Škotija (Didžioji Britanija), Edinburgas: kelionė į Škotiją, sostinę Edinburgą, Edinburgo pilis, Holyrood rūmai, vaiduokliai ir Haris Poteris

 

Sveiki!
 
Tikriausiai daugelis mano kartos žmonių svajojo bent kartą gyvenime nuvykti į Edinburgą. Turiu galvoje, kurie užaugo be išmaniųjų telefonų ir iš tikrųjų Hario Poterio serijos knygas skaitė po kelis sykius, bandydami susigrąžinti Hogvarco nuotykių atmosferą. Nesumeluosiu, kad Edinburgas man pirmiausia nuo paauglystės laikų asocijuojasi su šios serijos knygomis ir pačia rašytoja J. K. Rowling, kuri Edinburgo kavinėje kadaise pradėjo rašyti pirmąją Hario Poterio knygą. Tad atsiradus galimybei aplankyti Škotiją ir Edinburgą, šoviau pirmu taikiniu, aplenkdamas Londoną ir pietines Didžiosios Britanijos žemes, kurias taip pat ketinu aplankyti vieną dieną. Kelionė po Škotiją buvo absoliučiai kerinti, o šis įrašas bus skirtas kaip pirmoji dalis apžvelgti Edinburgui, kurį įsimylėjau iškart ir įtraukiu į mieliausių, gražiausių aplankytų miestų penketuką. Kviečiu pasidairyti po mano parengtą fotoreportažą ir plačiau susipažinti su Edinburgu.
 
TRUMPA EDINBURGO MIESTO ISTORIJA
 
Edinburgas, didinga ir kerinti Škotijos sostinė, įsikūrusi šalies rytuose, ant pačių Škotijos žemumų ir Vidurio kalvyno ribos, ten, kur sausuma atsiremia į gilius Firth of Forth įlankos vandenis. Šis strateginis geografinis taškas per amžius nulėmė dramatišką miesto likimą, paverčiant jį tvirtove, kurios siluetas uolėtame kraštovaizdyje atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio.
 
Miesto istorija šaknimis siekia tolimą praeitį, o žmonių pėdsakų čia aptinkama dar nuo vėlyvojo bronzos amžiaus. Oficiali Edinburgo pradžia sietas su VI amžiumi, kuomet britai uolą vadino Din Eidyn – Eidyno tvirtove. IX amžiuje teritoriją užėmus anglosaksams, vietovė gavo Edinburgh vardą, o XII amžiuje valdant karaliui Davidui I miestas jau sparčiai plėtėsi, tapdamas vienu svarbiausių karalystės politinių ir religinių centrų.
 
Geografiškai Edinburgas išsiskiria savo unikaliu dvilypumu, kurį lėmė vulkaninė kilmė ir per amžius suformuotas reljefas. Senamiestis (Old Town) šliejasi ant siauro uolingo gūbrio, besitęsiančio nuo uolos, ant kurios stovi pilis, žemyn link Holyrood rūmų. Tuo tarpu šiaurėje plyti elegantiškasis Naujamiestis (New Town), garsėjantis pasaulinio lygio XVIII amžiaus pabaigos georgijietiška architektūra, simetriškais skverais ir plačiomis alėjomis.
 
Šis miestas tiesiog dvelkia paslaptimis, viduramžių tamsa ir gąsdinančiomis legendomis, o geriausiai tai iliustruoja po grindiniu pasislėpęs požeminis pasaulis. Vienas žinomiausių tokių objektų yra Mary King’s Close – užmūrytų ir pastatų gelmėse paskendusių viduramžių gatvelių labirintas, kuriame XVII amžiuje siaučiant marui buvo izoliuojami ir užmūryti pasmerkti ligoniai. Šiandien lankytojai čia pasakoja apie nepaaiškinamus garsus, vaiduoklius ir netgi liūdnai pagarsėjusią lėlę, paliktą mirusios mergaitės atminimui. Apskritai Edinburgas laikomas poltergeistų pasaulio sostine.
 
Siaubą keliančių vietų sąraše pirmauja ir garsiosios Greyfriars Kirkyard kapinės, kuriose veikia viena aktyviausių pasaulyje paranormalių anomalijų sričių – vadinamasis „Bluidy“ arba Kruvinojo Makenzio poltergeistas. Lankytojai ir tyrinėtojai ne kartą tvirtino patyrę fizinį smurtą, nepaaiškinamus nudegimus ar net apalpimus šalia brutalaus XVII a. teisininko George'o Mackenzie kapo. Šalia šių šiurpių istorijų gyvena ir ištikimojo šuns Greyfriars Bobby legenda – terjero, kuris net 14 metų sargavo prie savo šeimininko kapo.
 
Edinburgo istorijoje pėdsaką paliko ir pikantiškos bei kraupios asmenybės, tarp kurių išsiskiria XIX amžiaus pradžios veikėjai Burke'as ir Hare'as. Šie ilgapirščiai, pastebėję didžiulę anatomijos mokyklų paklausą ir medicininio lavonų trūkumą, nusprendė nebedirbti kapinėse, o imtis serijinių žmogžudysčių, kad šviežius kūnus galėtų pelningai parduoti Edinburgo universiteto mokslininkams. Ne mažiau intriguojantis yra ir XVII amžiaus pilietis Deacon Brodie – gerbiamas miesto tarybos narys, pirklys bei spynų meistras, kuris dieną užsiėmė kilniais darbais, o naktimis, naudodamasis padarytais raktais, apvaginėjo savo kaimynus ir galiausiai pats baigė gyvenimą ant savo suprojektuotų kartuvių.
 
Šis miestas išsaugojo ir išugdė galybę pasaulinio lygio šviesuolių, kurie pakeitė Vakarų pasaulio mąstymą. Čia gimė ar kūrė žymus filosofas bei ekonomistas Davidas Hume'as, rašytojas Sir Walteris Scottas, kurio gotikinis įspūdingas paminklas stiebiasi miesto širdyje, bei išradimais garsėję inžinieriai. Taip pat Edinburge gimė ir pati Encyclopædia Britannica, kurios pirmieji leidimai buvo spausdinami šiame Škotijos kultūros lopšyje.
 
Šių dienų Edinburgas – gyvybingas, modernus, sparčiai augantis metropolitas, kurio nuolatinė populiacija viršija 540 tūkstančių gyventojų. Miestas pasižymi jauna, dinamiška demografine struktūra, didele studentų koncentracija bei tarptautine bendruomene, kurią pritraukia prestižinis Edinburgo universitetas. Maždaug pusę miesto ploto užima žaliosios zonos, parkai ir sodai, suteikiantys sostinei nepaprastą estetinį jaukumą.
 
Kultūrinis Edinburgo gyvenimas pasaulyje garsėja savo didžiuliais festivaliais, ypač kasmetiniame Edinburgh Festival Fringe, kuris paverčia miestą milžiniška teatro, meno ir pasirodymų scena. Senosios architektūros dvelksmas, gili literatūrinė tradicija, dūdmaišių garsai ant uolų ir šiuolaikinis menas sukuria nepakartojamą atmosferą. Ar teko kada nors pačiam pajusti šio magiško ir šalto šiaurietiško miesto alsavimą lankantis jo senosiose gatvėse? Kviečiu pasidairyti po miesto įžymybes.

Škotijos herbe vienaragis atsidūrė neatsitiktinai – tai senovės mitologijos, keltų kultūros ir karališkosios simbolikos padiktuotas pasirinkimas, pavertęs šį mitinį gyvūną oficialiu Škotijos nacionaliniu gyvūnu. Viduramžių heraldikoje vienaragis simbolizavo tyrumą, nekaltumą, kilnumą, jėgą bei laisvę alsuojantį, visiškai nepasiduodantį sutramdymui pasididžiavimą. Škotijos monarchai, siekdami pabrėžti savo šalies nepriklausomybę, išskirtinumą ir kovingumą, šį galingą simbolį ima naudoti dar XV amžiuje, valdant Stiuartų dinastijai.
 
Įdomu tai, kad herbuose vaizduojami Škotijos vienaragiai beveik visada yra su auksinėmis grandinėmis. Pagal senovės legendas, vienaragis buvo toks laukinis, žiaurus ir stiprus padaras, jog jo neįmanoma nugalėti jokia jėga – tik teisėtas karalius galėjo jį sutramdyti. Todėl grandinės herbe reiškia ne tik suvaldytą bei karaliaus valdžiai paklusnų galingą žvėrį, bet ir giliai škotų širdyse gyvuojančią laisvės dvasią – net jei šalis būta suvaržyta, jos laisvės dvasia niekada iki galo nebuvo įveikta.
 
Šis įspūdingas simbolis Škotijos karališkojoje heraldikoje įsitvirtino gan greitai: XV amžiuje vienaragių atvaizdais puoštos netgi tuometinės auksinės Škotijos monetas, vadintos „vienaragiais“. Kuomet 1603 metais įvyko Karūnų sąjunga ir Škotijos karalius Jokūbas VI tapo ir Anglijos valdovu, abu šalies herbai buvo sujungti. Nuo pat tų laikų Jungtinės Karalystės karališkajame herbe skydą palaiko Angliją simbolizuojantis liūtas ir Škotijai atstovaujantis grandinėmis suvaržytas vienaragis.

Nuotraukoje užfiksuoti garsieji Holirudo rūmai (angl. Palace of Holyroodhouse), įsikūrę pačiame Edinburgo senamiesčio gale, garsiojo Karališkojo Mylios kelio (Royal Mile) pabaigoje, priešais įspūdingą Arturo sėdynės uolą. Šie rūmai yra oficiali Britanijos monarcho rezidencija Škotijoje, kurioje karališkoji šeima tradiciškai praleidžia dalį vasaros.
 
Šios vietos istorija prasidėjo dar XII amžiuje, tiksliau 1128 metais, kuomet Škotijos karalius Dovydas I čia įkūrė galingą ir turtingą Holirudo vienuolyną, priklausiusį augustinijonų ordinui. Pasak legendos, karalius medžiodamas netoliese esančiame miške patyrė stebuklą, kuomet jį užpuolė įsiutęs elnias, o tarp gyvūno ragų švytėjo kryžius, ir iš dėkingumo už išsigelbėjimą monarchas nusprendė šioje vietoje pastatyti vienuolyną, kurio pavadinimas kilo iš angliškų žodžių, reiškiančių „šventasis kryžius“.
 
Bėgant amžiams, šalia vienuolyno ėmė kurtis karališkieji svečių namai ir pastatai, kurie XV amžiaus pabaigoje, valdant karaliui Jokūbui IV, pamažu transformavosi į karališkąją rezidenciją. Škotijos monarchai vis dažniau rinkosi šiuos rūmus vietoj vėjo pučiamos ir sunkiai pasiekiamos Edinburgo pilies, todėl vieta įgijo milžinišką politinį ir valstybinį svorį.
 
Rūmų sienos mena pačius dramatiškiausius Škotijos karališkosios šeimos istorijos įvykius, o ypač trapią ir tragizmo kupiną karalienės Marijos Stiuart gyvenimo epochą. Ji čia praleido kelerius audringus metus XVI amžiuje, kuomet rūmų apartamentuose jos akyse buvo žiauriai nužudytas jos asmeninis sekretorius Dovydas Riccio. Šie kambariai iki šiol išlaikę autentišką tų laikų dvasią ir traukia lankytojus iš viso pasaulio.
 
XVII amžiaus viduryje didelė dalis viduramžiškų rūmų pastatų nukentėjo per gaisrus ir kovas, o dabartinį barokinį veidą ir keturkampį kiemą rūmai įgijo valdant karaliui Karoliui II. Architektas Williamas Bruce'as suprojektavo simetriškus fasadus ir prabangius apartamentus, kurie nuo to laiko beveik nepasikeitė ir iki šiol stebina savo didybe.
 
Nuotraukoje matomas įspūdingas statinys priekyje yra garsusis XVI amžiaus šešiakampis fontanas, puoštas gausiomis statulomis ir heraldiniais simboliais, kurį karalius Jokūbas V pastatė karališkajame kieme. Šis fontanas yra kruopšti vėlesnė XIX amžiuje atlikta originaliojo statinio rekonstrukcija, atkurianti pradinę Renesanso epochą menančią išvaizdą.
 
Šiandien Holirudo rūmai atlieka svarbų vaidmenį oficialiame Jungtinės Karalystės gyvenime, čia monarchas priima užsienio valstybių vadovus, ministrus ir rengia iškilmingas ceremonijas. Didelė dalis istorinių apartamentų, nuostabių gobelenų salių ir greta esančių senojo vienuolyno griuvėsių yra atviri visuomenei, leidžiantys giliau pažinti Škotijos praeitį. Man teko pasidairyti po vidų su audiogidu ir susipažinti su šių rūmų istorija ir paslaptimis. Deja, viduje eksponatus fotografuoti buvo griežtai draudžiama, tad beliko tik išorė ir fasadai.

Ant plokštės iškalti įrašai nurodo, kad ji skirta Susan, Kasilio grafienei (Susan, Countess of Cassillis), aštuntojo Kasilio erlo našlei ir jauniausiai Johno, Selkirko ir Rugleno erlo dukrai, mirusiai Barntone 1763 metų vasario 8 dieną. Viršutinėje plokštės dalyje taip pat pavaizduotas heraldinis herbas (skydas su giminės simboliais). Holirudo abatijos teritorijoje per amžius buvo laidojami kilmingi asmenys, monarchai ir Škotijos elitas, todėl tokie istorizmo ar baroko laikotarpio antkapiai yra neatsiejama šio komplekso paveldo dalis.

Nuotraukoje matomi įspūdingi XII amžiuje įkurto ir vėliau per amžius nukentėjusio Holirudo vienuolyno (Holyrood Abbey) griuvėsiai, šalia kurių ir stovi Holirudo rūmai. Ši gotikinė šventovė kadaise buvo viena svarbiausių ir puošniausių Škotijos religinių vietų, joje vyko karališkosios vestuvės bei karūnavimai, tačiau XVI–XVII amžiaus religiniai ir kariniai konfliktai pavertė bažnyčią griuvėsiais, kurių atviri skliautai ir didžiulis rytinis langas šiandien sukuria nepakartojamą, istorine dvelkiančią atmosferą. Net ir dabar man vaikštant, atrodo čia viskas labai didinga.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos rūmus, nepaminint Marijos Stiuart. Jos atvaizdo originalus paveikslas kabo rūmuose (kaip, beje, ir karalienės Elžbietos I). Man pasirodė kaip reprodukcijos, nes visiškai prie palangių pakabintos, veikiamos retos saulės šviesos ir neįstiklintos, kad net pamaniau, jog tai kopijos. Šalia, negalėjau užfiksuoti, tebėra kruvinų grindų instaliacija, kur buvo nužudytas svarbus asmuo. Pateikta kraupiai, bet autentiškai, neprikibsi. Turiu apie ją šį bei tą pakalbėti, nes domiuosi ja, o ir mačiau filmą „Marija, Škotijos karalienė“ (2018).

Škotijos karalienė Marija Stiuart gimė 1542 metų gruodžio 8 dieną Linitlou rūmuose ir tapo Škotijos karaliene būdama vos šešių dienų amžiaus, mirus jos tėvui karaliui Jokūbui V. Didžiąją savo vaikystės bei jaunystės dalį ji praleido Prancūzijoje, kur 1558 metais ištekėjo už Prancūzijos sosto įpėdinio Pranciškaus, vėliau trumpam tapdama Prancūzijos karaliene konsorte. Po vyro mirties ji 1561 metais grįžo į Škotiją, kur jos laukė visiškai svetima, gilių religinių ir politinių konfliktų draskoma šalies politinė tikrovė.

Gyvendama Holirudo rūmuose Edinburge, Marija Stiuart patyrė daugybę sukrėtimų, intrigų ir asmeninių tragedijų. Jos valdymo laikotarpis čia pasižymėjo įtemptu santykiu su protestantų reformatoriais bei didžiule politine suirute. Dramatiškiausias įvykis jos gyvenime šiuose rūmuose atsitiko 1566 metais, kuomet rūmų apartamentuose jos akivaizdoje sąmokslininkai žiauriai nužudė jos italų kilmės sekretorių Davidą Riccio. Būtent tą vietą paženklino lankytojams raudono kraujo instaliacija.

Po vėlesnių politinių nesėkmių, sukilimų ir priverstinio atsisakymo nuo sosto Škotijoje, Marija 1568 metais pasiprašė prieglobsčio pas savo pusseserę Anglijos karalienę Elžbietą I. Tačiau tikėta pagalba virto beveik devyniolika metų trukusia nelaisve ir griežtu namų areštu Anglijos pilyse. Ji buvo laikoma nuolatine grėsme ir taikiniu dėl savo katalikiško tikėjimo bei teisėtų pretendentės į Anglijos sostą teisių. Remiantis istorine medžiaga, kuomet Mariją Stiuart kelyje į trečiąją santuoką pagrobė lordas Bothwellas, ji buvo prievarta nuvesta į Dunbaro tvirtovę, kur jis ją išprievartavo. Vėliau ji patyrė didžiulę gėdą, pažeminimą ir kalinimą Lochleveno salos pilyje, kur buvo verčiama pasirašyti sosto atsisakymą. Tačiau kalbant apie jos beveik devyniolikos metų nelaisvės periodą Anglijoje, ji paprastai buvo kalinama kaip karališkojo kraujo asmenybė, prižiūrima sargybos, nors sąlygos ir psichologinė našta bėgant metams sunkėjo.

Holirudo rūmuose iki šiol yra saugomi ir lankytojams rodomi autentiški XVI amžiaus Marijos Stiuart apartamentai, kuriuose išliko dalis tų laikų erdvės ir atmosferos. Šiuose istoriniuose kambariuose galima pamatyti jos pačios laikotarpio relikvijų bei jos artimos aplinkos ir šeimos narių portretų, leidžiančių prisiliesti prie jos tragiško gyvenimo realybės.

Galiausiai Marija Stiuart buvo apkaltinta valstybės išdavyste ir sąmokslu prieš karalienę Elžbietą I, ypač po to, kai jos slapta susirašinėjimo gijos buvo išaiškintos vadinamajame Bebingtono sąmoksle. Specialus teismas ją pripažino kaltą ir nuteisė mirties bausme. Sprendimas nubausti karališko kraujo asmenį tuometei Europai buvo beprecedentis žingsnis, turėjęs pašalinti bet kokią politinę bei religinę opoziciją Anglijos sostui.

Škotijos karalienė Marija buvo nukirsdinta kirviu 1587 metų vasario 8 dieną Anglijoje esančioje Fotheringhay pilyje. Šis egzekucijos aktas užbaigė ilgą ir skausmingą dviejų karalienių politinę bei asmeninę akistatą, visam laikui pakeisdamas Europos istorijos eigą.

Nuotraukoje pavyko užfiksuoti garsiąją avį Dolė (Dolly) – pirmasis pasaulyje žinduolis, sėkmingai klonuotas iš suaugusio gyvūno somatinių ląstelių, pakeitęs mokslo ir biotechnologijų istoriją. Ji gimė 1996 metų liepos 5 dieną Roslino institute prie Edinburgo, Škotijoje, o jos klonavimą atliko mokslininkai Ianas Wilmutas ir Keithas Campbellas. Dolė išgyveno beveik šešerius su puse metų ir sulaukė 2003 metų vasario 14 dienos, kuomet buvo užmigdyta dėl progresuojančios plaučių ligos ir su amžiumi siejamų sveikatos problemų. Šiandien iškamšos pavidalu ji yra saugoma ir nuolat eksponuojama Škotijos nacionaliniame muziejuje (National Museum of Scotland), įsikūrusiame pačiame Edinburgo senamiestyje (Chambers gatvėje), kur sulaukia didžiulio lankytojų iš viso pasaulio dėmesio. Įdomu tai, kad šalyje visi nacionaliniai muziejai visada yra atviri ir nemokami! Yra ko pasimokyti lietuviams.

Nuotraukoje matoma kavinė „The Elephant House“, įsikūrusi Edinburge, yra visame pasaulyje išgarsėjusi kaip viena iš vietų, kur rašytoja J.K. Rowling kūrė legendinę „Hario Poterio“ knygų seriją. Šioje kavinėje, pro kurios langus atsiveria vaizdas į Greyfriars Kirkyard kapines (kur vėliau buvo rasti ir kai kurių knygos personažų vardų atitikmenys, pavyzdžiui, Thomas Riddle), ji praleisdavo valandų valandas rašydama pirmuosius romano tomus, kol dar nebūtinai turėjo geras sąlygas ar šildymą namuose, todėl ši vieta pelnytai vadinama vienu iš Hario Poterio gimimo taškų. Internetas nurodo būtent šią vietą, nors šis kavinių raudonas tinklas mėgsta ant visų savo užeigų rašyti Rowling pavardę, tad atsekti tikrąją kavinę sunku, nes Edinburge visi bando savintis šį titulą.

Nuotraukoje matomas įspūdingas gotikinio stiliaus pastatas su aukštu smailiu bokštu yra The Hub (Centras), įsikūręs pačioje Karališkojo Mylios kelio (Royal Mile) pradžioje Edinburge. Šis XIX amžiaus viduryje pastatytas ir gausiai dekoruotas statinys iš pradžių veikė kaip Škotijos Bažnyčios Generalinės Asamblėjos susirinkimų salė, o šiandien jis yra pagrindinė Edinburgo tarptautinio festivalio (Edinburgh International Festival) būstinė, kurioje vyksta renginiai, bilietų kasa bei kavinė.

Parlamento aikštė (Parliament Square) Edinburgo senamiestyje, kurios dešinėje stovi įspūdinga Šv. Giles katedra (St. Giles' Kirk) – pagrindinė ir istorinė miesto šventovė, o kairėje matomas paminklas bei istorinis pastatų kompleksas, įskaitant Škotijos teismus.

Vienas labiausiai šokiravusių mane vietų – Džono Nokso kapas stovėjimo aikštelėje! Šioje vietoje, po dabartine asfalto danga Parlamento aikštėje prie Šv. Giles katedros, yra palaidotas iškilus XVI amžiaus škotų religinis reformatorius ir teologas Džonas Noksas (John Knox). XVI amžiuje ši teritorija veikia kaip Šv. Giles bažnyčios kapinės, o pats Džonas Noksas čia buvo atgulęs amžinojo poilsio 1572 metų lapkričio mėnesį, palydėtas gausios minios ir tuometinio šalies regento.

Džonas Noksas buvo pagrindinė figūra, įgyvendinusi Škotijos religinę reformaciją ir įkūrusi presbiterionų bažnyčią. Jo griežti pamokslai, uolus tikėjimas ir reikalavimas, kad žmonės galėtų skaityti Bibliją savo kalba, iš pagrindų pakeitė tuometinį Škotijos veidą. Dėl savo politinių bei religinių pažiūrų jis nuolat Konfliktavo su katalike Škotijos karaliene Marija Stiuart, o jo idėjos padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Škotijos bei Europos dvasinei kultūrai.

Šiandien jo kapavietė neturi tradicinio ar puošnaus antkapio, nes bėgant amžiams kapinės buvo panaikintos, o teritorija pertvarkyta į automobilių stovėjimo aikštelę. Apytikslę reformatoriaus amžinojo poilsio vietą pažymi po asfalto danga paslėpta ir specialia plokštele bei ženklinimu (automobilių stovėjimo vietoje nr. 23) įamžinta memorialinė žyma, o istorinė pradinė jo kapą žymėjusi akmeninė plokštė su inicialais IK 1572 dabar yra saugoma ir eksponuojama paties Šv. Giles katedros vidaus grindyse.

Paminklas Jamesui Braidwoodui (1800–1861), stovintis tame pačiame Edinburgo senamiestyje, Parlamento aikštėje (Parliament Square), netoli Šv. Giles katedros. Jamesas Braidwoodas yra pasaulyje plačiai žinomas kaip moderniosios, profesionalios ugniagesių tarnybos pradininkas. Gimęs Edinburge, jis pradžioje vadovavo vietinei miesto ugniagesių brigadai (kuria rūpinosi po didžiojo 1824 metų Edinburgo gaisro), o vėliau persikėlė į Londoną, kur įkūrė ir vadovavo pirmajai pasaulyje didelio masto municipalinei ugniagesių tarnybai (London Fire Engine Establishment). Ši bronzinė statula Parlamento aikštėje pagerbia jo išskirtinius nuopelnus ir indėlį į pasaulinę priešgaisrinės apsaugos bei gelbėjimo sistemą.

Taip, čia užfiksuota istorinė Mercat Cross (Turgavietės kryžiaus) aikštė ir pats paminklas, taip pat stovintis Edinburgo senamiestyje, visai šalia Šv. Giles katedros ir Parlamento aikštės. Ši vieta Škotijos istorijoje turi ypatingą reikšmę: tradiciškai prie tokių miesto kryžių (mercat cross) skelbė svarbius karališkus dekretus, pranešimai, įstatymai, o kartais vyksta ir šiuolaikiniai oficialūs valstybiniai paskelbimai (pavyzdžiui, naujo monarcho inauguracijos ar karališkosios žinios). Nuotraukos centre matomas statinys su kolona ir ant jos esančiu vienaragiu yra istorinio kryžiaus atstatytas monumentas, o aplinkui šurmuliuoja turistų pilna Edinburgo širdis.

Viktorijos gatvė (Victoria Street) Edinburge yra bent jau man viena vaizdingiausių, unikaliausių ir labiausiai fotografuojamų vietų visame mieste, garsėjanti savo ryškiomis spalvomis, gyva atmosfera ir išskirtine dviejų aukštų architektūra. Ji buvo nutiesta XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kaip dalis platesnio miesto plano, skirto geriau sujungti senamiestį su naujesniais rajonais ir pagerinti judėjimą mieste. Ši lenkta, akmenimis grįsta gatvė išsiskiria tuo, kad yra dviejų lygių: viršutinėje jos dalyje driekiasi senoviniai pastatai ir terasos, o apatinėje – gausu spalvingų parduotuvėlių, užeigų ir specializuotų krautuvėlių, kurios sukuria ypatingą, pasakų romanus primenantį kraštovaizdį.

Istoriškai ši gatvė liudija didžiulius Edinburgo urbanistinius pokyčius, kai XIX a. viduryje buvo griaunami senieji mediniai pastatai ir statomi masyvūs akmeniniai statiniai, siekiant sukurti tvarkingesnę bei modernesnę prekybinę erdvę. Projekto autorius architektas Thomas Hamiltonas suprojektavo gatvę taip, kad ji elegantiškai įveiktų stačią kalvos šlaitą, todėl pastatai čia turi po kelis aukštus iš abiejų pusių, o pačiame viršuje esančios terasos leidžia pasiekti viršutinius namų aukštus iš kitų gatvių pusės. Per amžius ši vieta keitėsi nuo darbininkų ir prekybininkų susibūrimo zonos iki dabartinio madingo nepriklausomų parduotuvėlių, kavinių ir knygynų centro, išlaikiusio autentišką senovinį dvasią.

Pasaulinę šlovę Viktorijos gatvė pelnė ir dėl savo gilaus ryšio su J. K. Rowling kūryba bei kultine „Hario Poterio“ visata. Daugelis gerbėjų ir tyrinėtojų ją laiko pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu ir realiu prototipu burtininkų pasaulio prekybinei gatvei – Skersiniam skersgatviui, kurioje jaunuosius burtininkus lydi magiškų prekių gausa. Pats gatvės vingiuotumas, ryškios vitrinos, senovinis grindinys ir čia įsikūrusios magiškos tematikos krautuvėlės sukuria tokią pačią mistinę nuotaiką, kokia aprašoma knygose, todėl šimtai tūkstančių turistų kasmet užsuka čia pasijusti tarsi dygstantys burtininkų pasaulio dalyviai.

Didinga Edinburgo pilis (Edinburgh Castle), įsikūrusi ant užgesusio ugnikalnio uolos pačioje miesto širdyje ir esanti viena labiausiai lankomų bei istoriškai svarbiausių Škotijos vietų. Ši tvirtovė amžių kaitoje išgyveno nesuskaičiuojamus karus, apgultis bei valdovų kaitą, o jos sienos saugo daugybę karališkų paslapčių. Pilyje yra saugomi Škotijos karališkojo kraujo brangakmeniai (Honours of Scotland) – seniausia karūnavimo juvelyrika Britų salose, kurią sudaro karūna, kardas bei skeptras. Taip pat čia galima pamatyti galingą XVI a. patranką, vadinamą Mons Meg, ir istorinę Šv. Margaritos koplyčią – seniausią išlikusį pastatą visame pilies komplekse, menantį XII amžių. Pilies aikštėje, matomoje nuotraukoje, kasmet vasarą vyksta garsusis karinis festivalis Edinburgh Tattoo, o šalia įėjimų pastatytos nacionalinių didvyrių Williamo Wallace’o ir Roberto Bruce’o statulos primena apie audringą šios šalies kovą už nepriklausomybę. Be proto daug turistų, žmonių, tad ten patekti paprasčiausiai nelabai ir apsimokėjo, nes pilis išnaudojama kitoms reikmėms, tačiau ji atrodo kaip iš kokių „Sostų karų“ iš toli.

Nuotraukoje užfiksuota garsioji George IV gatvė (George IV Bridge) Edinburge, kuri išsiskiria ne tik tuo, kad yra svarbi transporto arterija, bet ir tuo, jog iš tikrųjų yra pakelta virš kitų miesto gatvių kaip didelis tiltas ar viadukas. XIX amžiaus pirmoje pusėje suprojektuota gatvė leido sujungti senamiestį per gilius daubų ir užstatytų kvartalų lygio skirtumus, o jos konstrukciją sudaro įspūdingos arkatūros, slepiamos po žeme ar po kitais pastatais.

Ši vieta yra neatsiejamai susijusi su pasauline literatūros ir „Hario Poterio“ istorija, kadangi čia, netoli gatvės pradžios, stovėjo anksčiau minėta kavinė „The Elephant House“, kurioje J.K. Rowling rašė pirmuosius romanus. Be to, pačioje George IV gatvėje yra įsikūręs garsusis National Library of Scotland (Škotijos nacionalinė biblioteka) bei Greyfriars Bobby baras ir paminklas, pagerbiantis ištikimiausio pasaulyje šuns – bobby – atminimą.

Garsusis šunelis Bobis (Greyfriars Bobby) buvo Skye terjero veislės šuo, išgarsėjęs savo neprilygstamu ištikimumu ir atsidavimu po savo šeimininko Johno Gray mirties XIX amžiaus viduryje. Pasak legendos, kai jo šeimininkas 1858 metais mirė nuo tuberkuliozės ir buvo palaidotas Edinburgo Greyfriars Kirkyard kapinėse, mažas šunelis net keturiolika metų iki pat savo mirties 1872 metais ištikimai sargavo ant jo kapo, gyveno gatvėse ir sulaukė didžiulio vietinių gyventojų bei lankytojų palankumo. Šis išskirtinis pavyzdys tapo gilaus lojalumo simboliu visoje šalyje, o netoli kapinių esantis bronzinis Bobio paminklas bei kapinėse esantis jo kapas iki šiol pritraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio, norinčių pagerbti šį nepaprastą gyvūną. Šiandien galima čia patrinti nosį, apsilankyti to paties vadinimo kavinėje, tik žmonių labai daug!

Nuotraukoje matomas garsus Edinburgo baras/užeiga vadinasi „The Last Drop“ (Paskutinis lašas), o jo pavadinimas bei istorija yra glaudžiai susiję su tamsia ir šiurpia miesto praeitimi. Šis pavadinimas kilęs nuo to, kad netoliese esančioje Grasmorketo aikštėje (Grassmarket) ilgą laiką buvo vykdomos viešos mirties bausmės pakariant nusikaltėlius, o ši užeiga buvo paskutinė vieta, kur pasmerktiesiems leidžiama išgerti savo „paskutinį lašą“ (bokštą alaus ar taurę stipraus gėrimo) pakeliui į ešafotą. Be to, istorijos metraščiuose minima ir viena macnių šios vietos legendų apie moterį, vardu Margaret Dickson, kuri XVII amžiaus pabaigoje buvo pakarta Grasmorkete už kūdikio nužudymą, tačiau pakeliui į kapines mediniame karste atgijo – kadangi pagal tuomečius įstatymus bausmė jau buvo atlikta, teismas jos nebepakartojo antrą kartą, ir ji išgyveno dar daugelį metų, todėl šis baras šiandien traukia lankytojus savo autentiška ir šiurpą keliančia atmosfera.

Istorinės Greyfriars Kirkyard kapinės, įsikūrusios pačioje Edinburgo širdyje, kurios yra ypatingos dėl savo gilaus ryšio su „Hario Poterio“ visata bei šiurpių legendų. Vaikščiodama po šias senovines kapines rašytoja J.K. Rowling semdavosi įkvėpimo ir čia rasdavo realių vardų bei pavardžių savo personažams – pavyzdžiui, antkapiuose ji aptiko Tomą Ridlį (Lordą Voldemortą), McGonagall ar Moodį, todėl gerbėjams ši vieta tapo tikra piligrimystės meka. Be to, šios kapinės garsėja kaip viena dvasių labiausiai lankomų vietų pasaulyje, ypač dėl XIX amžiuje čia kalėjusio žiauraus teisininko Džordжо Makenzio (George Mackenzie) poltergeisto reiškinių, bei čia pat stovinčio ištikimojo šunelio Bobio kapo, saugančio šios ypatingos vietos istoriją.

Kaip visada mane kelionėje lydi vynas ir literatūra: John Boyne „Širdies tūžmai neregimi“ ir skanėstai.

Vos nepamiršau vieno įspūdingiausio paminklo! Edinburgo širdyje, Princes Street soduose, stūksantis rašytojo Volterio Skoto paminklas (Scott Monument) yra įspūdingas ir vienas didžiausių pasaulyje paminklų, pastatytas pasaulinio garso škotų rašytojui ir poetui serui Volteriui Skotui pagerbti. Šis XIX amžiaus viduryje išsiskiriančio gotikinio stiliaus suprojektuotas statinys primena tamsų, dangiškojo grožio viduramžių katedros bokštą ar burtininkų bokštą, o jo fasadą puošia gausybė skulptūrų, vaizduojančių ne tik patį rašytoją su jo mylimu šunimi, bet ir 64 personažus iš jo garsiausių istorinių romanų.
 
Šis monumentas pasižymi ne tik savo unikalia išvaizda, bet ir aktyvia lankytina patirtimi, leidžiančia lankytojams įveikti siaurą, laipsniškai siaurėjančią 287 laiptelių spiralinę sistemą ir pakilti į kelias viršutines apžvalgos aikšteles. Iš viršaus atsiveria nuostabi, panoraminė Edinburgo senamiesčio ir naujamiesčio bei aplinkinių parkų panorama, o pats paminklas jau ilgą laiką išlieka vienu iš labiausiai atpažįstamų ir ikoniškų Škotijos sostinės simbolių. Ir jis išties labai unikalus!
 
Jaučiu, kad dar tikrai norėčiau sugrįžti į Edinburgą kiek įdomesnei kelionei, sėslesnei, nuodugnesnei. Pavyzdžiui, pagyventi kokią savaitę ir neskubant viską iššniukštinėti su neslepiamu smalsumu.
 
Maištinga Siela

Memas, bajeris, juokelis: Haris Poteris ir ChatGPT – Hello Harry Potter, my name is ChatGPT

 

Dienos citata: rašytoja J. K. Rowling apie nesėkmės teigiamą pusę

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kodėl aš kalbu apie nesėkmės teikiamą naudą? Paprasčiausiai todėl, kad nesėkmė man padėjo atsikratyti to, kas nėra esminga. Aš nustojau apsimetinėti sau, kad esu kas nors kitas, nei esu iš tikrųjų, ir pradėjau visą savo energiją skirti vieninteliam man svarbiam darbui.“ J. K. Rowling

 

Kaip greitai bėga laikas, supranti dar ir iš to, kai pažvelgi, kiek anuomet tave dominantys viešieji asmenys paseno. Diena iš dienos. Štai vakar, liepos 31 dieną, žymiai britų rašytojai J. K. Rowling sukako 60 metų! Per savo ilgą rašytojos karjerą moteris yra sukaupusi nemažai patirties, nuo to, kaip visos leidyklos po kelis kartus atmetė pirmąjį „Haris Poteris ir išminties akmuo“ rankraštį ir iki pasaulinės šlovės užgriūtą spaudimą ir uždirbtą pirmąjį milijardą vien iš knygų rašymo per visą žmonijos istoriją.

 

Aš nežinau, kaip kiti tvarkosi su nesėkmėmis. Aš labai sunkiai. Kažin, ar pati Rowling būtų ištariusi tuos žodžius, kai šimtąjį kartą anuomet būtų gavusi neigiamą atsakymą. Nežinau. Manau, tik laikas ir ateinanti sėkmė leidžia kalbėti apie nesėkmės padiktuotas teigiamas pamokas, kurios galiausiai atveda prie visai kitos gyvenimo kokybės. Ne visada ir ne visiems kaip Rowling yra duota taip greitai pamatyti tokias pamokas. Kiti taip ir numiršta nieko iš gyvenimo ir negavę.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Išleista pirmoji "Hario Poterio" knyga

Sveiki,

Ne visada spėju kasdien „leisti“ šį kalendorių, tai įdomesnes datas keliu jau vėliau. Taigi 1997 metais birželio 26 dieną pirmąkart Britanijoje po daugybės leidyklų atmetimų išleista kultinės sagos apie burtininką Harį Poterį knyga Joanne Rowling „Haris Poteris ir išminties akmuo“. Prieš jus – pirmojo leidimo ir tiražo viršelis. Tai knyga, kuri pakeitė vaikų, paauglių ir iš esmės suaugusiųjų literatūros madas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sarah Perry. „Esekso slibinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Britų rašytojus visada sveikinu, ypač tuos, kurie papuola į gerai įvertintos literatūros lauką, tad beveik neabejojau, kad man, mistikos mėgėjui, vien pavadinimas Esekso slibinas (angl. The Essex Serpent) kėlusiam smalsumą, Sarah Perry (g. 1979) gali būti geras šių metų verstinės literatūros atradimas.

Esekso slibinas yra antroji knyga, temomis susieta su anksčiau pasirodžiusiu šios rašytojos romanu After Me Comes The Flood, tačiau tai atskiros istorijos, kurios sudaro Slibino istorijos (Serpent‘s Tail) seriją. Esekso slibinas 2016 metais tapo Didžiosios Britanijos metų knyga ir gimtinėje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Karalienės Viktorijos laikų „tapetinis“ viršelis sufleruoja, kad romanas galėtų būti tamsių paslapčių persmelktas gotikinio stiliaus pasakojimas, tačiau visgi jis labiau šliejasi prie klasiko Charles Dickens maniera rašomos literatūros. Nieko nuostabaus, nes ne veltui Ch. Dikensas laikomas klasiku, jo literatūroje pasiliko visa, ką galima drąsiai vadinti Viktorijos epochos mąstymo, pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo pamatais.

Autorė tik iš dalies rekonstruoja Viktorijos laikmečio socialinį gyvenimą. Našlė Kora po vyro mirties išvyksta su sūnumi Frensiu ir palydove Marta į provinciją. Pajutusį laisvos moters gyvenimo privalumus, ji be paliovos džiaugiasi pačiais paprasčiausiais buitiniais dalykais, susižavi fosilijomis ir moterimis mokslininkėmis, kas apskritai prieštarauja Viktorijos laikų moterų moraliai ir gyvenimo būdui gerti arbatą ir plepėti, apkalbinėti, keliaujant iš vieno salono į kitą. Koros charakteris primena maištininkę, bandančią išsilaisvinti nuo itin suvaržyto etiketo ir vyro smurto bei abejingumo, ji nepakenčia korseto, tad net kaime dažnai rengiasi kaip papuola, retai žiūri į veidrodį. Aštrus ir žingeidus Koros protas bei pastoriaus Vilio susitikimas patvirtina seną gerą knyginę tiesą – priešingybės traukia, tačiau pastorius vedęs Stelą ir turi vaikų. Taigi romanas kaip Ch. Dikenso pasaulyje, problemiškai formuojamas per moralės principus.

Emocinį susipažinimo ir užgintos, kone Biblijinės Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės tono istoriją spalvina trijų pasaulių sandūra – senasis pagoniškasis (mitologinis), krikščioniškasis ir naujasis mokslo. Atsiradus paskaloms apie slibiną, kaimiečiai pasiduoda panikai ir baimei, nors niekas kažin kokių konkrečių įrodymų neturi. Vilis tai vadina Neramumais, Kora mokslininko verto tyrinėjimu, na, o kaimiečiai – prakeiksmu. Iš esmės slibinas šiame romane atlieka keletą funkcijų, demaskuoja laikmečio sandūros pasaulėžiūros prieštaravimus bei virsta iliuzijų simboliu, tiek kaimiečiams, tiek Koros ir Vilio santykiams. Derėtų paminėti, kad ši mokslo, religijos ir prietarų sandūra primena rašytojos Hannah Kent Gerieji žmonės, tačiau H. Kent, mano akimis, kur kas meistriškesnė, kuriant šių skirtingų pasaulėžiūrų prieštaringumo tragediją. Nors S. Perry galbūt prieštaravimų ir neieško, jai svarbios diachroninės sąsajos su nūdienos tendencijomis, kaip pati byloja pabaigos žodyje, ji žvelgia šiuo romanu į Viktorijos laikus kaip į mūsų laikų paveldėtas tendencijas.

Sarah Perry

Derėtų paminėti romano Blekvoterio, kuris egzistuoja iš tikrųjų, atmosferą – atšiaurūs Esekso pakrantės vėjai, potvyniai, kvapai, rūkas ir garsai prideda nemažai mistikos, leidžia pasijusti prie jūros. Atšiaurumą įgalina ir Stelos tuberkuliozė, jos maniakiškas polinkis mėlynai spalvai. Kai kada visa tai perteikta išties nebanaliai, bet poetiškai su tam tikra estetine filosofine Viktorijos laikų sugestija.

Sarah Perry romano pasakojimą plečia nestokodama dėmesio antraeiliams veikėjams – apsigimusiam chirurgui ir medicinos maniakui Lukui Garetui, jo draugui Spenseriui, palydovei Martai, galų gale sūnui Frenciui ir Stelos vaikams. Iš esmės autorė sukuria mažą „šokantį“ savo tragedijoje ir džiaugsme pasaulėlį, kuriame daug veikėjų, įkūnijančių Viktorijos laikų gyvenseną, aistras ir praradimus.  Šį veikėjų sujungimą į vienalytę epochos pasakojimo koliažą pavadinčiau sėkmingu, ypač viską vainikuoja laiškų žanras, nuolat įsiterpiantis į pasakojimą kaip esminė komunikacinė tų laikų priemonė ir, aišku, galimybė išreikšti dvilypį siuntėjų ir adresatų psichologiją. Šįkart buvo smagu paskaityti išnašose Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, kuri vertė kūrinį, komentarus.

Visgi romanas, kaip jau komentavo Aušra Maldeikienė Goodreads portale, skirdama kūriniui tris žvaigždutes iš penkių, yra madingas. Neneigsiu, kad vietomis prisiminiau paauglystėje skaitytą Harį Poterį ir Paslapčių kambarį, kur burtų ir kerėjimo mokykloje slankiojo basiliskas ir visus savo žvilgsniu paversdavo akmeniu. Visgi romanas dvelkia lengvu priėjimu bet kokiam skaitytojui, jame dera tai, kas iš esmės paskutiniu metu labai populiaru ne vien britų literatūroje – gurmaniško skaitymo ir populiariosios, „greitosios“ literatūros junginys – romane minimas auksas, kuriuo japonai senovėje sulipdydavo sudužusias indus, sakyčiau, taip ir su šių literatūrų prabomis – kuris iš dalies patenkina gurmaną skaitytoją, iš dalies patenkina ir metro ar vieškeliu autobusu važiuojantį nors kiek prakutusį valstietį skaitytoją. Gražus romanas apie meilės formas laikmečio moralės gniaužtuose, apie feministinį išsilaisvinimą ir apsisprendimą gyventi dėl savęs, apie mokslo ir prietarų grumtynes, kurios ne visada baigiasi tragedija, bet veikiau krikščioniška didaktika. Gražus romanas, lengvas skaitymas su iš anksto numanomu siužetiniu vingiu, skirstas daugeliui skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Neringa Vaitkutė "Tamsa, kuri prabudo"

Neringa Vaitkutė. „Tamsa, kuri prabudo“. – Nieko rimto: Vilnius, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Po Hario Poterio bumo, kuris prasisuko ilgais dešimtmečiais per pasaulį ir galutinai pakeitė vaikų ir paauglių literatūrą, tikriausiai buvo tik laiko klausimas, kada panašaus pobūdžio literatūrą ims kurti lietuvių autoriai. Laukti neteko ilgai, nes berods Daiva Vaitkevičiūtė pirmoji paleido dviejų dalių knygą apie Marių Pietarį, tačiau ji nesulaukė paauglių ir vaikų susidomėjimo tikriausiai dėl tos pačios priežasties – skaitytojai vis dar visa galva buvo pasinėrę į Hario Poterio nuotykius. Tokį dėmesį sulaukė Neringa Vaitkutė, sukūrusi trilogiją apie mergaitę Jorę Amarilę. Pirmoji serijos knyga vadinasi Tamsa, kuri prabudo.

Tiesą sakant, neatsitiktinai pačioje pradžioje paminėjau Harį Poterį, nes daugelis tikriausiai lygina šią trilogiją su garsiuoju burtininku, o ir autorė akivaizdžiai, jeigu ir nepatinka šis faktas, tačiau naudoja maginio pasaulio lengvai atpažįstamas struktūrines dalis, kurios ypač giminingos Hario Poterio pasauliui. Žinoma, galima atrasti nemažai skirtumų, tačiau labiau skaitytojui sąmoningai labiau tapatinasi pagal panašumus. Visų pirma, teksto pobūdis primena tokį instinktyviai kalamą vienos pulsacijos ritmą: išpuolis, atoslūgis, personažas apmąsto, vietomis nuobodžiauja, tada vėl mistikos, paslapčių, pavojaus ir vėl atoslūgis... Įvykiai surėdyti pagal fantastinių magijos nuotykių pasaulio ritmiką, tačiau vaikas apie ritmus negalvoja, jis priima pasakojimą arba jį atmeta. Originalumo šiame kūrinyje ne kažin kiek, nes kiek beskaitytum, rodos, kad knyga parašyta pagal kokį nors savaime suprantamą šabloną, tais pačiais Hario Poterio principais, ryškinant Jorės Amarilės drąsumą, pasiaukojimą, pirmosios meilės drovumą.

Žinoma, ši knyga turi viską, ką taip mėgstą jaunieji skaitytojai: mistikos, magijos, artimi paauglių tipažai, keisti pasauliai, kurie atrodo patrauklesni ir įdomesni, nei skaitytojų kasdienybė. Viduramžių elementai derinami su šiuolaikiniu pasauliu ir net įvykių pradžia, kai kalbama apie šviesiaplaukes mergaites rožiniais paltukais, šiek tiek priminė kraupų S. Kingo siaubo istorijų elementus, netgi kinematografiškai žavius, todėl galima galvoti apie geras ekranizavimo perspektyvas. 

Pagrindinė veikėja – paauglė mergaitė Jorė Amarilė, kuri negali pakęsti savo vardo, gyvena įprastame žmonių pasaulyje, tačiau su mama nuolatos kraustosi ir keičia mokyklas. Nuolatinis bėgimas nuo kažko sekina Jorę, nes ji niekur negali pritapti ir susirasti draugų. Rodos, amžina daugumos paauglių knygų veikėjų problema, bet ne šis pasaulis įdomus, bet tas, į kurį grįžta Jorę, kai motina palieka jį pas tetas Mirandą ir Gertrūdą. Atsidūrusi stebuklingame pasaulyje, kur daugelis vaikšto dėl Komiteto veiklos ant pirštų galų ir baiminasi dėl Neregemybės, kuri praryja žemes, Jorė pamažu lukštena savo mamos ir savo kilmės paslaptis. Vėlgi formuojamas viduramžių dvaro įspūdis: menės, buitis, kalbama apie heraldiką, simboliai ir pabaisos taip pat primena viduramžių legendas ir mistines istorijas. 

 Neringa Vaitkutė.

Jorės Amarilės paveikslas subalansuotas pramoginės literatūros skaitytojams, jeigu, žinoma, vaikų literatūrą galėtume skirstyti į tokias kategorijas, kas rimta, o kas pramogai. Geriausias derinys, kai rimtą literatūrą „užkloja“ pramoginės literatūros fabula. Amarilės charakteristika atitinka tų drąsių, savarankiškų mergaičių herojų įvaizdį, tai rodo jos poelgiai: meilė motinai, rūpinimasis vienaragiais, prispausta negandų, galvoja, ar kiti sveiki... Tipinis Amarilės charakteris lyg ir tikrų vaikų literatūrai, kuri formuoja jaunojo skaitytojo vertybių skalę. Įvairios mįslingos situacijos, mitinės ir išgalvotos būtybės įtraukia skaitytoją, tačiau autorė kartu nuolat kuria didaktikos principų orientyrus: kas yra blogai, o kas yra gerai. Užslėpta didaktika nėra nieko naujo ir jaunieji skaitytojai tą kuo puikiausiai suvokia, tačiau dėl siužetinių vingių jie priversti apie tai negalvoti.

Vienaragiai, švytintys akmenys, Neregimybė, skraidantys dirižabliai sukuria magiško pasaulio kasdienybę, tačiau gale skyriuose „prikabinti“ Komitetų „slaptų agentų“ žinutės apie Jorės Amarilės budinimo operaciją gali ilgą laiką pasirodyti nemotyvuoti ir netgi perskaičius knygą, galima galvoti, ar tai būta dėl knygos meniškumo ir dėl įvairumo? 

Štai knygos moralinis, pagrindinės temos susijusios su pavadinimu, kurioje dominuoja vaikų siaubas-baubas – tamsa, kurią autorė paverčia žmogaus vidinės galios svertais ir jais bando įrodyti, kad tamsos savyje nereikia bijoti, nes ji, kaip ir šviesa, turi savo vaidmenį tiek mumyse, tiek gyvenime. Jorė Amarilė turi tamsią energiją, kurią jautė juodasis vienaragis Bevardis, tačiau tai vėlgi yra dalis po mistika užslėpta didaktinė prasmių formuluotė, nes kiekvienas iš mūsų turi tamsiąją prigimties pusę ir tik blaivus protas, meilė ir auklėjimas padeda ją sutramdyti ir paversti privalumu. Knyga, sakyčiau, tiesiog įtraukianti paauglius į mistinį pasaulį, patiks daugeliui jaunųjų skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela