Filmas: "Francas" / "Frantz"

Sveiki, 

Prancūzų režisierius, regis, po itin kruopščiai ir atmosferiškai paruošto filmo „Provokuojantys užrašai“ buvo trumpam grįžęs prie LGBT temos ir pristatė „Nauja draugė“ apie transeksualą, tačiau jo naujausias „Cezariu“ įvertinta drama „Francas“ (pranc. Frantz) (2016), rodos, absoliučiai pranoko bet kokius lūkesčius ir tikriausiai nuo šiol bus laikomu vienu geriausiu režisieriaus darbu, tačiau netgi jam turiu šiokių tokių priekaištų.

Visų pirma, filmas laikosi ne tiek dėl scenarijaus ir laikmečio peizažo, kada po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir prancūzai buvo itin susipriešinę, bet dėl vizualių sprendimų vis palaikyti nespalvotą filmą kaip vieną iš įtaigos būdų, išryškinant aktorių veido jusles ir perteikiant aktorinį meistriškumą. Kai kam dėl viso šio efekto filmas gali pasirodyti pauzuojantis, neadekvatus, tačiau tos pauzės taip tinka, kad jų praktiškai nejaučiama, nes jos pritampa prie laikmečio bendravimo kultūros ir atrodo tinkamos. Filmas dvikalbis, todėl ale „turtingas“ europietiškai kultūriškai, tačiau apsigauti nereikia, jis istoriškai nėra turtingas, nors ir turi tokį kontekstą. Visgi tai istorija apie kaltės atpirkimą. Režisierius pasitelkia „Provokuojančių užrašų“ atmosferą, bando mistifikuoti, sukurti pseudo detektyvinę homoerotinę dviejų kareivių istoriją, kuri, pasirodo, nė iš tolo nėra LGBT temos, tik dviprasmiškos aliuzijos, kurios galiausiai pamažu subliūkšta. Siužetiškai silpnoka pabaiga, nes tie įtarimai nelabai kur žiūrovą nuveda ir istorija užuot pateikusi itin aštrią istoriją ir susmūgiavusi itin stipriai emociškai, veikiau šiek tiek nuvilia, nes baigiasi kaip kokiame devyniolikto amžiaus parašytame neįmanomos meilės romane.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad filmas vizualiai užtikrintas, istorija intriguoja, tačiau intriga veikiau veda žiūrovą kaip prie ne itin turtingo masalo. Puikūs aktoriai, istorija konstruojama su daug žadančiu finalu, o viskas pasibaigia pernelyg ašaringai nykiai. Daug žada nuolat kaukšintys pagrindinės veikėjos vokietės Anos batai, tačiau juodos paslapties, kokios tikisi žiūrovai, taip pat nesulaukia. Gražus mistifikavimas nenuveda prie aistringos beprotybės tikriausiai sąmoningai ir dėl to, kad viskas baigiasi tarsi iššokus iš lėktuvo su atsarginiu parašiutu, gali ir nustebinti. Mane, žinantį Ozoną kaip kraštutinumų veikėjų kūrėją, tai nustebino. Filmas priminė M. Haneke „Baltas kaspinas“, tačiau šis filmas mažiau įtemptas ir nepalyginamai švelnesnis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela