Sveiki!
Abi
knygas turiu po ranka ir šiuo metu tuoj įpusėsiu K. Atkinson romaną „Gyvenimas
po gyvenimo“. Ką tik įsigijau skaitytojų puikiai įvertintą lenkų romanistės
Joannos Bater „Kartu, kartu“. Kuri knyga geresnė ir laimės dvikovą?
***
Literatūros
pasaulyje netyla diskusijos, kai susiduria du išskirtiniai šiuolaikinės prozos
kūriniai, priverčiantys skaitytojus iš naujo permąstyti laiko, lemties ir
šeimos ryšių gijas. Šioje simbolinėje knygų dvikovoje susitinka Kate Atkinson
romanas „Gyvenimas po gyvenimo“ ir Joannos Bator epinė saga „Kartu, kartu“. Abu
šie kūriniai išsiskiria ne tik solidžia apimtimi, bet ir giluminiu žvilgsniu į
moterų likimus, istorinių kataklizmų fone plėtojamas asmenines dramas bei
neįprastas pasakojimo struktūras.
Kate
Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“ skaitytojus nukelia į XX amžiaus pradžios
Angliją, kur per didžiulę pūgą gimsta Ursula Tod. Unikali romano idėja paremta
tuo, kad pagrindinė veikėja gauna begalę šansų gyventi iš naujo – jos gyvenimas
nuolat nutrūksta ir vėl prasideda, leidžiant taisyti klaidas ir bandyti
pakeisti grėsmingą istorijos bei Antrojo pasaulinio karo tėkmę. Tai
filosofinis, sodraus ir įtraukiančio stiliaus kūrinys, verčiantis mąstyti apie
alternatyvius pasirinkimus ir pačios būties trapumą.
Tuo
tarpu Joannos Bator „Kartu, kartu“ atveria audringą Silezijos praeitį per kelių
kartų moterų lūpas. Lenkų rašytoja sukuria galingą šeimos epopėją, kurioje
susipina žiaurumas ir švelnumas, magiškasis realizmas bei kartėlis. Istorija
prasideda nuo mėsininko dukters Bertos lemtingo poelgio, sukūrusio grandininę
maišto ir nerimo reakciją per visus palikuonis. Čia pagrindinis dėmesys
skiriamas moteriškos linijos atminčiai ir laisvės ilgesiui patriarchaliniame
pasaulyje.
Literatūrologai
negaili pagyrų abiem autorėms, pabrėždami jų išskirtinį meistriškumą
konstruojant sudėtingus siužetus. Kritikų vertinimu, Kate Atkinson pasižymi
nepriekaištinga intelektualine intriga ir stilistiniu lengvumu, sugebančiu
suvaldyti chaotišką laiko ciklą, o Joanna Bator giriama už tirštą, jausmingą ir
ironišką prozą, kurioje istorijos trauma tampa gyvu organizmu. Abiejų knygų
autoriai vertinami už gebėjimą sulaužyti tradicinio linijinio pasakojimo rėmus
ir suteikti istoriniams romanams naują kvėpavimą.
Internautai
ir aktyvūs knygų apžvalgininkai socialiniuose tinkluose bei platformose
atskleidžia šiek tiek kitokį kasdienio skaitytojo žvilgsnį. Diskutuojant apie
„Gyvenimą po gyvenimo“, dažnai pastebima, kad knyga reikalauja didelės
koncentracijos, o pasakojimo pasikartojimai kartais vargina, nors galutinis
emocinis užtaisas atperka visas pastangas. Vertinant Joannos Bator „Kartu,
kartu“, skaitytojai pažymi, jog tai tirštas, lėtai skaitomas kūrinys, kurį
baigus ilgai neįmanoma rasti nieko kito prilygstančio savo svoriui, nors kai
kuriuos pasirodė sunkiai perprantami magiškojo realizmo elementai.
Subalansavus
kritikos įžvalgas ir skaitytojų atsiliepimus, galima teigti, kad geresnės
knygos šiame „mūšyje“ nėra, nes jos tarnauja skirtingiems skaitymo poreikiams.
Kate Atkinson kūrinys labiau tiks ieškantiems intelektualaus laiko žaismo,
egzistencinių klausimų ir subtilaus britiško stiliaus, tuo tarpu Joannos Bator
saga idealiai tiks tiems, kurie trokšta sodrios, europietiškai aistringos
šeimos dramos su stipriu istoriniu prieskoniu.
Galutinį
šių dviejų kūrinių vertinimą internetinėje erdvėje ir literatūros bendruomenėje
geriausiai atspindi ši žvaigždučių lentelė:
