Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietė" / "American Woman"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki Kino pavasario. Dvyliktasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau itin amerikietišką dramą, kurią režisavo Jake Scott (to paties legendinio Ridley Scott režisieriaus sūnus) režisuotą filmą „Amerikietė“ (angl. American Woman) (2018). Na, iš tikrųjų Jake Scott nuo jaunų dienų sukosi paskui tėvą kino industrijoje ir yra sukūręs daug trumpametražių filmų, dirbęs su serialais, tačiau kaip atskirą režisierių jį prisimenu iš jo sukurtos dramos „Kviečiame pas Railius“ (2010). Vieną naujausių savo darbų režisierius tęsia gana slogiomis spalvomis vidutinių arba ties krize atsidūrusių amerikiečių gyvenimo peripetijas.

 

Filme „Amerikietė“ pasakojama apie vienišą motiną Debrą, kuri pagimdė savo dukrą būdama vos 16 metų. Po daugel metų, dar nesulaukusi net 40, Debra jau prižiūri savo pirmąjį anūką, kol dukra, atrodo, eina panašiais keliais kaip ir mamytę. Debrą būtų galima apibūdinti kaip palaido ir lengvabūdiško gyvenimo moterį, kuri trokšta lengvos laimės ir vyrų dėmesio, atrodo ne tik prasta močiutė, bet ir niekam tikusi motina. Visiška priešingybė kitoje gatvės pusėje gyvenančiai seseriai... Pirmas įspūdis itin klaidina! Po dukters dingimo ir galimos žmogžudystės ant jos pečių lieka anūkas. Atrodo, kad to, ko ji negalėjo padaryti su dukra, įgyja su anūku. Moteris staiga subręsta ir prisiima atsakomybę, ji kardinaliai pasikeičia ir iš lengvabūdės tampa tuo, kuo dėl savo nebrandos niekada negalėjo būti savo dukrai...

 

Kokia amžiaus žmonės subręsta ir prisiima atsakomybę? Filmas detaliai atskleidžia vienišės motinos pastangas suteikti anūkui gerą gyvenimą, moteris bando susikurti rimtus santykius, nusivilia vyrais ir galiausiai vėl jais patiki. Nebanaliai ir ne „santa barbariškai“ perteikta istorija išties labai amerikietiška ir netgi truputį topinė: paprastai iš klaidų besimokanti moteris arba palūžta, arba iš tikrųjų, tam tikra prasme, tampa nepalaužiama ir nemirtinga.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria aktorė Sienna Miller ir jos sukurta personažė čia išties gyva, įdomi, besikeičianti, permaininga. Iš vienos pusės filmas gali pasirodyti slogiai feministinis: moteris susitvarko savo dvasinį ir materialų gyvenimą be vyrų ir galiausiai už savo kantrybę yra apdovanojama šeimine laime. Bet ar ilgam, kai vyrai tokie nepatikimi ir jiems visko visada maža? Iš kitos pusės tai pusiau ir kriminalinė žmogžudystės istorija ir su ta netekties našta tenka personažei susigyventi, kai vaikas dingęs be žinios... Gera režisūra, vienas geriausių S. Miller vaidmenų josios karjeroje ir įtikinamas, nebanalus gyvenimiškų spalvų (kur yra ir laimės blyksnių, ir skaudžių praradimų, smurto bei kaltės, pasididžiavimo ir palaikymo) prisodrintas pasakojimas, kuriame atsiveria tikriausiai tipinės vienišės baltosios amerikietės gyvenimas. Man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsios vietos" / "Tamsumos" / "Dark Places"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu praleisti nė vieno filmo su žaviąja aktore Charlize Theron, todėl suskubau pažiūrėti ir įvertinti vieną naujausių aktorės darbų filme „Tamsios vietos“ (angl. Dark Places) (2015), kuris buvo pastatytas remiantis į lietuvių kalbą išverstu Gillian Flynn romanu „Tamsumos“. Tiesą sakant, kino kritikai buvo negailestingi šiai Gilles Paquet-Brenner ekranizacijai ir davė gana šykščius įvertinimus. Tai tikriausiai lėmė labai aukšto lygio neseniai pasirodžiusi šios rašytojos kita ekranizacija „Dingusi“, kuri man be galo taip pat patiko.

„Tamsios vietos“ jau kitokia ekranizacija, kur kas mažesnio biudžeto, tačiau režisieriui pavyko prisikviesti ir dirbti su tokio aukšto tipažo aktore kaip Charlize Theron. Filmas, nepaisant kritikų sumaltų mitų, man patiko. Jis lėtas, niūrus, tamsus, istorijoje slepiantis nemažai paslapčių. Nors persiritus filmui į antrą pusę, kažkodėl nuspėjau paslapties įvykius, o tai padarys, manau, daugelis, visgi intriga neišgaravo. Pasakojama dviem frontais: praeities įvykiai, prieš 28 metus, ir dabarties, kai viena iš šeimos išžudymo nutikimo išgyvenusi moteris pagaliau ryžtasi ieškoti tikrosios įvykių priežasties. Pasakojimas gana tvirtai „sukaltas“, daug atpirkimo istorijų, priedangos, paslapčių, kaip kokiame gerame, bet subtiliame trileryje, nors visgi čia kur kas daugiau dramos, nei paties trilerio elementų.

Žinoma, Charlize Theron. Tiesą sakant, šiek tiek abejojau jos vaidmeniu, nes filmas taip sumaltas kritikų, kad pagalvojau, jog ji ėmėsi abejotino vaidmens. Nieko panašaus. Tai tvirtas ir brandus vaidmuo, gerai apmąstytas, išanalizuotas ir tiesiog būtų įdomu palyginti jį su pačiu romanu, bet skaitymams jau trūksta laiko. Šiaip Ch. Theron buvo daugiau nei tik gera, ji buvo puiki. Tą patį galiu pasakyti apie Nicholas Houtl, Christina Hendricks bei kažkodėl šįkart labai patikusia Chloe Grace Moretz. Tai filmas, kur susiformavę charakteriai, siekiama savitumo, gelmės ir tamsumos, ir režisieriui tikrai pavyko nemažai nuveikti ir pasiekti, todėl filmą vertinu gerai ir, sakyčiau, jis iš tų retesnių atvejų, kada mano ir kino kritikų pozicijos gerokai prasilenkė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džindžer ir Roza" (Džindžer ir Rauzė) / "Ginger & Rosa"

Sveiki,

Stebint sesučių Dakotos ir Elle Fanning karjerą, neįmanoma nežiūrėti naujausius jų vaidmenis. Britų režisierė Sally Potter į naująjį savo filmą pasikvietė talentingąją Elle Fanning, kuri jau turėjo patirties nekomerciniame kine ir dirbo su S. Coppola filme „Kažkur tarp ten ir čia“ bei komerciniuose filmuose. Apskritai dabar manau, kad šis Ellės vaidmuo kol kas yra stipriausias darbas jos jaunoje ir ryškioje karjeroje. Tokio vaidmens turėtų pavydėti ir jos vyresnioji sesuo Dakota, pastarosios nauji vaidmenys tuoj užplūs į kino rinką, - to labai laukiu.

Na, o filmas „Džindžer ir Roza“ (kitur galima kaip „Džindžer ir Rauzė“) (Ginger and Rose) (2012) yra neabejotinai vykęs filmas, pasakojimas apie Šaltojo karo laikotarpio vidutinės klasės amerikiečių šeimą ir dvi drauges – Džindžer ir Rose, kurios buvo nuo pat kūdikystės neišskiriamos, kol tarp jų šeimų nekilo toks pats Šaltasis karas, koks esti pasaulyje. Maištingos merginos bando įsipinti į įvairius judėjimus, kurie pasisako už taiką pasaulyje, tačiau Sovietų Sąjunga jau ruošia per Kubą torpedas į JAV, todėl visur kyla baimė, kad vyks trečiasis pasaulinis karas. Tuo pačiu metu ima vystytis seksualinė revoliucija ir gėlių vaikų karta, kurią bando numalšinti vyriausybė. Tai gan slogus laikotarpis, kuriame dvi merginos išsiskiria amžiams, kadangi viena iš jų pastoja nuo draugės tėvo... Dvisluoksnė drama – pasaulinė tragedija ir šeimų draugystės griūtis, kuri subtiliai nufilmuota gan šaltomis šiaurietiškomis spalvomis. Puikus operatoriaus darbas, įdomus aptakus siužetas, pilnas keistų ir baugių nuojautų, bet nemistifikuotas, o išlaikęs realizmo įspūdį. Man tai buvo gražus vizualus kūrinys.

Žinoma, filme pasirodo puikioji Elle Fanning, kurios būvimas buvo fantastiško kalibro. „Ryžos“ labai jaunos merginos amplua jai ypatingai tiko! Filme pasirodo ir kylanti žvaigždė Alice Englert Rozos vaidmenyje. Abi merginos nuveikė puikų darbą ir sukūrė skęstančios merginų draugystės įspūdį, kuriam paprasčiausio staigaus atleidimo neužtenka. Pakankamai realistiška drama leidžia mėgautis 1962-ųjų laikotarpiu, Šaltojo karo nuotaikomis, muzika bei persipynusiais greta gyvenančių šeimų likimais. Mano galva, ši juosta pakankamai stipri, įtaigi ir įdomi. Jau vien ko vertas aktorių darbas! Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Važiuok" / "Drive"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Važiuok“ (Drive) (2011 m.). Tai filmas pasirodęs ir Scenoramoje, jį galėjote išvysti specialiame seanse. Šįkart ir vėl pabūsiu kritiškas, nes filmas manęs nesužavėjo. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Viskas su šiuo filmu kaip ir gerai – danų kilmės režisierius tyčia sukūrė tik iš pažiūros tylų personažą – jį įkūnijo Ryan Gosling. Jam priekaištų neturiu – jis ir vėl buvo puikus, stiprioje rolėje, kai reikia kalbėti apie „save“ iš vidaus gelmių. Tą patį galiu pasakyti ir apie britų aktorę Carey Mulligan – ji taip pat buvo puiki...

Vidinė įtampa turėjo kilti iš personažų ir žadinti mano alkį, tačiau man to neužteko, kad užlopytų filmo siaurą ir šiek tiek nuvalkiotą siužetą – pinigai, kriminalai, mašinos, apiplėšimas, sąskaitų suvedinėjimas. Sorry, bet man, tiesą sakant, buvo nuo-bo-du. Šiaip filmas nėra prie prastų juostų krūvos, tačiau kažkuo išskirtine taip pat nepavadinčiau. Geri aktoriai ir vaidyba? Tai galima sutikti kas antrame draminiame filme, o pačios istorijos neatpirko nei šaltas ir subtilus, tylus personažo sadizmas, keista „meilė“, kurios irgi meile nepavadinsi... Kažkaip man šis filmas buvo sausas, troškus, nelindo nei į galvą, nei į sielą. Man asmeniškai trūko originalumo, kažko netikėto tiek ekspresijoje, tiek siužete. Likau tiesiog nepasitenkinęs...

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiskyrimas vardan išlikimo" / "Atsiskyrimas" / "Detachment"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Atsiskyrimas“ arba kaip kiti jau įprato versti „Atsiskyrimas vardan išlikimo“ (Detachment) (2011 m.). Tai vienas šviežiausių aktoriaus Andre Brody darbų, kuris labai gerai įvertintas įvairiuose festivaliuose, paliko ir vis dar palieka nemenką įspūdį Lietuvos rinkos žmonėms. Suskubau neatsilikti nuo žiūrovų ir, vos tik pasitaikius galimybei, pažiūrėti pačiam šį filmą. Šiek tiek suglumau, kad siužetas lyg jau ir matytas, gal net šiek tiek opiai nuvalkiotas – sunkus ir įtemptas darbas mokykloje, problematiški mokytojų ir mokinių santykiai. Tai pasakojimas apie nuolat po mokyklas keliaujantį mokytoją, kuris pavaduoja susirgusius ir šiaip atostogų išėjusius anglistus, priedu dar rutuliojasi jo asmeninis gyvenimas – vaikystės trauma, mirštantis tėvas bei į namus parvesta ir priglausta paauglė – gatvės kekšytė... Turime nepaprastai sodrų, liūdną ir melancholišką puokštę, todėl visai natūralu, kad žiūrovas yra spaudžiamas emocionaliai ir bejėgis prieš gyvenimo liūdesį, jeigu galima būtų taip pasakyti.

Šiaip filmas kažkiek pritempia iki „Meilutės“, jeigu tokią dar prisimenate, tačiau filmas nebylinėja tiek socialinių temų, šįkart tai vargšo mokytojo liūdnas gyvenimas – daug, daug liūdesio, gyvenimiškos problemos ir slėgis, sunkumas. Galbūt filmas emocionaliai paveikia – tai jo ir yra sėkmė, ir auksinė šerdis, daug pianino garso takelyje, estetinių niuansų, žmonių siaurumo vaizdavimas... Šiaip filmą vertinčiau pakankamai stipriu, pakankamai įtaigiu ir pakankamai įdomiu, gal tema ir nuvalkiota, tačiau kalbant apie mokytojus ir mokinius – ši tema niekada nebus tikriausiai išsemiama kino filmuose, ji tik visada nupasakojama vis kitokiu kampu.

Manau, kad daugeliui visgi filmas tikrai turėtų patikti ir padaryti netgi nemažą įspūdį, ypač tiems, kurie yra pratę labiau prie pramoginių filmų, tačiau sukrėtimo didesnio gurmanai neturėtų patirti, bet visgi tenka pripažinti, kad filmas nuo pat pradžių prikausto dėmesį ir jį išlaiko iki filmo pabaigos. Taip, mano galva, būta keleta banalių scenų, kurios man priminė tiesiai iš holivudinių romantinių dramų išluptos, tačiau į jas irgi galima pažiūrėti kiek kitaip... Nesigailiu pamatęs, bet antrąkart kažin ar bežiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela