Filmas: "Rojaus kalvos" / "Paradise Hills"

Sveiki,

Galima sakyti, nuo pat Kino pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų, o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“ versijos.

Istorija išties, bent man, netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje, o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.

Kadangi nežinojau šios istorijos idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę, netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.

Nepaisant to, kad filme ne viskas gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt, paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas netgi su entuziazmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela