Sveiki, skaitytojai,
Šį auksine palmės šakele
Tarptautiniame Kanų festivalyje apdovanotą filmą tausojau labai ilgai. Dar ilgiau,
tikriausiai, atidėliojau dėl jo ilgumo – 3 valandos! Kuo toliau, tuo man
sunkiau išžiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą, todėl juos
paprastai esu linkęs atidėlioti ilgesniam laikui. Na, o režisieriaus filmą Abdellatif
Kechiche „Adelės gyvenimas: I ir II skyriai“ (pranc. La vie l‘Adele),
arba kai kur verčiama pagal anglišką variantą „Žydra spalva – šilčiausia“
(angl. Blue Is the Warmest Color) (2013) atidėliojau ketvertą
metų. Tikriausiai tikslingiau filmą versti pagal anglišką variantą, nes filmas
pastatytas pagal dailės grafikos filmą būtent tokiu pavadinimu.
Filmas apie dviejų įsimylėjėlių
moterų, Adelės ir Emos, istorija buvo aptarinėjama ilgą laiką. pasirodo,
aktorės, kurias išgarsino šie vaidmenys, ne juokais šokiravo paties
režisieriaus užgaidos. Vien merginų susitikimo scena buvo perfilmuota šimtą
kartų, o sekso scenos, kurios ne vieną šokiruoja atvirumu, buvo filmuojamos
dešimt dienų, nuolat aktorėms būnant nuogoms. Kalbinamos aktorės teigė, kad nė
už ką daugiau nedirbtų su šiuo režisieriumi. Nepaisant iškankintų aktorių ir
griežtų reikalavimų, filmo duetas yra tikriausiai stipriausia filmo dalis, nes
aktorės tiesiog filmuojamos stambiu planu, atrodo, natūralios, išskirtinės,
gyvos, evoliucionuojančios šiais vaidmenimis. Tai nepaprasti Leo Seydoux ir
Adele Exarchopoulos vaidmenys, dėl jų verta žiūrėti šį filmą.
Istorija pasakoja apie
mokyklą su literatūrine pakraipa baiginėjančią jaunąją Adelę, kuri nepatenkinta
seksualiniu eksperimentavimu su vyrais, galiausiai susidraugauja su mėlynplauke
lesbiete ir įsivelia į ilgus dramatiškus santykius. Man patiko, kad istorijoje
pavyko gyvai užfiksuoti jaunosios Adelės paklydimą, sutrikimą, atradimą ir vėl
paklydimą. Istorija tęsiasi maždaug 3-5 metus, per kuriuos prasideda ir
baigiasi Adelės viena gyvenimo atkarpa, kurioje ji pražįsta kaip rožė ir sutraumuoja.
Tai dar vienas prancūzų kino mėginimas LGBT asmenų santykius perteikti natūralioje
prancūziškoje erdvėje, pavaizduoti įprastiniais normatyviniais santykiais. Nemeluosiu,
kad tai vienas geriausių lesbietiškų filmų, kokius esu matęs ir tikrai
pranoksta „Liepsnojančios damos portretą“, beje, irgi prancūzišką filmą, kurį
galėjote pamatyti šiemet Kino pavasaryje.
Prancūziška maniera
nufilmuotas filmas tarsi sukuria gyvenimą kine, patiki slegiančiu Adelės
gyvenimo prasmės ir aistros paieškų ritmu. Tiesa, kai kurios erotinės scenos
pernelyg pasirodė ištęstos ir tikrai aktorės, atrodo, kad mylėjosi viena su kita,
kaip tai daro tikros lesbietės. Toks jausmas, kad režisierius sadistiškai tą
norėjo nufilmuoti ir įdėti į filmą. Bet manęs asmeniškai tai neglumino, kadrai
estetiški, nors ir netoli iki pronografinio žanro, tačiau žavėjo aktorių
ryžtas, atsidavimas. Kad Lea Seydoux puiki, nekilo net abejonių, nes žinau ją
iš daugelio jos vaidmenų, tačiau kur kas labiau stebino jaunoji Exarchopoulos,
kuri labai įtikinamai perteikė likimo blaškomos būsimos-esamos mokytojos gyvenimą.
Filmas išties jaudinantis, gyvas, jautrus, erotizuotas ir, kaip jau sakiau,
įtikinantis. Paminklas LGBT žmonėms ir, tiesą sakant, labai labai gerai ir
gurmaniškai pažiūrimas visiems heteroseksualams.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 88/10
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą