Filmas: "Amerikietė" / "American Woman"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki Kino pavasario. Dvyliktasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau itin amerikietišką dramą, kurią režisavo Jake Scott (to paties legendinio Ridley Scott režisieriaus sūnus) režisuotą filmą „Amerikietė“ (angl. American Woman) (2018). Na, iš tikrųjų Jake Scott nuo jaunų dienų sukosi paskui tėvą kino industrijoje ir yra sukūręs daug trumpametražių filmų, dirbęs su serialais, tačiau kaip atskirą režisierių jį prisimenu iš jo sukurtos dramos „Kviečiame pas Railius“ (2010). Vieną naujausių savo darbų režisierius tęsia gana slogiomis spalvomis vidutinių arba ties krize atsidūrusių amerikiečių gyvenimo peripetijas.

 

Filme „Amerikietė“ pasakojama apie vienišą motiną Debrą, kuri pagimdė savo dukrą būdama vos 16 metų. Po daugel metų, dar nesulaukusi net 40, Debra jau prižiūri savo pirmąjį anūką, kol dukra, atrodo, eina panašiais keliais kaip ir mamytę. Debrą būtų galima apibūdinti kaip palaido ir lengvabūdiško gyvenimo moterį, kuri trokšta lengvos laimės ir vyrų dėmesio, atrodo ne tik prasta močiutė, bet ir niekam tikusi motina. Visiška priešingybė kitoje gatvės pusėje gyvenančiai seseriai... Pirmas įspūdis itin klaidina! Po dukters dingimo ir galimos žmogžudystės ant jos pečių lieka anūkas. Atrodo, kad to, ko ji negalėjo padaryti su dukra, įgyja su anūku. Moteris staiga subręsta ir prisiima atsakomybę, ji kardinaliai pasikeičia ir iš lengvabūdės tampa tuo, kuo dėl savo nebrandos niekada negalėjo būti savo dukrai...

 

Kokia amžiaus žmonės subręsta ir prisiima atsakomybę? Filmas detaliai atskleidžia vienišės motinos pastangas suteikti anūkui gerą gyvenimą, moteris bando susikurti rimtus santykius, nusivilia vyrais ir galiausiai vėl jais patiki. Nebanaliai ir ne „santa barbariškai“ perteikta istorija išties labai amerikietiška ir netgi truputį topinė: paprastai iš klaidų besimokanti moteris arba palūžta, arba iš tikrųjų, tam tikra prasme, tampa nepalaužiama ir nemirtinga.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria aktorė Sienna Miller ir jos sukurta personažė čia išties gyva, įdomi, besikeičianti, permaininga. Iš vienos pusės filmas gali pasirodyti slogiai feministinis: moteris susitvarko savo dvasinį ir materialų gyvenimą be vyrų ir galiausiai už savo kantrybę yra apdovanojama šeimine laime. Bet ar ilgam, kai vyrai tokie nepatikimi ir jiems visko visada maža? Iš kitos pusės tai pusiau ir kriminalinė žmogžudystės istorija ir su ta netekties našta tenka personažei susigyventi, kai vaikas dingęs be žinios... Gera režisūra, vienas geriausių S. Miller vaidmenų josios karjeroje ir įtikinamas, nebanalus gyvenimiškų spalvų (kur yra ir laimės blyksnių, ir skaudžių praradimų, smurto bei kaltės, pasididžiavimo ir palaikymo) prisodrintas pasakojimas, kuriame atsiveria tikriausiai tipinės vienišės baltosios amerikietės gyvenimas. Man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Padangių akis" / "Eye in the Sky"

Sveiki, 

Tiesą sakant, niekada nedomina kariniai filmai – tiesiog kaip kokią klišę vis tai kartoju, bet imu retkarčiais ir pasižiūriu dėl aktorių, režisieriaus ar bent dėl to, kad filmas visuotinai gavo pripažinimą. Štai karinis trileris „Padangių akis“ (angl. Eye in the Sky) (2015) gal daugelį ir pradžiugintų savo gera režisūra ir scenarijumi, o jeigu dar ir patinka britų aktorė Helen Mirren, tai nėra ko abejoti, kad filmas „įkris į širdį“.

Tiesą sakant, filmo tikslas pavaizduoti šių dienų dievus: kaip aukštesnioji rasė, gelbstinti gyvybę ir stebinti per karinę operaciją nuotoliniu būdu ir vien ministrų skambučiais lemiamas vietinių Afrikos gyventojų gyvenimas. Nors visa karinė operacija perteikiama kaip „aukojimas mažesnio blogio, norint įveikti didesnį“, visgi filmas labiausiai smogia ne biblinių prasmių motyvais, potekstėmis, bet aštriomis apsisprendimo situacijomis, kurios „kertasi“ su žmogaus moralinėmis nuostatomis bei profesinėmis valdžios ir karjeros ambicijomis, kad filmuose visada kels tą patį klausimą: o ką mes patys rinktumėmės, atsidūrę tokioje situacijoje?

Filmo operacija gana išmoninga, jeigu jums patinka išvadavimo ir t. t. veiksmo operacijos, manau, šis filmas gal irgi patikti. Visgi pirmoji filmo pusė kažkokia vilkduobė, nes ilgą laiką nelabai žiūrovas gali susigaudyti, ką jis stebi, todėl erzina šis kraštinis vaizdavimo būdas, kurį strategiškai pasirenka scenaristai. Kitą vertus, tas diskomfortas greitai perauga į gana aiškų naratyvą, kuri ima kelti įtampą ir susidomėjimą. Visgi filmas, mano galva, neprilygsta „Oskaru“ įvertintiems karinių operacijų filmams „Sirijana“ (2005) ar „Operacija: Argo“. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela