Filmas: "Proksima" / "Proxima"

Sveiki,

Mano ilgametė patirtis stebint Kino pavasario festivalio atidarymo filmus byloja, kad festivalio vinis turintis būti filmas nebūtinai yra geriausias festivalio filmas, o neretais sykiais – vienas silpniausių kūrinių iš matyto repertuaro. Nežinau kodėl, bet festivalio organizatoriai visada su atidarymo filmu bando atitaikyti kažką savitai tarpinio tarp komercinio kino ir to, ko iš tikrųjų siekia užkietėjęs nepriklausomo kino gerbėjas. Iš dalies, galima sakyti, toks tarpinis filmas buvo ir šiemet – „Proksima“ (angl. Proxima), kurį režisavo Alice Winocour.

Kitą vertus, šis filmas yra absoliučiai skonio reikalas. Tai joks avangardas ir joks metų šuolis kino istorijoje, veikiau „Proksimą“ apibūdinčiau kaip tylią dramą, kurioje per pagrindinę veikėją „sproginėja“ nauji kosminiai atradimai žmogaus viduje. Dėmesio centre – trisdešimtmetė ambicinga kosmonautė, kuriai nuskilo įgyvendinti viso gyvenimo svajonę – išskirsti į kosmosą. Tačiau ji turi mažametę dukrelę, kuriai labai jos reikia. Moteris tvarkosi kaip išmanydama, ji palieka dukrelę tėvo ir asistentės priežiūrai, o pati išvyksta į Rusiją 50 dienų programai, po kurios ji bus pasiruošusi skrydžiui... Filmo karkasas visąlaik išlieka kosminės programos parengtyje, mes matome moterį, kuri bando įgyvendinti savo svajonę ir, bent filmo pradžioje, atrodo, jos niekas nesustabdys, bet...

Bet galiausiai matome, kaip įtaigiai aktorės Evos Green perteikta veikėja ima palūžti ir ją vis labiau įveikia motiniškas instinktas, ji vis labiau galvoja apie dukrelę ir apie savo vaikystės siekį, savo ir jau mirusios motinos ryšį. Iš esmės filmas subtiliai atmosferiškas, mes sekame nepailstančią moterį, kuri, atrodo, tuoj palūš, tuoj pasiduos, nes galiausiai „suaugs“ ir supras, kad vaikystės svajonė nėra jau tokia verta žemiškosios laimės. Filme kosmosas (kaip itin vyriškas reikalas) supriešinamas su žemiška moters pareiga išauginti savo vaikus. Nuo senų senovės ta pati moters-motinos pasirinkimo problema – asmeninės svajonės ar pareiga būti gera motina kankina pagrindinę veikėją. Režisierė gana sumaniai ir naujomis aplinkybėmis perteikė tą seną šeimos modelio problemą. Galiausiai tai ne XX amžiaus pirmoji pusė, o savotiška netolima ateitis, kur moteris veikia tarsi vis dar neturėdamos lygiateisiškumo tarp vyrų, todėl kai kurios scenos, kaip tarptautinė vyrų komanda žiūri į veikėją, atrodo, nejaukiai seksistinės ir perteikiančios labiau nūdienos tendencijas.

Visgi pirmoji filmo pusė mane intrigavo, pajutau visas jau išskleistas temas ir problemas, atmosferą, tad antroji filmo pusė tiesiog pradėjo pernelyg vilkinti, užstrigo toje pačioje dinamikos vagoje ir, atrodo, nebevystoma, o tik laukiama, kada toji moteris su dviem vyrais išskris į kosmosą. Filmą vertinčiau vidutiniškai, kuriame yra niuansuotai gerų elementų, atmosferos, bet visumoje pristigo novatoriško ryžto ir, tiesą sakant, netikėtų aštresnių siužetinių vingių.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela