9 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Kristina Sabaliauskaitė, Hannah Kent, Zoe Heller, Rose Tremain, Benjamin Alire Saenz

Kristina Sabaliauskaitė yra viena žymiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų ir meno istorikių, pelniusi platų pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jos kūryba išsiskiria istoriniu tikslumu, detaliu epochų atvaizdavimu ir giluminiu personažų psichologijos nagrinėjimu. Sabaliauskaitė meistriškai atgaivina praeitį, perkeldama skaitytojus į įvairius Europos istorinius laikotarpius, o jos romanai dažnai paliečia universalias žmogiškąsias temas: meilę, praradimą, tapatybę, moralinius pasirinkimus ir kovą už laisvę. Rašytoja išsiskiria ne tik erudicija ir dėmesiu detalėms, bet ir gebėjimu sukurti gyvus, įsimintinus personažus, kurių likimai nepalieka abejingų. Jos proza pasižymi turtinga kalba ir poetiškumu, todėl kiekvienas sakinys yra kruopščiai apgalvotas ir meniškas.

Kristinos Sabaliauskaitės romanų serija „Silva Rerum“ – tai grandiozinė keturių dalių saga, pasakojanti apie didikų Narbutų giminės likimą keturių kartų bėgyje, apimanti XVII–XVIII amžių Abiejų Tautų Respublikos istoriją. Nors serijos centre yra istorinė panorama ir aristokratų gyvenimas, LGBTQ siužetai, temos ir problemos šioje sagoje atskleidžiamos subtiliai, tačiau prasmingai, neatsiejamai nuo to meto socialinių normų ir papročių. Sabaliauskaitė nevengia nagrinėti sudėtingų ir tabu temų, o homoseksualumas ar netradicinės lytinės tapatybės užuominos pasirodo per personažų vidinius išgyvenimus, užuominas ar to meto visuomenės reakcijas. Pavyzdžiui, kai kurių personažų nekonformistinė prigimtis, pasireiškianti neįprastais santykiais ar jausmais, gali būti interpretuojama kaip LGBTQ temų atspindys, nors tiesiogiai šie terminai ir nėra vartojami, atsižvelgiant į istorinį kontekstą. Problemos dažniausiai iškyla dėl visuomenės spaudimo, konformizmo poreikio ir asmeninių pasirinkimų bei socialinių normų konflikto. Rašytoja geba perteikti šių personažų vidinę dramą, izoliaciją ir bandymus rasti savo vietą pasaulyje, kuris netoleruoja nukrypimų nuo nustatytų normų, leidžiant skaitytojui giliau pažvelgti į žmogiškosios tapatybės ir laisvės klausimus. Taigi, nors „Silva Rerum“ nėra tiesiogiai LGBTQ romanas, jis subtiliai ir įtikinamai parodo, kaip istorinis kontekstas ir socialinės normos veikė asmeninius pasirinkimus ir tapatybės išraišką, atskleisdamas universalias atskirties ir priėmimo temas.

Hannah Kent – šiuolaikinė australų rašytoja, kritikų pripažinta už savo gebėjimą atgaivinti užmirštas ar mažai žinomas istorines figūras ir pasakojimus, dažnai pasitelkiant išsamius tyrimus ir įtikinamą atmosferos kūrimą. Jos kūryba pasižymi giliu psichologizmu, dėmesiu moterų patirčiai ir socialinių normų įtakai individui. Kent geba meistriškai narplioti sudėtingas emocines būsenas, nagrinėti tikėjimo, priklausomybės ir vienatvės temas, perkeldama skaitytojus į atokias, kartais atšiaurias, praeities aplinkas. Jos proza išsiskiria sodriu, atmosferišku stiliumi, kuris prikausto dėmesį ir leidžia pasinerti į pasakojamą istoriją.

Hannah Kent romanas „Atsidavimas“ (originale „Devotion“) yra niūrus, poetiškas pasakojimas, perkeliantis skaitytojus į XIX amžiaus Prūsijos liuteronų bendruomenę, ieškančią religinės laisvės ir naujų namų Australijos dykumoje. Nors romanas pirmiausia tyrinėja tikėjimo, ištvermės ir bendruomenės temas, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per subtilų, tačiau ryškų dviejų pagrindinių veikėjų – Hranos ir Teos – tarpusavio ryšį.

 

Jų santykis, besivystantis nuo draugystės iki gilesnio, intymesnio prisirišimo, peržengia to meto socialines ir religines normas, kurios griežtai reglamentavo lytinių santykių prigimtį ir tikslą. Šis ryšys romane vaizduojamas su dideliu jautrumu ir poetika, pabrėžiant ne tik fizinį, bet ir dvasinį artumą. Hranos ir Teos santykiai yra tarsi tylus pasipriešinimas griežtai bendruomenės moralei ir išankstiniam nusistatymui, rodantis meilės ir prisirišimo formas, kurios neatitinka visuomenės lūkesčių.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Hrana ir Teo, kyla iš slaptumo ir izoliacijos poreikio. Jų jausmai privalo likti paslėpti, kadangi atviro išraiškos atveju grėstų griežtas bendruomenės pasmerkimas ir atstūmimas. Tai sukuria nuolatinę įtampą ir vidinį konfliktą, nes merginos bando suderinti savo autentiškus jausmus su religiniais ir socialiniais reikalavimais. Romanas atskleidžia, kaip tų laikų religinė ir socialinė aplinka vertė žmones slėpti savo tapatybę ir jausmus, sukurdama vienatvės ir nesupratimo atmosferą.

Nors romane tiesiogiai nevartojami terminai „LGBTQ“, Hranos ir Teos istorija yra stiprus ir jaudinantis pasakojimas apie netradicinę meilę, ieškančią prieglobsčio ir pripažinimo visuomenėje, kuri tam nebuvo pasirengusi. Kent meistriškai naudoja gamtos ir metafizikos elementus, kad sustiprintų šio ryšio sakralumą ir intymumą, leidžiančius skaitytojui pajusti jų meilės gilumą, nepaisant išorinių draudimų ir sunkumų. Romanas tampa savotiška odė meilei, peržengiančiai visas ribas, ir priminimu apie žmogiškosios tapatybės įvairovę net ir pačiose konservatyviausiose aplinkose.

Benjamin Alire Sáenzas – apdovanojimus pelnęs amerikiečių poetas, rašytojas ir eseistas, žinomas dėl savo jautrių, nuoširdžių ir empatiškų pasakojimų, dažnai nagrinėjančių tapatybės, priklausomybės, meilės ir praradimo temas, ypač paauglių ir jaunų suaugusiųjų kontekste. Jo kūrybai būdinga poetiška kalba, gilus personažų psichologijos nagrinėjimas ir gebėjimas perteikti sudėtingas emocijas paprastai, bet įtaigiai. Sáenzas dažnai įpina savo chicano (meksikiečių kilmės amerikiečių) patirtį į pasakojimus, atskleisdamas kultūrinę įvairovę ir jos įtaką identitetui.

 

Benjamino Alire Sáenzo romanas „Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis“ (angl. „Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe“) yra šiuolaikinė, šviesi ir nuoširdi istorija apie paauglių draugystę, tapatybės paieškas ir pirmuosius jausmus. Tai romanas, kuris ypač ryškiai ir atvirai nagrinėja LGBTQ temas, darydamas tai itin jautriai ir be stereotipų.

 

Pagrindiniai romano veikėjai – du meksikiečių kilmės amerikiečių paaugliai, Aristotelis (Ari) Mendoza ir Dantė Kvintana. Jų draugystė, užsimezgusi baseine, pamažu perauga į kur kas gilesnį ryšį. LGBTQ siužetai ir temos pasireiškia tiesiogiai per Dantes homoseksualumo atskleidimą ir jo pastangas priimti bei išreikšti savo tapatybę. Dantė yra atviresnis ir drąsesnis, jis anksčiau suvokia savo tapatybę ir nebijo apie tai kalbėti, nors ir susiduria su vidiniais iššūkiais ir baimėmis. Jo homoseksualumas tampa esmine siužeto ašimi, leidžiančia nagrinėti homofobijos, priėmimo ir meilės temas.

 

Tuo tarpu Ari kelias yra sudėtingesnis. Jis ilgai kovoja su savo jausmais Dantes atžvilgiu, nepažindamas ir nesuprasdamas jų prigimties. Romane atskleidžiama vydinė kova su savo seksualumu, baimė pripažinti netradicinius jausmus ir visuomenės lūkesčių įtaka. Sáenzas meistriškai parodo, kaip Ari palaipsniui suvokia savo jausmus Dantes atžvilgiu, narplioja savo tapatybę ir galiausiai priima save tokį, koks yra. Šis savi-atradimo procesas yra vienas iš pagrindinių romano aspektų, leidžiantis skaitytojui įsitraukti į Ari vidinį pasaulį ir suprasti jo iššūkius.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria veikėjai, yra susijusios su visuomenės lūkesčiais, homofobija ir baimės pripažinti savo tapatybę. Nors Dantes šeima yra palaikanti, romane atskleidžiamas bendras visuomenės nepriėmimas ir galimas smurtas prieš LGBTQ asmenis, kas ypač akivaizdu Ari gyvenime. Taip pat nagrinėjama vidinė kova su giliai įsišaknijusiais stereotipais ir baimėmis, kuriuos sukelia homofobiška aplinka. Romanas parodo, kaip jauniems žmonėms sunku išmokti mylėti save ir priimti savo tapatybę, kai jie nuolat susiduria su negatyviais signalais iš aplinkos.

 

„Aristotelis ir Dantė atranda visatos paslaptis“ yra ne tik romanas apie pirmąją meilę, bet ir gilus pasakojimas apie šeimos svarbą, draugystės galią ir drąsą būti savimi. Per šių dviejų paauglių kelionę, Sáenzas įkvepiančiai parodo, kad meilė neturi lyčių ribų, ir kad atrasti save bei priimti savo tapatybę yra vienas svarbiausių ir sunkiausių gyvenimo uždavinių. Romanas tapo labai svarbiu kūriniu LGBTQ literatūroje, padėdamas jauniems skaitytojams jaustis matomiems ir suprastiems.

Zoe Heller – britų rašytoja ir žurnalistė, išgarsėjusi savo aštriais, ironiškais ir psichologiškai įžvalgiais romanais. Jos kūrybai būdingas kandus humoras, kritiškas požiūris į visuomenės moralę ir gebėjimas giliai nagrinėti sudėtingus žmogiškus santykius. Heller personažai dažnai yra ydingi, painūs ir dviprasmiški, o jų vidiniai konfliktai atskleidžia tamsesnę žmogaus prigimties pusę. Ji meistriškai atskleidžia apgaulę, manipuliaciją ir socialines normas, kurias žmonės pasitelkia siekdami savo tikslų ar slėpdami tiesą. Jos proza pasižymi gyvybingu dialogu ir ironišku pasakojimo stiliumi, kuris prikausto skaitytojo dėmesį.

Zoe Heller romanas „Skandalo užrašai“ (angl. „Notes on a Scandal“) yra tamsi, psichologinė drama, pasakojama iš pagrindinės veikėjos, senstančios ir vienišos mokytojos Barbaros Kovet, perspektyvos. Nors romano centre yra mokytojos Šebos Hart skandalas su nepilnamečiu mokiniu, LGBTQ siužetai, temos ir problemos pasireiškia per Barbaros paslėptą homoseksualumą ir jos obsesinį prisirišimą prie Šebos. Barbaros prisirišimas prie Šebos yra daugialypis ir kompleksiškas. Tai ne tik draugystė ar mentorystės siekis, bet ir giliai slypinčios, neįgyvendintos romantiškos ir erotinės fantazijos.

 

Nors Barbaros jausmai nėra atvirai įvardijami kaip homoseksualūs, jos užrašai ir vidiniai monologai aiškiai atskleidžia nepripažintą, paslėptą homoseksualų troškimą ir obsesiją. Ji nuolat stebi Šebą, analizuoja jos elgesį, manipuliuoja situacijomis, kad būtų arčiau jos, ir pavydi jos santykių su kitais, ypač su mokiniu. Ši obsesija, nors ir tiesiogiai neįvardijama kaip homoseksuali meilė, yra aiškus nepripažintos tapatybės ir vienišumo atspindys. Barbara gyvena užgniaužusi savo tikruosius jausmus ir tapatybę, o jos gyvenimas pilnas vienatvės ir kartėlio, glaudžiai susijusių su jos nesugebėjimu priimti ir išreikšti savo seksualumo. Ji yra įkalinta savo pačios baimių ir visuomenės normų, kurios griežtai ribojo homoseksualumo raišką.

 

Barbaros neįgyvendinti jausmai ir giliai slypinti aistra transformuojasi į destruktyvią obsesiją Šeba. Ji pasinaudoja Šebos skandalu, kad įgytų galią ir kontrolę, manipuliuoja ja, siekdama ją izoliuoti nuo kitų ir priversti priklausyti tik jai. Tai atskleidžia tamsiąją neįgyvendintos meilės pusę ir tai, kaip nepripažinti troškimai gali vesti prie kenksmingo elgesio. Barbaros gyvenimas yra tragiškai vienišas, o jos paslėpta tapatybė tik sustiprina šią izoliaciją. Ji neturi tikrų draugų, o jos santykiai su kitais yra paviršutiniški ir grįsti melu, kas parodo, kokią kainą sumoka asmenys, kurie negali būti savimi ir turi slėpti savo esminę prigimtį. Nors romane tiesiogiai nekalbama apie homofobiją, Barbaros elgesys ir jos baimė atskleisti savo jausmus rodo, kad to meto visuomenėje homoseksualumas buvo tabu ir galėjo sukelti atstūmimą ar pasmerkimą. Jos elgesys yra iš dalies nulemtas šios socialinės aplinkos.

 

Nors „Skandalo užrašai“ nėra tiesiogiai LGBTQ romanas, jis puikiai iliustruoja, kaip užslėptas homoseksualumas ir vienatvė gali sukelti destruktyvų elgesį ir vidinę kančią. Barbara, kaip personažas, yra tragiškas pavyzdys, kaip nepripažintos aistros ir baimės gali iškraipyti žmogaus sielą ir paversti jį manipuliatoriumi bei atstumiančiu asmeniu. Romanas provokuoja apmąstyti vienatvės, troškimų ir visuomenės moralės ribų temas.

 

Rose Tremain – viena žymiausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos rašytojų, pelniusi platų kritikų pripažinimą ir daugybę apdovanojimų, įskaitant Whitbread romano premiją ir Orindžo premiją. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu gebėjimu įsiskverbti į personažų vidinį pasaulį, kurti detalius ir įtikinamus istorinius kontekstus bei nagrinėti sudėtingas žmogiškąsias temas: meilę, vienatvę, tapatybę, senėjimą ir prisitaikymą prie gyvenimo pokyčių. Tremain proza yra rafinuota, preciziška ir kupina subtilių įžvalgų, o jos pasakojimo stilius priverčia skaitytoją giliai įsitraukti į veikėjų išgyvenimus.

 

Rose Tremain romanas „Gustavo sonata“ (angl. „Gustav Sonata“) – tai jautrus ir gilus pasakojimas, apimantis Šveicarijos istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat XX amžiaus pabaigos, per pagrindinio veikėjo Gustavo Perlemano gyvenimą. Nors knyga nagrinėja daugybę temų, tokių kaip neutralitetas, vaikystės traumos ir muzikos svarba, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per Gustavo paslėptą homoseksualumą ir jo gilų, sudėtingą ryšį su draugu Antonu bei visuomenės spaudimą slėpti tikrąją tapatybę. Nuo pat ankstyvos vaikystės Gustavo ir Antono draugystė yra išskirtinė. Šis ryšys pamažu perauga į gilesnius jausmus, kurie, nors ir nėra tiesiogiai įvardijami, aiškiai parodo Gustavo nepripažintą ir užgniaužtą homoseksualumą. Antonas yra tarsi Gustavo sielos atspindys, vienintelis žmogus, kuris iš tiesų supranta jį ir priima tokį, koks jis yra. Tačiau Gustavo asmenybę stipriai paveikė jo paties griežta, konservatyvi aplinka ir šaltas, atstumiantis motinos elgesys. Tai suformavo jo polinkį slėpti savo jausmus ir niekada atvirai nekalbėti apie savo troškimus.

 

Pagrindinės LGBTQ temos ir problemos romane susijusios su užgniaužtu homoseksualumu ir vidine kova. Gustavo gyvenimas yra nuolatinė kova su savimi ir savo tikrąja prigimtimi. Jis negali ir nedrįsta atvirai pripažinti savo jausmų Antonui ar net sau pačiam. Šis užslėptas homoseksualumas sukelia jam gilią vienatvę ir emocinę izoliaciją, nepaisant artimo ryšio su Antonu. Romanas puikiai parodo, kaip vidinis užgniaužimas veikia žmogaus psichiką ir asmeninius santykius. Nors Šveicarija romane vaizduojama kaip neutrali šalis, Gustavo patirtis rodo, kad to meto visuomenėje homoseksualumas buvo tabu. Baimė būti atstumtam ar pasmerktam verčia Gustavą gyventi dvigubą gyvenimą, slepiant savo tikruosius jausmus. Romane atskleidžiama subtili, bet nuolatinė visuomenės spaudimo įtaka, kuri trukdo jam būti savimi.

 

Gustavo ir Antono santykiai, nors ir kupini meilės ir atsidavimo, niekada iki galo neišsivysto į fizinį intymumą. Tai yra tragiška jų istorijos dalis, kurią lėmė Gustavo baimė ir Antono priverstinis prisitaikymas prie „normalaus“ gyvenimo. Romanas tyrinėja neįgyvendintų troškimų, neišsakytų žodžių ir prarastų galimybių temą, kurią dar labiau sustiprina muzikos, ypač sonatų, motyvas, atspindintis neišpildytas harmonijas. Nepaisant visų iššūkių, Gustavo ir Antono draugystė yra esminė Gustavo išlikimui. Antonas yra jo ramstis ir vienintelis žmogus, kuris be žodžių supranta jo skausmą ir vienatvę. Jų ryšys parodo, kaip net ir pačioje konservatyviausioje aplinkoje galima rasti prieglobstį ir palaikymą, nors ir paslėptomis formomis.

 

„Gustavo sonata“ yra nepaprastai jautrus ir paveikus romanas, kuris per asmeninę Gustavo istoriją atskleidžia universalias tapatybės paieškų ir meilės temas. Nors LGBTQ temos romane yra subtiliai įpintos, jos yra esminės Gustavo personažo plėtrai ir bendram pasakojimo jausmui, priverčiančios skaitytoją giliai susimąstyti apie visuomenės normas, asmeninę laisvę ir drąsą būti savimi.

Maištinga Siela

Knyga: Benjamin Alire Sáenz "Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis"

 

Benjamin Alire Saenz. „Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 384.

Visą jaunystę ieškojau tavęs, nežinodamas, ko ieškau. V. S. Mervis

Sveiki,

Meksikiečių kilmės amerikiečių rašytojas Benjamin Alire Sáenz (g. 1954) yra tas atvejis, kurio gyvenimo istorija siejasi su šiaip jau daugiau jaunimui skirtu romanu Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis (angl. Aristotle and Dante Discover the Secrets of the Universe), kurį į lietuvių kalbą išvertė vertėja Daiva Krištopaitienė, o išleido Alma littera. Rašytojas kilęs iš Naujosios Meksikos, valstijos, priklausančios JAV, tačiau nuo seno čia gyvena daug meksikiečių. Pabaigęs filosofiją, o vėliau ir kūrybinį rašymą, rašytojas kurį laiką gyveno su žmona El Pase mieste, kuris, beje, vaizduojamas ir romane. Po 15 metų trukusios santuokos su teisėja autorius išsiskyrė ir netikėtai plačiai visuomenei pranešė esąs homoseksualus, tad natūralu, kad savo tam tikras patirtis jis integravo į savo kūrinį. Tik 2012 metais jis išleido būtent šį debiutinį savo romaną, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo, matyt, ir šiokio tokio spaudimo, nes visgi autorius po beveik dešimtmečio parašė ir knygos tęsinį Aristotelis ir Dantė neria į pasaulio vandenis, tačiau ši knyga neišversta į lietuvių kalbą ir nemačiau, kad būtų bent kalbos apie tęsinį.

Lietuviškos knygos atgaliniame viršelyje knygą rekomenduojama skaityti nuo šešiolikos metų. Nežinau, kaip literatūroje veikia Lietuvoje įvestas nesąmoningas vaikų ir paauglių apsaugos įstatymas nuo tariamai žalingos homoseksualios teminės sklaidos įstatymas, tačiau džiugu, jog jis gražiai apeinamas, nes knygų kasmet vis pasirodo daugiau ir daugiau. Tiesa, Aristotelis ir Dantė atskleidžia visatos paslaptis nėra vien tik apie LGBTQ+ meilės istoriją, veikiau tai tėra tik viena iš sudėtingų tapatybės ir draugystės išbandymo sudedamųjų istorijos klodų, kurių, deja, savo paauglystėje nei ankstyvojoje, nei vėlyvojoje neturėjau galimybės skaityti. Tiesą sakant, pavydžiu mūsų paaugliams ir jų tėvams, kad jie turi tokią įvairią literatūrą, kuri ir gydo, ir guodžia, ir leidžia patirti tekstiniu meniniu būdu pasaulio įvairovės pripažinimą, nes dar prieš 20 metų tokios literatūros niekas nevertė, net manėme, kad jos nėra, nes ji pogrindžio literatūra, net gėdinga ją rašyti, versti ir skelbti viešai.

Romanas skirtas ne vien paaugliams, ne vien tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus tarpsnio skaitytojams. Knyga universali, nors istorijos centre vaizduojamas El Paso miesto šešiolikmetis Aristotelis, vadinamas Ariu, kurio brolis sėdi nežinia, kuriame kalėjime, tėvai apie jį nekalba, o tėvas išvis užsisklendęs po karo Vietname ir nenori apie tai kalbėti, todėl Ario ir tėvo santykiai komplikuoti, nes šalti ir tolimi. Aristotelis tipinio meksikietiško gymio amerikietis, gyvenantis meksikietiškame mieste, tačiau dėl savo uždaro ir ūmaus būdo neturi draugų, tačiau reikalui esant gali bet kada paleisti kumščius į darbą. Lemtingą vasarą jis netikėtai susipažįsta su Dante baseine, kuris bendrauja kiek kitaip nei likę jo bendraamžiai. Be to, Dantė labiau amerikietis pagal išvaizdą, švelnus ir iš savo išsilavinusių tėvų paveldėjo mąslų ir filosofišką požiūrį į pasaulį, tad jis pradeda mokyti Aristotelį plaukimo, bet vasara paaugliams tampa rimtu išbandymu, įvyksta keletą tragedijų, kurios tik dar labiau sutvirtina dviejų draugų prieraišumą.

Akivaizdu, kad Aristotelis pradeda jausti šiltesnius jausmus Dantei, tačiau, kaip jau įprasta, suveikia atmetimo reakcija. Istorija vaizduoja 1987-uosius (kai pradeda siautėti AIDS ir homoseksualai kaip niekad viešai demonizuojami tikinčiųjų ir respublikonų kraštutinių, nors knygoje ši problema neryškinama), dar ne tokius liberalius laikus, kokie yra šiandien, tad visuomenėje susiformavęs požiūris į vienos lyties santykius smarkiai veikia Ario savivertę ir tapatybės neigimo-priėmimo procesus. Galiausiai dalį laiko Aristotelis skiria susivokimui, bendrauja su Dante laiškais, prisijaukina atrastą šunį Legsę, pamažu išmoksta vairuoti tėvo nupirktą pikapą ir, atrodo, kad gyvenimas tęsiasi, kol kitą vasarą nepasirodo vėl tas pats Dantė, kur kas atviresnis ir pasiryžęs savo tėvams atskleisti tai, kas jis toks...

„Greičiausiai pasikalbėsiu tik su tėčiu. Jau repetuoju kalbą. Ji prasidės maždaug taip: privalau tau kai ką pasakyti. Man patinka berniukai. Neimk manęs nekęsti. Prašau, neimk manęs nekęsti. Juk t, tėti, irgi vaikinas.“ Kalba iki galo dar neparengta. Dar reikia prie jos padirbėti. Dabar ji kažkokia vargana. Man tai nepatinka. Nenoriu, kad mane laikytų vargšu. Tai, kad žaidžiu kitoje komandoje, nereiškia, jog esu apgailėtinas žmogus, maldaujantis meilės. Mano savigarba tikrai nėra tokia žema (p. 246).“

Benjamin Alire Sáenz

Kol Aristotelis dirba su savo jausmais ir prieštaringai juos slepia po stereotipais, tačiau laikosi Dantės draugystės, tuo pat metu Dantė jau dirba su tuo, kaip jo homoseksualumą priims tėvai. Visgi abiem veikėjams itin svarbus priėmimo šeimoje aspektas, kuris garantuoja orumą, tad su viso kito pasaulio prieštaravimais ir priešiškumu, turint tėvų palaikymą, galima anksčiau ar vėliau susidoroti, nes nesi vienas pasaulyje. Žinote, knyga apie 1987-uosius, man regis, autorius rašydamas iš brandžios savo perspektyvos šiek tiek koreguoja tam tikrus kriterijus, idealizuoja komplikuotus sūnų ir tėvų santykius. Knygos pabaigoje Ariui susivokti padeda ne kokios nors muštynės, o motinai įdėjus į rankas šalto alaus ir pasikalbėjus apie tėvų plika akimi matomus jo draugystės su Dantės požymius. Kitaip sakant, tėvai nudirba kalbėdamiesi sunkųjį Aristotelio darbą, kai tuo tarpu tikrovėje dažniausiai tėvai nėra linkę priimti savo homoseksualių vaikų tapatybės dalies ir tai visam gyvenimui komplikuoja jųjų santykius. Knyga, sakyčiau, apie geresnę tikrovę ir variantą, galbūt pats autorius kažkada norėjo, kad taip jam būtų nutikę 1987-aisiais, tad kaip romanas ši knyga iš tikrųjų turi romantinio polėkio, šiokios tokios užuovėjos ir paguodos skaitantiems homoseksualų tėvams ar patiems homoseksualams, lengviau kitiems empatiškai suvokti gėjų ir lesbiečių santykius, kurie pagrįsti dažniausiai tais pačiais draugystės, pasiaukojimo, pagarbos, orumo ir t. t. kriterijais kaip ir heteroseksualių porų.

Kaip Aristotelis sprendžia savęs priėmimo problemas? Ogi slėpdamas nuo savęs mintis, užsiimdamas tuo, kad liktų mažiau laiko mintims ir savianalizei. „Man patinka turėti pinigų ir neturėti per daug laiko savęs gailėti (p. 211).“ Jis kilnoja svarmenis, bėgioja su Legse, skaito knygas, bando santykius su merginomis, tačiau mintys vis sukasi apie Dantę.

Kita vertus, kitas romano sluoksnis apie Aristotelio šeimos tragediją, susijusią su brolio įkalinimu, slegia Arį visą knygos pasakojimą. Jam instinktyviai reikia išsiaiškinti brolio bylą, tačiau ne bet kokiu būdu, o atsivėrimu, t. y., kad užsisklendę ir ignoruojantys tėvai patys prabiltų ir nuimtų, sugriautų tą atsivėrusią tylos ir tuštumos atitvarą. Visoje šioje istorijoje aidi ir politinė JAV šalies problema: ką reiškia būti etniniu meksikiečiu JAV-ose, kai tavo odos spalva daug tamsesnė už įprasto meksikiečio? Būti ir gyventi kaip žmogus invazinėje kultūroje, kurioje jautiesi antrarūšis kaip, beje, ir homoseksualas heteronormatyvioje visuomenėje.

Visgi knyga nepaprastai skaidri. Žinau, kad yra sukurtas pagal jį ir kino filmas (rež. Aitch Alberto, 2022). Romanas puikiai ir greitai skaitosi, nes jame mažai aprašymo, daug dialogų ir pokalbių, kuriuose autorius gana literatūriškai konstruoja humorą. Man knyga pasirodė kinematografiška, lyg kokie kino ar serialo apmatai, kurie slyste slysta skaitytojui, tad knyga, nors ir apie sudėtingus jaunuolių pasaulius, paslaptis, kurie glūdi ne žvaigždėse, o jų pačių jausmų suvokime ir priėmime, tačiau primena populiariojo pop romano stilistiką, kur dinamika ir veiksmai schematiškai nuspėjami ir tikslingai bei tvarkingai apibrėžti. Nepaisant to, labai smagiai praleidau laiką skaitydamas, buvau įtrauktas, susitapatinęs ir vėlei mėgavausi populiariąja literatūra, tad patį kūrinį vertinu palankiai, nors, mano akims, ji gal reikalingesnė buvo prieš 20 metų, tačiau šiandien galima kompensuoti ir šitaip: skaityti be jokio amžiaus cenzūravimo ir išankstinių žanrinių ar teminių nusistatymų.

Jūsų Maištinga Siela