Filmas: "Žiemos miegas" / "Kış Uykusu" / "Winter Sleep"

Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą prieš penketą metų pamačiau turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmą „Trys beždžionės“, pagalvojau: taip, šis režisierius tikrai turi ką papasakoti, o turėdamas, dar ir moka tai labai gerai daryti. Kiekvienas jo darbas Kanų kino festivalyje vis ką nors pelnydavo, tačiau iki „Auksinės palmės šakelės“ kažko trūkdavo arba atsirasdavo kitų darbų, bet viską pakeitė jo beveik pusketvirtos valandos drama „Žiemos miegas“ (turk. Kis Uykusu) (2014), rodytas lietuvos žiūrovams Kauno kino festivalyje.

Tiesą sakant, šiek tiek išsigandau, kad prie filmo reikės praleisti tiek daug laiko, paskutiniu metu namie žiūrėti ilgesnį nei dvi valandas filmą darosi vis sunkiau, tačiau pasakiau, kad jei jau „Palmės šakelė...“, tai bus verta. Ir iš tikrųjų buvo verta. Filmas įtraukia nuo pat pirmųjų kadrų, kai kas jį apibūdino „kaip mėnulyje“, o iš tikrųjų jis nufilmuotas unikalioje Turkijos vietovėje, kur namai integruoti į natūralias olas. Vasarą vėsina, o žiemą stingdo uolų šaltis, tačiau veikėjai prie to pripratę, todėl jų tylūs pasikalbėjimai namuose įgauna keistą žiemojimo olose įspūdį, kas labai tinka filmo pavadinimui. „Žiemos miegą“ sukurti režisierių įkvėpė A. Čechovo mažieji apsakymai, ir iš tikrųjų viskas atrodo, kad nieko nevyksta, o įvyksta tiek daug: veikėjai geria arbatą ir jų likimai skilinėja. Veikėjų pokalbiai primena jų beviltišką norą ištrūkti iš dabartinės vietovės ir gyvenime dar ką nors patirti, tačiau jie sukaustyti žiemos miego ir beviltiškai kankinasi, netgi pagrindinis filmo veikėjas, buvęs teatro aktorius, neišskrenda į Stambulą, nes yra pririštas savo paties likimo...

Filme labai daug pasikalbėjimų, dialogų, nostalgijos, lėto provincinio Turkijos gyvenimo tekėjimo, socialinio skurdo ir prabangos kontraste veikėjai įgauna ne tik moralines ir didaktines, kone biblijinės egzistencinės manieros, bet ir kuria subtilią nesusikalbėjimo ir gyvenimo tik sau ironiją. Filme daug simbolių, kokius mėgsta intelektualusis europietiškas kinas: arklio gaudynės, išdužęs langas, vaiko alpimas ir t. t. Scenos konstruojamos tarsi atskiros novelės, bet jas jungia veikėjai ir bendri kai kurie įvykiai, todėl filmas išėjo realistiškai literatūriškas, turintis savitą atmosferą ir įtaigą. Rekomenduoju visiems užkietėjusiems kino gurmanams, nes filmas tiesiog tykus pasimėgavimas, kaustantis dėmesį į veikėjų filosofiją ir tas pačias puikiai lietuviams atpažįstamas vertybių ir nesusikalbėjimo problemas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela