Filmas: "Olandija" / "Holland"

 

Sveiki,

Kai pasirodė siaubo filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland) (2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.

Visgi tiek žiūrovai, tiek kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl, nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga, nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę, tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...

Žinokite, keistas trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų, estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški, atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių, tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Babelis" / "Babel"

Sveiki, kino mėgėjai,

Pirmą kartą „Babelį“ (Babel) (2006) pamačiau prieš gal penkerius metus ir padarė neišdildomą įspūdį. Apskritai manau, kad tai vienas geriausių Alejandro Gonzalez Inarritu darbų, kuris turi ne tik sudėtingą pasakojimo mechanizmą, bet ir plačią užprogramuotą ir į filmą integruotą Babelio bokšto mintį – žmonės susiskaldę tarp savęs, pasistatę tarp savęs kultūrines, emocines, kalbos ir kitus civilizacinius barjerus. Nors filmas chaosinis, kaip ir visi šio režisieriaus darbai, bet taip taikliai aprėpti „pasaulinio tinklo“ idėją, jog esame vieni su kitais susieti, nesvarbu, ar gyveni Kinijoje ar Meksikoje, JAV ar Irake, manau, visgi gali ne kiekvienas.

Ypatingai stiprus siužetas, idėja leido ir talentinga režisieriaus ranka bei užmačios leido sukurti išties nemenką šedevrą, kurį turi pamatyti kiekvienas save gerbiantis kinomanas. Na, nereikia jau sakyti, kad režisierius turi ypatingą ir savitą stilių, geba perteikti idėjas, kad ir kur jos besisuktų – Meksikoje (Meilė – tai kalė), Amerikoje (21 gramas) ar Ispanijoje (Biutiful). 

Filme pasirodo fantastiški aktoriai, - o ar gali būti kitaip? Brad Pitt ir Cate Blanchett, G. G. Bernal‘is – vien jau jų pavardės ką pasako. Na, ir tiesiog nežinau, ką ir bepridurti, kai filmas išties puikus ir vertas laiko ir pastangų, susikaupimo ir apmąstymų, kas mes, žmonės, esame iš tikrųjų, jei žmogiškumą mes užspaudžiame ir vadovaujamės įstatymais, stereotipais, prietarais, laisvai galime ištremtį moterį iš šalies, kuri dirbo čia 16 metų, sušaudyti vaikus, nes kilo terorizmo baimė. Kaip visada režisierius klausia, - kokia yra žmogaus laimės ir gyvenimo kaina? Atsakymo vienareikšmiško nėra, yra tik vaizdai, kurie kalba už viską, o šie vaizdai sukrečia, ypatingai tuos, kurie visai patogiai ir monotoniškai sukasi magistralėje „darbas – namai“. Tai vienas iš tų filmų, kuris praplečia ne tik suvokimą apie kino galimybės kalbėti apie nūdienos pasaulį, bet ir praplečia holistinius regą ir pojūčius. Stipriai, kaip ir visi režisieriaus filmai, socialiai angažuotas, tačiau vienareikšmiškai jautrus ir teisingas kinas. Besąlygiškai rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praeitis" / "El Pasado"

Sveiki, kino mėgėjai,

Žinau, kad Lietuvoje yra nemažai aktoriaus Gael Garcia Bernal‘io gerbėjų tarp paprastų žiūrovų ir tų pačių kinomanų. Gal tarp kinomanų labiau, kadangi Bernalis labiau filmuojasi rimtesnėse juostose, tokią galimą palaikyti ir argentiniečio režisieriaus Hectoro Babenco kino juostą „Praeitis“ (El Pasado) (2007), kuri pasakoja apie vyro gyvenimą tarp dviejų moterų – vos ne klasikinė situacija.

Nepasakyčiau, kad juosta labai ypatinga, tiek savo scenarijumi, tiek jos raiška, taip, ji pretenduoja į rimtą filmą, narplioja painias ir įdomias situacijas, tačiau tamsios ir niūrios spalvos, slogumas, kuris lyg ir neveda į nieką, mano galva, uždaro žiūrovą į dėžutę. Vyrukui, kuriam nyksta praeitis, nyksta atmintis ir kuris dar bando susigrąžinti prabėgusį gyvenimą nelengviau nei pačiam žiūrovui. Nesitikėkite Lotynų Amerikos „Memento“ (2000) versijos – to nebus, tačiau išdarkyta chronologija, vaikai, seksas, potraukis, meilė-nemeilė viskas lyg buldozeriu sustumta personažo galvoje, todėl filmą siūlau žiūrėti gana įdėmiai, analizuoti veikėjo pasirinkimus ir jausmus, nes kitaip pamesite giją ir liks tik Kariotiškių sąvartynas.

Ispanų aktoriams priekaištų neturiu, jie puikūs su savo kalba, odos spalva, kultūriniais dalykais, pasaulėjautos receptoriais, kurie galbūt iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo mūsų pačių. „Praeitis“ vidutinio sunkumo ir sudėtingumo kinas, kuris daugeliui gurmanų visgi, manyčiau, turėtų patikti, tačiau į mano mėgstamiausiųjų aruodą toli gražu nepatektų dėl tematikos, pateikimo ir raškos, kuriems iš esmės priekaištų kaip ir neturiu, tačiau „ne mano filmas“ ir viskas. Be viso to, kad tai „ne mano filmas“, smagu visada sugrįžti į Lotynų Amerikos kiną, kurį taip mėgstu ir pasimėgauti lyg geru rūšiniu vynu. Šis vynas buvo pakankamai geras. Tikiuosi, kad Jums taip pat.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontroliuojamos ribos" / "The Limits of Control"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti režisieriaus Jim Jarmusch filmą „Kontroliuojamos ribos“ (The Limits of Control) (2009 m.). Na, šis filmas buvo pristatytas ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Tai ne pirmas šio režisieriaus darbas, kurį tenka matyti, prieš tai regėti „Kava ir cigaretės“ (2003) bei „Sulaužytos gėlės“ (2005) paliko tikrai neprastą įspūdį ir buvo sutiktos geromis kritikų liaupsėmis, tačiau „Kontroliuojamos ribos“ kažkodėl kritikams neįtiko ir jie negailėjo gana žeminančių pasisakymų. Tiesa, nesuprantu kodėl, nes filmas toli gražu nėra prastas, netgi, sakyčiau, įdomus, keistas, intriguojantis, keliantis haliucinacijas – tuo man kaip tik ir patiko.

Tikriausiai nedaugelis filmų gali pasižymėti šitiek daug sutrauktų į vieną nekomercinio pobūdžio filmą pasaulinio lygio kino aktorių: Geal Garcia Bernal, Tilda Swinton, Bill Murray, Luis Tosar bei kiti, kurie sukuria antraeilius, tačiau įsimintinus personažus. Sunku apibūdinti šį filmą, nes neturiu su kuo jo palyginti, jo išskirtinumas neginčytinas: personažai neturi vardų, kažkas kažkur važiuoja kažko nužudyti, gauna įvairius kodus, geria kavą iš dviejų puodelių, praktikuoja rytų kovos meną, mažai kalba... Tai filmas filme, sapnas, tikrovės ir fikcijos lipdinys, kuris užhipnotizuoja savo simetriniais pasikartojimais. Avangardinio ir siurrealistinio filmo pavyzdys, kuriame vaizdai yra kaip meno paveikslai, griežtai nubrėžtomis linijomis, bet kartu išeinantys prasmėmis ir suvokimu už mums įprastai suvokiamo filmo ribų. Sukontroliuoti tas ribas ir išlaikyti simetrines proporcijas nėra taip jau ir lengva, todėl filmas kai kam gali pasirodyti be prasmės, kažkoks skiedalas, tačiau operatorius ir režisierius apgalvojo kiekvieną detalę, kuri filme galiausiai suranda savo atitikmenį – filmas žaidimas, dėlionė, kiekviena spalva suranda kitą spalvą, o taupūs dialogai atsikartoja tarsi aidai kituose dialoguose ir belieka šituo mėgautis.

Man patiko toks filmas, buvo geras iššūkis, pasimėgavimas tiek nerealiu siužetų, aktorių Olimpu bei sklindančia ramybe iš pagrindinio herojaus. Realybė yra pasirenkama, sako filmas, kas žino, gal tame yra nemažai tiesos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela