Filmas: "Už gretimų durų" / "The Room Next Door"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores, kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir angliškosios kino kūrimo priemonėmis?

 

Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.

 

Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum, masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta. Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas, sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos, šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje, jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to nesitikėkite.

 

Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai, tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas, viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“ ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą, nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino kartos nostalgija.

 

Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs, įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas. Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“ apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+ temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš, tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine perpasakotos istorijos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bostono smaugėjas" ("Bostono smaugikas") / "Boston Strangler"

 

Sveiki,

 

Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“ (gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant, galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad palygintumėte su filmo medžiaga.

 

Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio, nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir supratome tas maskulistines klaidas.

 

Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.

 

Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė. Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepaklusnumas" / "Disobedience"

Sveiki,

Tai jau trečiasis filmas, kurį žiūriu iš Čilės esančio režisieriaus Sabastian Lelio repertuaro. Jo įstabus filmas „Glorija“ (2013) apie pagyvenusią moterį, ieškančią laimės, neseniai sulaukė amerikietiškos versijos. Ją režisavo tas pats S. Lelio. Visai neseniai teko matyti „Oskaru“ įvertintą jo filmą „Fantastiška moteris“ (2017), pastarasis filmas gan aštrus ir traukiantis dėmesį dėl LGBT tematikos, vieni mano, kad būtent dėl to jis ir pelnė „Oskarą“, o ne kur kas vertesnis švedų „Kvadratas“. Nors ir man „Kvadratas“ patiko labiau, tačiau „Fantastiška moteris“ pakankamai aštrokas filmas, turint galvoje, tas visas seksualines transformacijas ir realų gyvenimą. Filmas „Nepaklusnumas“ (angl. Disobedience) (2017) toliau tęsia režisieriaus LGBT temą ir šįkart pasakojimo centre – dvi žydės moterys, kurios visą gyvenimą nugyveno griežtą religingą rabinų globojamą gyvenimą, tačiau netgi ir išsiblaškiusios po pasaulį po daugel metų negali atsikratyti seksualinės traukos viena kitai.

Iš esmės lyg ir nieko naujo, panašių filmų panašiomis kultūrinėmis ir religinėmis sąlygomis esame matę. Problema šiame filme (kaip ir gyvenime) būna ne pačių veikėjų prigimtyje, bet tame kultūriniame ir socialiniame susiformavusiame komposte. Griežtame rabinų globojamame žydų šeimoje apie seksualinę kitokią orientaciją tylima, ji užginta ir neleistina, todėl moterims tenka tiesiog nepaklusti, nes, kaip žinia, trauka yra galingesnė net už dešimtmečių dešimtmečius diegtas ideologijas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka pritrenkiančią kine karjerą padariusios aktorės – Rachel Weisz ir Rachel McAdams. Netikėtas moterų duetas aistringai mylisi prieš kameras ir joms giliai nusišvilpt, kas ką galvoja. Apskritai žvelgiant, filmas nepasirodė toks „aštrus“ kaip antai „Fantastiška moteris“, kuriame viskas keblu nuo pat pirmųjų kadrų. Pirmasis pusvalandis gana sunkiai įsibėgėja, trūksta nepatogumo, pernelyg, atrodo, režisierius švaisto laiką veikėjos adaptacijai po ilgo grįžimo į tėvo rabino bendruomenę, todėl kiek primena tuos šiek tiek manieringus britų ir airių nepriklausomus filmus, kurie sunkiai „įsibėgėja“ ir atrodo, kad pasakojimo įžanga preciziškai užvilkinta ir ištęsta iš perdėto noro išspausti probleminį subtilumą. Vėliau, kai tarp moterų vėl užsiplieskia aistra, viskas darosi kiek įdomiau – bendruomenės skundai, vyro šaltumas, moterų katės jausmas... Tai iš tikrųjų nėra sunku patikėti tarp tų gausių filmo pradžioje prifilmuotų pauzuojančių kadrų. Visgi filmą apie moterų meilę pamatau kur kas rečiau nei apie vyrų.

Nepaisant visko, filmas puikiai įvertintas kritikų, o aktorės pelniusios nepriklausomo kino apdovanojimų. Manau, kinas ne vien LGBT žmonėms, kiek plačiai gurmaniškojo kino rinkai. Šiaip ar taip, jeigu rinktumėmės vien tik tai, kas mums šiandien aktualu, vargu, ar daug sužinotume apie pasaulio įvairovę.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškoji afera" / "American Hustle"

Sveiki,

Filmas „Amerikietiškoji afera“ (angl. American Hustle) (2013) tikriausiai yra vienas labiausiai išliaupsintų kino kritikų filmų iš komercinių kino juostų per pastaruosius metus. Tikriausiai kinomanui nepamatyti jos būtų tikra nuodėmė, todėl paskubėjau ir aš ją pažiūrėti.

„Amerikietiška afera“ – tai išties skoninga kino juosta. Mėgavausi jos ryškiomis spalvomis, nuostabiai ir net nostalgiškai atgamintu aštunto dešimtmečio dvasia, jos detalėmis – rūbais, šukuosenomis, interjeru... Viskas buvo nepakartojama iš techninės pusės, tačiau pats filmas visgi yra kriminalinio pobūdžio ir siužetas nėra toks nuostabus, kokia buvo nuostabi filmo atmosfera. Iš esmės filmas netgi tuštokas, nieko nenustebinantis, savo siužetu jis tik vidutinis kriminalinis filmas, kuris pasakoja gana nuspėjančią, nors ir painią istoriją. 

Žinoma, aktoriai čia parinkti patys puikiausi ir abejonių jokių nekyla dėl daugybės prestižinių nominacijų. Nuostabiausia filme, žinoma, buvo Amy Adams, kuri per paskutinius kelerius metus padarė stulbinamą perversmą savo karjeroje. Tiesa, kiek nustebau, kad J. Lawrence gavo šitiek nominacijų, nors jos personažas ir įtikinamas, tačiau, nemanau, kad vertas šių įvertinimų net antraplanėje plotmėje. Daug kalbų sukėlė ir jos pernykštis triumfas dėl „Optimisto istorijos“... Nepaisant visko, visas kolektyvas atrodė žavingai ir profesionaliai įtikinamas. 

Sakau, filmas vertas dėmesio, tačiau manęs nesujaudino tik pati istorija. Yra gražių scenų, gražių erotinių, apgaulės scenų, tačiau visumoje viskas kažkur matyta, todėl nuspėjama. Nepavadinčiau filmo taip pat netikėtu atradimu, bet man patiko, jog galėjau tas pustrečios valandos pasimėgauti tiesiog gera vaidyba ir aštunto dešimtmečio atkurta energetika.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džindžer ir Roza" (Džindžer ir Rauzė) / "Ginger & Rosa"

Sveiki,

Stebint sesučių Dakotos ir Elle Fanning karjerą, neįmanoma nežiūrėti naujausius jų vaidmenis. Britų režisierė Sally Potter į naująjį savo filmą pasikvietė talentingąją Elle Fanning, kuri jau turėjo patirties nekomerciniame kine ir dirbo su S. Coppola filme „Kažkur tarp ten ir čia“ bei komerciniuose filmuose. Apskritai dabar manau, kad šis Ellės vaidmuo kol kas yra stipriausias darbas jos jaunoje ir ryškioje karjeroje. Tokio vaidmens turėtų pavydėti ir jos vyresnioji sesuo Dakota, pastarosios nauji vaidmenys tuoj užplūs į kino rinką, - to labai laukiu.

Na, o filmas „Džindžer ir Roza“ (kitur galima kaip „Džindžer ir Rauzė“) (Ginger and Rose) (2012) yra neabejotinai vykęs filmas, pasakojimas apie Šaltojo karo laikotarpio vidutinės klasės amerikiečių šeimą ir dvi drauges – Džindžer ir Rose, kurios buvo nuo pat kūdikystės neišskiriamos, kol tarp jų šeimų nekilo toks pats Šaltasis karas, koks esti pasaulyje. Maištingos merginos bando įsipinti į įvairius judėjimus, kurie pasisako už taiką pasaulyje, tačiau Sovietų Sąjunga jau ruošia per Kubą torpedas į JAV, todėl visur kyla baimė, kad vyks trečiasis pasaulinis karas. Tuo pačiu metu ima vystytis seksualinė revoliucija ir gėlių vaikų karta, kurią bando numalšinti vyriausybė. Tai gan slogus laikotarpis, kuriame dvi merginos išsiskiria amžiams, kadangi viena iš jų pastoja nuo draugės tėvo... Dvisluoksnė drama – pasaulinė tragedija ir šeimų draugystės griūtis, kuri subtiliai nufilmuota gan šaltomis šiaurietiškomis spalvomis. Puikus operatoriaus darbas, įdomus aptakus siužetas, pilnas keistų ir baugių nuojautų, bet nemistifikuotas, o išlaikęs realizmo įspūdį. Man tai buvo gražus vizualus kūrinys.

Žinoma, filme pasirodo puikioji Elle Fanning, kurios būvimas buvo fantastiško kalibro. „Ryžos“ labai jaunos merginos amplua jai ypatingai tiko! Filme pasirodo ir kylanti žvaigždė Alice Englert Rozos vaidmenyje. Abi merginos nuveikė puikų darbą ir sukūrė skęstančios merginų draugystės įspūdį, kuriam paprasčiausio staigaus atleidimo neužtenka. Pakankamai realistiška drama leidžia mėgautis 1962-ųjų laikotarpiu, Šaltojo karo nuotaikomis, muzika bei persipynusiais greta gyvenančių šeimų likimais. Mano galva, ši juosta pakankamai stipri, įtaigi ir įdomi. Jau vien ko vertas aktorių darbas! Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela