Knyga: Neringa Vaitkutė "Tamsa, kuri prabudo"

Neringa Vaitkutė. „Tamsa, kuri prabudo“. – Nieko rimto: Vilnius, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Po Hario Poterio bumo, kuris prasisuko ilgais dešimtmečiais per pasaulį ir galutinai pakeitė vaikų ir paauglių literatūrą, tikriausiai buvo tik laiko klausimas, kada panašaus pobūdžio literatūrą ims kurti lietuvių autoriai. Laukti neteko ilgai, nes berods Daiva Vaitkevičiūtė pirmoji paleido dviejų dalių knygą apie Marių Pietarį, tačiau ji nesulaukė paauglių ir vaikų susidomėjimo tikriausiai dėl tos pačios priežasties – skaitytojai vis dar visa galva buvo pasinėrę į Hario Poterio nuotykius. Tokį dėmesį sulaukė Neringa Vaitkutė, sukūrusi trilogiją apie mergaitę Jorę Amarilę. Pirmoji serijos knyga vadinasi Tamsa, kuri prabudo.

Tiesą sakant, neatsitiktinai pačioje pradžioje paminėjau Harį Poterį, nes daugelis tikriausiai lygina šią trilogiją su garsiuoju burtininku, o ir autorė akivaizdžiai, jeigu ir nepatinka šis faktas, tačiau naudoja maginio pasaulio lengvai atpažįstamas struktūrines dalis, kurios ypač giminingos Hario Poterio pasauliui. Žinoma, galima atrasti nemažai skirtumų, tačiau labiau skaitytojui sąmoningai labiau tapatinasi pagal panašumus. Visų pirma, teksto pobūdis primena tokį instinktyviai kalamą vienos pulsacijos ritmą: išpuolis, atoslūgis, personažas apmąsto, vietomis nuobodžiauja, tada vėl mistikos, paslapčių, pavojaus ir vėl atoslūgis... Įvykiai surėdyti pagal fantastinių magijos nuotykių pasaulio ritmiką, tačiau vaikas apie ritmus negalvoja, jis priima pasakojimą arba jį atmeta. Originalumo šiame kūrinyje ne kažin kiek, nes kiek beskaitytum, rodos, kad knyga parašyta pagal kokį nors savaime suprantamą šabloną, tais pačiais Hario Poterio principais, ryškinant Jorės Amarilės drąsumą, pasiaukojimą, pirmosios meilės drovumą.

Žinoma, ši knyga turi viską, ką taip mėgstą jaunieji skaitytojai: mistikos, magijos, artimi paauglių tipažai, keisti pasauliai, kurie atrodo patrauklesni ir įdomesni, nei skaitytojų kasdienybė. Viduramžių elementai derinami su šiuolaikiniu pasauliu ir net įvykių pradžia, kai kalbama apie šviesiaplaukes mergaites rožiniais paltukais, šiek tiek priminė kraupų S. Kingo siaubo istorijų elementus, netgi kinematografiškai žavius, todėl galima galvoti apie geras ekranizavimo perspektyvas. 

Pagrindinė veikėja – paauglė mergaitė Jorė Amarilė, kuri negali pakęsti savo vardo, gyvena įprastame žmonių pasaulyje, tačiau su mama nuolatos kraustosi ir keičia mokyklas. Nuolatinis bėgimas nuo kažko sekina Jorę, nes ji niekur negali pritapti ir susirasti draugų. Rodos, amžina daugumos paauglių knygų veikėjų problema, bet ne šis pasaulis įdomus, bet tas, į kurį grįžta Jorę, kai motina palieka jį pas tetas Mirandą ir Gertrūdą. Atsidūrusi stebuklingame pasaulyje, kur daugelis vaikšto dėl Komiteto veiklos ant pirštų galų ir baiminasi dėl Neregemybės, kuri praryja žemes, Jorė pamažu lukštena savo mamos ir savo kilmės paslaptis. Vėlgi formuojamas viduramžių dvaro įspūdis: menės, buitis, kalbama apie heraldiką, simboliai ir pabaisos taip pat primena viduramžių legendas ir mistines istorijas. 

 Neringa Vaitkutė.

Jorės Amarilės paveikslas subalansuotas pramoginės literatūros skaitytojams, jeigu, žinoma, vaikų literatūrą galėtume skirstyti į tokias kategorijas, kas rimta, o kas pramogai. Geriausias derinys, kai rimtą literatūrą „užkloja“ pramoginės literatūros fabula. Amarilės charakteristika atitinka tų drąsių, savarankiškų mergaičių herojų įvaizdį, tai rodo jos poelgiai: meilė motinai, rūpinimasis vienaragiais, prispausta negandų, galvoja, ar kiti sveiki... Tipinis Amarilės charakteris lyg ir tikrų vaikų literatūrai, kuri formuoja jaunojo skaitytojo vertybių skalę. Įvairios mįslingos situacijos, mitinės ir išgalvotos būtybės įtraukia skaitytoją, tačiau autorė kartu nuolat kuria didaktikos principų orientyrus: kas yra blogai, o kas yra gerai. Užslėpta didaktika nėra nieko naujo ir jaunieji skaitytojai tą kuo puikiausiai suvokia, tačiau dėl siužetinių vingių jie priversti apie tai negalvoti.

Vienaragiai, švytintys akmenys, Neregimybė, skraidantys dirižabliai sukuria magiško pasaulio kasdienybę, tačiau gale skyriuose „prikabinti“ Komitetų „slaptų agentų“ žinutės apie Jorės Amarilės budinimo operaciją gali ilgą laiką pasirodyti nemotyvuoti ir netgi perskaičius knygą, galima galvoti, ar tai būta dėl knygos meniškumo ir dėl įvairumo? 

Štai knygos moralinis, pagrindinės temos susijusios su pavadinimu, kurioje dominuoja vaikų siaubas-baubas – tamsa, kurią autorė paverčia žmogaus vidinės galios svertais ir jais bando įrodyti, kad tamsos savyje nereikia bijoti, nes ji, kaip ir šviesa, turi savo vaidmenį tiek mumyse, tiek gyvenime. Jorė Amarilė turi tamsią energiją, kurią jautė juodasis vienaragis Bevardis, tačiau tai vėlgi yra dalis po mistika užslėpta didaktinė prasmių formuluotė, nes kiekvienas iš mūsų turi tamsiąją prigimties pusę ir tik blaivus protas, meilė ir auklėjimas padeda ją sutramdyti ir paversti privalumu. Knyga, sakyčiau, tiesiog įtraukianti paauglius į mistinį pasaulį, patiks daugeliui jaunųjų skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela