Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela