo imti paskolą su 60 procentų palūkanomis, o aktoriams drastiškai sumažinti atlyginimus. Galiausiai „Kronos“ pasiteisino, nes filmas sulaukė pagyrų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visgi žvelgiant į režisieriaus debiutą iš šių dienų perspektyvos, manding, filmas išties atrodo senstelėjęs. Nufilmuotas devinto dešimtmečio stiliumi, „Kronos“ gali nustebinti nebent kruopščiomis laikmečio detalėmis. Išties sukuriama gera iliuzija apie žmogaus nemirtingumą, jo virtimą vampyriniu zombiu. Stebina įprastinių vampyrų, gyvenančių karstuose ir besiverčiančių į šikšnosparnius, naujo įvaizdžio pateikimas. Visgi pati istorija turi gero potencialo ir scenarijus tikrai vykęs, tačiau visgi filmas man atrodo be kibirkšties.

Labiausiai į akis krinta teatralizuota aktorių vaidyba, pasirinktas tam tikras komiksų ekranizacijai būdinga šabloninė gerųjų ir blogųjų veikėjų elgsenos modelis. Dėdės niekinamas sūnėnas „šokinėja“ aplink jį ir vykdo kriminalus, o pabaigoje pats pribaigia savo sadistą kankintoją. Arba absoliučiai neįtikinama linija – senelio ir anūkės Auroros draugystė, kai senelis ima virsti negyvėliu. Mergaitė net nelepteli žodžio, vaikšto tuščiomis akimis ir netgi elgiasi kaip suaugusi moteris, pavyzdžiui, trenkia lazdos galu piktadariui per pakaušį ir šis, be jokios abejonės, krinta ant žemės be sąmonės (čia tai prisijuokiau). Tačiau filmas nieko bendra neturi su realybe, nes režisierius visada kuria sąlygišką pasaulį, kuriame veikia tam tikri pasakos dėsniai, tad nereiktų itin kruopščiai ieškoti logikos ar sąsajų su tikrove.

Visgi buvau pasiilgęs to dešimto dešimtmečio pradžios Niujorko gatvių, kokių dabar jau kine nepamatysi: rūgstančios kanalizacijos, seni taksi, žmonės ilgais ir plačiais paltais, aptrupėjusios daugiabučių plytų sienos su metaliniais evakuacijos laiptais... Visgi filmas, kad ir koks vietomis atrodytų intriguojantis, visumoje atrodo pernelyg primityvus dėl veikėjų psichologijos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela