Rašytojai: Garsių rašytojų kūrybos ritualai ir keistenybės

Sveiki,

Jau seniai šį įrašą norėjau padaryti. Apie keistus garsių rašytojų rašymo ritualus, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume didelės dalies klasika tapusių kūrinių, tiksliau, galbūt jie nebūtų niekada parašyti, jeigu autoriai nebūtų laikęsi šių jiems svarbių ritualų. Vis kur nors užklysdavau ir perskaitydavau apie vieno ar kito rašytojo kūrybinės dirbtuvės faktus, todėl nusprendžiau pasidomėti apie tai plačiau ir įdomesnius perliukus pasidalyti su Jumis.

1.Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov) mėgo savo kūrinius rašyti ant lipnių lapelių, kad galėtų po to lengviau keisti pasakojimo struktūrą ir eigą. Nors didelį darbo dalį atlikdavo žmona, bandydama tuos lapelius sudėti chronologine seka.

2.Agata Kristi (Agata Kristi) – tai moteris paslaptis, ji ne tik kad buvo prieš rašytojos karjerą praradusi atmintį, bet ir turėjo keistų rašymo ritualų. Mėgdavo prisileidusi vonią ilgai gulėti vandenyje ir ten valgyti vaisius, galvodama apie savo knygos veikėjus.

3.Denas Braunas (Dan Brown). „Da Vinčio kodas“ ir daugelį kitų detektyvinio ir intelektualių šaradinio pobūdžio knygų autorius sako, kad geriausiai prieš rašant jį atpalaiduoja kabėjimas aukštyn kojomis. Autorius turi specialų stalą, kurį panaudoja stovėdamas aukštyn kojomis, ir teigia, kad tai jį labai atpalaiduoja ir leidžia susikoncentruoti į kūrybą.

4.Gerdtrūda Stein (Gertrude Stein) laikoma viena garsiausių gėjų ir lesbiečių gretų rašytojų, man beveik nežinoma, tik girdėta. Jos rašymo įprotis buvo važinėjimas vingiais, kas atrodo absoliučiai susikaupimui anomalija. Jos draugė vairuodavo Fordą, o ji keleivio pusėje atkakliai bandydavo viską užrašyti. Manoma, kad tai atkaklumo pratybos, davusios kitokį kūrybinį postūmį.

5.Čarlzas Dikensas (Charles Dickens). Sakoma, kad „Didžiųjų lūkesčių“ autorius stengėsi visada miegoti galva į šiaurę ir netgi su savimi nešiojosi kompasą, kad nuolat kryptingai būtų nusigręžęs į šią pusę, nors pagal Feng Shui ši pusė nėra rašytojui palanki kūrybiškai.

6.Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) savo geriausius kūrinius parašė stovinti prie specialaus aukšto stalo. Panašiai rašė ir Ernestas Hemingvėjus, ir dar keletas garsių rašytojų. Tai buvo laikmečio mada.

7.Haruki Murkami (Haruki Murakami) labai svarbus fizinis pasirengimas ir judėjimas, jis mėgsta bėgti ilgas distancijas, netgi yra parašęs mažą memuarų knygutę apie tai „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.

8. Viktoras Hugo (Victor Hugo). Žvelgiant į šį rūstų veidą, atrodo, kad žmogus itin konservatyvus, tačiau, kaip tikina amžininkai, rašytojas mėgo rašyti būdamas nuogas ir dar priešai veidrodį.

9. Stivenas Kingas (Stephan King). Siaubo knygų karalius labai produktyvus, o taip yra dėl griežtos disciplinos, kurios laikosi ne vieną dešimtmetį. Kasdien rašytojas bėgioja ir turi parašyti po 2 tūkstančius žodžių, netgi per savo gimtadienį ir kitas šventes. Dažniausiai tą jis padaro iki pusės dviejų dienos, o likusią dieną skiria šeimai ir pramogoms.

10. Francas Kafka (Franz Kafka) savo literatūrine erdve negalėjo pasigirti, kadangi maždaug nuo 1900 jis pradėjo dirbti Prahoje gydytoju ir gyvento ankštuose namuose su šeima. Dažniausiai vyrukas rašydavo jau artėjant vidurnakčiui ir rašydavo, kol užsinorėdavo miego, palūždavo. Retsykiais ir iki šešių ryto.

11.Markas Tvenas (Mark Twain) turėjo įprotį rašyti gulėdamas, bet labiausiai garsėjo kaip reiklus rašytojas. Anksti ryte pavalgydavo ir dirbdavo be pertraukos iki penkių vakaro. Neleido šeimai brautis į darbo kambarį. Laisvadieniai būdavo tik sekmadieniai, kada jis leisdavo su šeima laiką ir rūkydavo cigarus.

12. Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) keldavosi pusę šešių ir dirbdavo iki 8 ryto, po to tvarkydavo savo reikalus, pusryčiaudavo, eidavo į miestą, skirdavo pusvalandį plaukimui. Dieną užbaigdavo gerdamas škotišką viskį.

13. Isabelė Aljendė (Isabel Allende) savo romanus, man asmeniškai sunku patikėti, pradeda visada rašyti sausio 8 dieną. Pirmasis romanas „Dvasių namai“ buvo pradėtas 1981 metais sausio 8 dieną, kai ji sunkiai stebėjo merdintį senelį ir tai tapo jai paguoda. Rašytoja sako, kad šią dieną pradeda rašyti ir kitus savo romanus, anksčiau dėl sentimentalumo ir debiutinės sėkmės, o dabar tiesiog dėl to, kad visi jau žino, jog jai šią dieną negalima trukdyti.

14. Literatūros Nobelio ir Pulitzerio premijos autorius Džonas Steinbekas (John Steinbeck) savo kūrinius rašė vien pieštukais. Buvo pamišęs dėl pieštukų, domėjosi jų gamyba, firmomis ir rūšimis, todėl ant jo stalo buvo bent 20 aštriai padrožtų pieštukų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Monika Budinaitė "Selfų slėnis"

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 192 p.

Sveiki,

Šiemet iš tikrųjų ėmiau skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros ir vienas rizikingiausių šių metų eksperimentų buvo aklas Monikos Budinaitės knygos Selfų slėnis pasirinkimas. Labai bijojau paviršinių tekstų apie šiuolaikinį lietuvį, įklimpusį į savo socialinius vargus ir dėl to niekinantį save ir visą likusį pasaulį. Nors Selfų slėnio atgalinio viršelio anotacija žadėjo šiuolaikiškumą, ką taip mėgsta Marijus Gailius, irgi trumpai komentavęs šią knygą, visgi lietuvių literatūroje neturime itin daug kokybiškų ir aktualių tekstų. Kitą vertus viskas, kas parašyta anksčiau ir dabar, siejasi su tomis pačiomis bendražmogiškosiomis vertybėmis, skiriasi tik laikmečio kontekstas ir aplinkybės.

Knygą galima įvardyti kaip apsakymų rinkinį, sudarytą iš keturių atskirų istorijų, bet vienijančia žmogaus vienišumo problema. Knyga iš esmės vientisa ir struktūriškai apgalvota, regis, autorė nemažai skyrė dėmesio ir atskirų apsakymų struktūrai. Kai kada taikydama rėminės kompozicijos principą, pavyzdžiui, apsakyme #supermama, kai Luko mama gale istorijos sėdasi rašyti apsakymo ir užrašo tokį pat sakinį kaip ir prasideda pačios M. Budinaitės apsakymas. Nejučia prisiminiau, kad būtent Isabel Allende romanas Dvasių namai irgi šitokios rėminės kompozicijos.

Štai apsakyme #žmonės taip pat iš dalies rėminės kompozicijos. Pagrindinė veikėja Erika atsikelia naktį, sulaukusi po ilgo laiko mylimojo fotografo žinutę ir jau skuodžia pas jį. Kol veikėja viename laiko plane važiuoja, papasakojama dramatiška meilės istorija ir gale jau nujaučiamas pagrindinės veikėjos išsivadavimas. Visgi #žmonės pavadinčiau mažiausiai paveikiausiu tekstu, gal dėl to skaitydamas labai suabejojau, ar tikrai vertą laiko knygą laikau rankose.

Erika įsimyli ilgalaikių santykių nepuoselėjantį fotografą Ridą. Ridas – pripažintas visuomenės grietinėlės žmogus, laisvamanis menininkas, kuris rūpinasi tik tuo, ką apie jį parašys spauda. Jo pasaulis sukiužęs, tačiau visuomenei pateikiamas tik sukurtos tapatybės prototipas, tik tas vaizdas, kurį pats Ridas trokšta matyti – pozityvus, laimingas, o svarbiausia – sėkmingas. „Jų galvosenoje nėra paklaidų, neįmanoma būti šiek tiek geram ir truputį blogam. Gali būti baltas arba juodas, susipisęs arba tobulas. Selfas arba niekas (p. 27)“. Mums, lietuviams, kiek neįprastas (arba pernelyg amerikietiška svajonė) – pilkoji Erika kovoja įžymybės Rido šešėlyje. Ta turtinė atskirtis ir priklausomybė lietuvių sąmonėje labai toli ir nepažini, todėl nepatikėjau ta M. Budinaitės kuriama realybe.

Antrasis apsakymas #happyfamily patikėjau, kadangi tai toji šiuolaikinė realybė, kurią pažįstu: šeima išvažiuoja atostogauti, smarkiai susirieja ir sūnus pabėga. Tokią realybę atpažįstu, nes ji artima ir pagrįsta, „nenužvaigždinta“. Simona stebi, kaip vyras Robertas vis fotografuoja laimingą šeimą ir dalijasi socialinėje erdvėje sėkmingo tėvo ir vyro įvaizdžiu, tačiau realybė kitokia – jis emociškai apleidęs savo šeimą. Šioji netikrumo ir įvaizdžio formavimo visuomenėje problema labai puikiai atskleista, nes daugelis mėgsta formuoti savo sėkmingo gyvenimo istoriją ir deklaruoti ją viešai, nutylint stresines situacijas, apirusius šeimos santykius ir šaltą abejingumą. „Simona nori būti laiminga, o ypač nori, kad tą laimę matytų kiti. Svetimų žodžiai kažkodėl leidžia tuo tikėti. Tobula šeima, sako ir tu tiki. Gražučiai vaikai ir nuostabus vyras, ir tiki tuo. Tada turbūt ir ateina laimė (p. 91)“.

Monika Budinaitė

Panašiai ir toji apleista motina, kuri maniakiškai persekioja savo augantį ir bręstantį sūnų Luką, kiekvieną jo akimirką „mesdama“ į socialinį tinklapį. Užgniaužusi rašytojos ambicijas, ji mano rašanti didžiausią savo kūrinį – fiksuojanti sūnaus gyvenimą, atiduodama duoklę motinystei. Apsakyme #supermama vėlgi kuriama takoskyra tarp nepateisintų ambicijų ir žmogiškumo. Motinos energija, nors pasakojimo centre sukasi apie sūnų, tačiau ji vėlgi nukreipta į save pačią. Egoizmo ir individualizmo laikmetyje netgi terminas supermama tėra tik butaforinės reikšmės, kuris reiškia iš esmės ne super mamą, bet pateisinti tam tikrą visuomenės geros mamos modelį ir, regis, kartais modelis yra svarbiau už pačią motinystę. Akivaizdu, kad kartais tiesiog reikia duoti vaikams ramybę ir leisti augti patiems, o socialinė realybė neatstos užgniaužtų kūrybinių ambicijų.

Paskutinis apsakymas #selfųslėnis tarsi iš kokio filmo apie infantilią ir visomis prasmėmis tuščią Beatričę, kuri ilgus mėnesius užsiimdama prostitucija taupo, kad galėtų surengti įsimintiną vakarėlį ir patekti į žvaigždžių lygą. Skaitytojas jau nuo pat pradžių užprogramuotas, kad pagrindinė veikėja patirs nesėkmę, kaip kad režisieriaus Lars von Trier filmo Prieš bangas veikėja nepatirs pergalės, o tikrai susimaus. Nieko tokio, nes visas rinkinys yra apie iliuzijų sudužimą, bet Beatričei nenuskyla labiausiai. Į jos Pelenės puotą beveik niekas neateina. Skaitant vis galvojama, negi žmonės šiuose pasakojimuose tokie buki ir taip trokšta begalinės tuštybių mugės, pateisinti savo menkavertiškumą, kompleksus, žūtbūt tapti sėkmingais, kad net absurdiškai sau meluoja, kurdami įsivaizduojamas paraleles ir virtualias tapatybes? Knygos paraštėse išryškėja skaudūs mūsų auklėjimo, savivokos ir pasaulėžiūros įtrūkiai. Mums visą laiką kalė į galvas, kad privalome mokytis, būti sėkmingi, nes nusirisime į bedugnę, kad visada reikia siekti kilnaus tikslo ir save realizuotu. Bet visi tokiais tapti negali, todėl ir toji konkurencija tampa kilpa, kai pamatai, jog kitam sekasi kur kas geriau nei tau.

Prisiminiau serialą Juodasis veidrodis, kuris puikiai iliustruotų Monikos Budinaitės Selfų slėnio potekstes – mes vergaujame savo „prisijaukintoms“ iliuzijoms, įtikėję, kad būsime tobulesni, jeigu save pateiksime pasauliui (šiuo atveju socialiniame tinklapyje) mums iš esmės nebereikės vargti, nes jeigu ten, toje erdvėje, kažkas patikėjo, kad tau gera gyventi, kodėl tu negali pats tuo patikėti, paspaudęs enter ir paleidęs melagingą žinią į internetą?

Jūsų Maištinga Siela