Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie vilkus" / "WolfWolkers"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu seansus su naujausiais animaciniais filmais ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti Tomm Moore ir Ross Stewart sukurtą juostą „Legenda apie vilkus“ (angl. WolfWalkers) (2020). Šių kūrėjų ankstesnį darbą „Jūros giesmė“ (2014) puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Naujausias jų darbas turi šiek tiek panašumų tiek siužetiškai, tiek grafiškai. Didžiausias kūrėjų noras išskleisti bendražmogiškas gyvūnų, žmogaus ir gamtos bendruomeniško ryšio reikalingumą, atjautą, empatiją.

Istorijoje pasakojama apie Anglijos viduramžius, kai miestelėnus valdo paskirtas religingas lordas Protekrius, pasižymintis, žinoma, visai ne krikščioniškomis savybėmis, o būtent godumu, valdžios galios pasimėgavimu ir pergalės troškimu. Jis organizuoja vietiniuose miškuose vilkų medžioklę, ketina išdeginti visą mišką, kad miestelėnams taptų dar didesniu viešpačiu ir autoritetu. Šioje viduramžiškoje istorijoje pasakojama apie mergaitę vilkolakę, kuri paverčia kitą mergaitę vilkolake, pasakojama apie užsimezgusią draugystę, gyvenimą miške, atskirtį tarp gamtos ir grobuoniško miestietiško mentaliteto, apie dukters ir motinos magišką ryšį. Šiame filme iš esmės skiriasi vilkolakio įvaizdis, bent jau tas, kurį galėjote matyti įvairiuose siaubo filmuose ar „Saulėlydyje“, kada žmogaus kūnas skausmingai transformuojasi, išnarindamas kaulus ir pan. Čia vilkolakis reiškia labiau dvasinį, astralinį lygmenį, magišką pavidalą. Pasirinktas sudvasintas vilkolakio įvaizdis tampa ir novatoriškas ir naujas žvilgsnis į fantastinių siaubūnų transformavimo galimybes.

Žiūrėjau šį jautrų ir įkvepiantį filmą ir visą laiką galvojau, kad jis man labai primena japonų kino šedevrą „Princesė Mononokė“ (1997), kuriame vaizduojama mergaitė, kuri jaučia žvėris ir miško dvasias, bando sustabdyti tamsiuosius žmones naikinti gamtą. Panaši ir šio filmo mintis: viskas, kas mes esame, ir kas mus supa, yra gyva, todėl riekia atsargiai elgtis ir būti atsakingiems ir empatiškiems. Miškas, gyvūnai – nėra ir niekada nebuvo tik valgis ir komfortiško gyvenimo žaliava. Bendroje dvasinėje plotmėje viskas visur yra lygu. Manau, šis filmas absoliučiai pozityviai jautriai didaktiškas, atsisako bet kokių Volto Disnėjaus manierų linksminti, šmaikštauti, todėl netgi sakyčiau, kad šis vakarietiškas kūrinys savo pasakojimu labiau primena japonų animaciją. Nepaisant visko, manau, daugelis vis tiek išspausite vieną kitą ašarėlę, nes banalios tiesos ir vėl graudina, nes jas slepia mūsų banalios ir dirbtinės socialinės problemos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela