Filmas: "Našlaitė: pirmoji auka" / "Orphan: First Kill"

 Sveiki,

Reikėjo daugiau nei dešimtmečio, kad būtų sukurtas anuomet populiarus ir daug kam patikęs siaubo trileris „Našlaitė“. William Brent Bell ėmėsi šios istorijos tęsinio ir neseniai per Lietuvos kino teatrus paūžė „Našlaitė: pirmoji auka“ (angl. Orphan: First Kill) (2022), sulauksi pačių įvairiausių vertinimų.

 

Istorija pasakoja pirmosios dalies priešistorę apie tą pačią našlaitę Esterą, kuri gudriu būdu pabėgusi iš Estijos psichiatrinės susikuria kitą tapatybę Amerikoje, apsimesdama dingusia mergaite. Estera atvyksta į šeimą ir bando pritapti, tačiau netrukus kiti pradeda pastebėti, kad atsiradusi mergaitė kalba ir elgiasi visai ne kaip toji dingusi mergaitė... Pradėsiu nuo to, kad, kol žiūrėjau šį filmą, purčiausi kaip ant elektros kėdės, nes viskas atrodė baisiai negerai. Tiesą sakant, kiek mačiau ankstesnių šio režisieriaus siaubo filmo darbų, visi jie buvo žemiau grindjuosčių, tad labai panašiai jis pasielgė ir su „Našlaitės“ tęsiniu.

 

Filmas beveik komiškai sukaltas, kuriame pilna keistai nepamatuotų lyrinių nukrypimų ir netgi fizikinius dėsnius bei sveiką protą pranokstančių klaidų ir visai nesvarbu, kad tai tik filmas, skirtas pramogai ir jame viskas įmanoma ir galima. Pradėkime nuo to, kad mergaitė-našlaitė, kuri viename kadre matosi, kad yra aukštesnė už suaugusį žmogų vos aukščiau bambos, užpuola apsaugininką ir keliais smūgiais sutraiško jo galvą daužydama į sieną, o žilą moteriškę, pakvaišusi dėl saldainių, iš pažiūros perdžiūvusi ir bejėgė, keliais smūgiais įveikia ginkluotą apsaugininką, kuris (o Dieve, ar jis apsaugininkas?) vėlgi išsitaško kaip arbūzas. Pradėkime ir nuo to, kad dingusią dukrą parsiskraidina jos motiną, kuri lėktuve užuot bendravusi su dukra, klausosi muzikos ir relaksuoja, (nors čia toks įvykis, juk atsirado vaikas!), o tėvas ir sūnelis reaguoja taip, lyg ne dukra būtų atsiradusi, o koks nors abejotinos vertės laikrodis. Žmonės dingusiu ir vėl atsiradusiu šuniu daugiau džiaugiasi nei Estera. Galiausiai net nereikia sapalioti, kad tėvai plika akimi nemato, jog tai ne jų dukra. Aišku, galiausiai paaiškėja motinos ir sūnelio abejingumo reakcijos, tačiau tėvo elgesys man išvis nemotyvuotas...

 

Na ir tai, kad nuo kelių neūžaugos smūgių suaugę vyrai taškosi krauju ir miršta, o pati dardėdama nuo laiptų ir kur kas stipresnių smūgių sugeba visada atsitiesti ir dingti. Šiaip filmo siužetas ganėtinai neprastas, matosi, kad pagalvota, kaip toji Estera galėjo jaustis ir kaip ji atsirado Amerikoje, tačiau nežinia, kas rašė tą scenarijų, nes netgi realizuojant veikėjų scenose esmines reakcijas, privelta anomalijų. Tai labai ne koks filmas, bet geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes žiūrint atrodo, kad viskas čia yra ne vietoj ir ne laiku, todėl galiausiai viskas suveda į diletantišką ir prastą režisūrą.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vartai į anapus" / "Down A Dark Hall"

Sveiki,

Artėjant Helovino šventei į kino teatrus plūsteli siaubo filmai ir tik nedaugelis iš jų taps tikrais siaubo kino klasikiniais pavyzdžiais. Nemanau, kad taip nutiks ir su vienu naujausiu siaubo filmu „Vartai į Anapus“ (angl. Down A Dark Hall) (2018), kuris, kaip jau įprasta, pasakoja apie nepataisomą blogiukę paauglę, kuri patenka į paslaptingą internatinę mokyklą, kad būtų išmuštruota ir taptų naudinga bei gera visuomenei...

Ir žinoma, tokioje gotiško stiliaus mokykloje atsiranda dar ir įvairių mistinių niuansų – kitos mergaitės, kurios vos pajudindavo rašiklius beregint tampa matematikos, dailės ir muzikos genijais, tad nesunku įsijausti į vaiduoklių prisodrintą aplinką, kur neklaužados tampa marionetėmis. Visgi istorija ganėtinai skurdi, trūksta išplėtoto ir įdomesnio pasakojimo, kadangi scenarijus labai skurdus, vienkryptis, pateikiantis tik vieną trileriui būdingą planą, nepaliekantis nei iliuzijų, nei provokacijos, vien paprasta ir gan nyki vaiduokliška istorija. Galėtume lyg ir gerėtis aktorių meistriškumu, ypač senokai bematyta ir tikrai potencialiai neišnaudota aktorė Uma Thurman, tačiau netgi ir ji atrodo čia beviltiškai įkritusi į stereotipais grįstą režisūrą, o jos personažas veikiau primena vienplanį pasakos blogąją burtininkę, nei iš tikrųjų blogą moterį, trokštančią, kad pasaulis prikeltų genijus – jos asmenybei ir biografijai tiesiog šiame filme nerasta vietos. Pagrindinė veikėja neatrodo irgi kažin kuo įdomi – sugedusi blogiukė mergaitė, kuri iš esmės nėra tokia bloga ir visi šie mistiniai dalykai atskleidžia, kad tai tebuvo sunkios paauglystės hormonų audros. Visumoje jos biografija nejaudina, neišplėtoti ir kitų antraeilių veikėjų paveikslai...

Apskritai tariant, filmas gražus vien tik dėl savo vizualinių ir techninių sprendimų, kadangi nesunku pajusti simpatiją senam ir gražiam pastatui, esama ir klasikinių siaubo filmui tinkančių ir veikiančių įvaizdžių, tačiau visumoje filmas negyvas, be kibirkšties, nesinori jo žiūrėti dar ir dar, ir net šiek tiek apsidžiaugiau, kad filmas neužtęstas, o tai, kai nėra stiprios režisūros, tokiam filmui tik dar vienas pliusas iš nedaugelių gerų dalykų. Visgi filmas labai vidutiniškas ir tinka nebent lengvam fonui per Heloviną.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela