Spektaklis: "Altorių šešėly" (rež. Ramūnas Kaubrys)

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai brūkštelti apie matytą šokių spektaklį Altorių šešėly, kurį statė Ramūnas Kaubrys, to paties režisieriaus neseniai teko pamatyti Adata. Taip jau nutiko, kad retai pamatau kokį spektaklį, o ką jau kalbėti apie šokių spektaklį ir dar pagal garsųjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, kurį kažkada skaičiau ir „zubrinau“ mokyklos suole.

Šiaip esu girdėjęs, kad autorius yra uždraudęs bet kokias Altorių šešėlio ekranizacijas ir teatrines formas, tikriausiai iki šiol ir neturime Altorių šešėly filmo – mokiniams sunkiau, tenka skaityti visą kūrinį, bet nuo to juk tik geriau pačiam V. M. Putinui ir jo atminimui. Labai knietėjo pamatyti R. Kaubrio statymą, juolab kad buvau girdėjęs pačius geriausius atsiliepimus. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad spektaklis bus būtent toks, kokį teko regėti.

Pirmosios spektaklio scenos, įvilkimas į sutaną tiesiog nepakartojamas, o šokio plastika, mistinis apšvietimas, klasikinė muzika kūrė apskritai misterinio šokio įspūdį, kažkokią sąmoningą pasirinkimo ir apsisprendimo metafizinį veikėjo būvį, o vyrų pasirodymas su juodomis sutanomis, manding, priminė tuos vidurio Azijos tautinius stepių klajoklių šokius. Sakyčiau, tas pirmasis įspūdis ir buvo stipriausias, vėliau režisierius pereina prie siužetinių romano linijų – Liucės ir Liudo susitikimas, na, o vėliau ir visa drama tarp kūrybos ir meilės, tarp pasišventimo ir kūniško geidulio. Gal šiek tiek išsigandau, kad Liucė vienu metu vaizduojama išvis kaip paleistuvė, romane kažkaip to nebuvau užtvirtinęs, tačiau tai tik tokie pasirinkimo štrichai, kodėl gi ne.

Man teko galimybė pamatyti būtent Manto Černecko sąstatą ir galiu pasakyti, kad labai patiko, būtų įdomu „užmesti akį“ ir į Aurelijaus Liškausko pasirodymą. Visgi šalia esantis mano kolega mažai ką suprato iš šokio statymo, neįskaitė ir „kančių tarės“, kuria nusinuodija Liucė simbolikos, o ką jau sakyti apie jos vaiko – pliušinio žaisliuko tampymą. Visgi spektaklis nors ir šokio, ir reginio kūrinys, reikia šiokių tokių pastangų skaityti ir simbolius, kas vyksta su veikėjais, kaip keičiasi epocha, santykis, apsisprendimai ir kiti dalykai. Jeigu esate skaitę romaną, tai padaryti nėra sudėtinga.

Šiaip džiaugiuosi pamatęs šį spektaklį. Įdomi interpretacija, gestai, simboliai ir perteikimo pasirinkimas. Drama buvo, buvo ir judesys, ir žinia publikai.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Zigmars LIEPINŠ "Adata" (režisierius Ramūnas Kaubrys)

Sveiki,

Šįkart trumpai apie jau ne pirmus metus rodomą Klaipėdos muzikinio teatro spektaklį Adata, kurį režisavo Ramūnas Kaubrys. Tiesa, teko matyti pirmą sykį šį pastatymą ir šiuo spektakliu atgaivinti mano dažnesnius apsilankymus teatre. Adatą parašė iš Liepojos kilęs latvis Ziegmars Liepinš, daugybės Latvijoje operų ir muzikinių spektaklių kūrėjas. Jo aktualią pjesę išvertė visiems labai gerai žinoma Nacionalinės kultūros ir meno laureatė Ramutė Skučaitė.

Adata labai įdomi pjesė, sakyčiau, nevengianti šiuolaikinės posovietinės šalių problemos. Ne, tai visai ne emigracija ar vartotojiškumas, bet senos kultūrinės ir socialinės egzistencijos stigmos, susijusios su kolektyvinės sąmonės ir kultūros „nubėdnėjimu“ bei žmogiškumo, paties žmogaus susinaikinimu. Dviejų dalių muzikinis spektaklis vaizduoja neramią ir naivią merginą, gyvenančią žlungančios Sovietų Sąjungos laikotarpyje, kai devintas dešimtmetis tampa ryškiu roko maršų ir vakarų kultūros siurbimo ir įsileidimą į naująją pašėlusią kartą metu. Pagal sovietinę ir konservatyvią manipuliacija grįsta sistema augusi Kristė tampa ne tik žlungančios imperijos idealų simboliu, bet ir nužmogintos bei nepateisintų vilčių auka. Besikeičiančios scenoje vėliavos ir epochos tampa tik iliustracija šiame spektaklyje, o žmogiškosios problemos ir skauduliai – tėvas alkoholikas, išprievartavimas, narkotikai, alkoholis, mirtis – tampa nepamainoma realybės kasdienybė. Epocha neišgelbsti jaunos merginos, kol viduje nėra atspirties ir asmeninio sąmoningo pasirinkimo.

Išties prieš trejetą metų teko matyti maištininkų spektaklį Inertiškos dujos, kurios gerokai mane nuvylė, tačiau Adata pažeria gana nuoseklią žmogaus pasirinkimo po sugniuždymo degradacijos kelią. Ir Adatos scenografija, kurią kūrė Artūras Šimonis – nepakartojamas įspūdis, kaip iš paprastų detalių ir apšvietimo galima išgaubti ištisų epochų perėjimo istoriją, nesutraiškant merginos istorijos, geras harmonijos pavyzdys. Vien pradžioje vibruojantis veidrodis į žiūrovus verčia suklusti, pasiruošti kažkam netikėtam, kreivam, kritiškam, pamatyti save, savo socialinį kontekstą. Pabaltijos pjesė iš Latvijos, sakyčiau, apskritai apibūdina tiek latvių, tiek lietuvių, gal ir estų realybę. Nepaliauju po spektaklio mąstyti apie naujosios vilties, atsikūrusių valstybių kartą, kuriai rytojus lyg ir buvo iškirstas vienu ypu, tačiau daugelis neatsilaikė vidiniams demonų pagundoms. Iš esmės tai spektaklis ne tik apie kartą, epochų kitimą, bet ir apie žmogaus vidines pastangas arba apsileidimą tiestis po išniekinimo akto į viršų. Ir, žinoma, šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija. 

Mano matytoje versijoje vaidino ir gyvai dainavo Jeronimas Milius. Priekaištų neturiu, kaip ir ypatingų pagyrų. Sakau, mane kur kas kaustė ne dainavimo kokybė, kiek socialinis kartos problemos ir scenografiniai sprendimai. Ypač tos raudonai nutviekstos simbolinės būtybės, kurios valtimis išplukdo sąmoningą žmogų į užmaršties letargą. 

Iš esmės spektakliu esu labai patenkintas.

Jūsų Maištinga Siela