Šios dienos citata: rašytoja Rasa Aškinytė apie stuburo metaforą, filosofiją, rašytojo laikyseną ir vertybes

 

Šios dienos citata: Rasa Aškinytė apie talentingus rašytojus ir buitį

Sveiki,

Šįkart Rasa Aškinytė išsakė savo poziciją dėl rašytojų profesijos. Daugelis įsivaizduoja, kad rašytojui reikia itin preciziškų ir lokalių sąlygų, kad jis galėtų rašyti. R. Aškinytė neigia šitas klišes ir teigia, kad buitis yra tik buitis ir ji nėra joks trukdis tiesiog rašyti gerai ir talentingai. Nes talentas ir buitis tėra du skirtingi dalykai. Kitą vertus, norėtųsi šiek tiek paprieštarauti, kad visgi 8 vaikai šeimoje vis tiek iš talentingo rašytojo atims marias laiko ir rašytojas nebus toks produktyvus. Žinoma, produktyvumas ir gera knyga per dešimtmetį  yra jau kiti dalykai.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2016 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Nepasakyčiau, kad 2016 metai buvo kokie ypatingi skaitymo metai. Perskaičiau lygiai 30 knygų t. y. dviem knygom daugiau nei pernai ir jų būta visokių: vienos labai geros, kitos vidutinės. Kuo toliau, tuo labiau man brangus skaitymo laikas, todėl norisi perskaityti tik „grietinėlę“, todėl praktiškai esu priverstas atsisakyti kuo daugiau vidutiniškos populiariosios literatūros kūrinių, bet negaliu atsisveikinti su paauglių ir vaikų literatūra, kadangi to reikalauja darbas. Visgi per mėnesį vidutiniškai perskaitau po dvi knygas ir, manau, kad tai yra pakankamai daug, kadangi didelį dalį laisvesnio laiko suryja kinas, o namiškiai bamba, kad esu kaip knygų žiurkė.

Knygų žiurkė? Atsiprašau, permečiau keletą blogų, kur asmenys teigia perskaitę po 80 ir 120 knygų per metus. Pagalvojau: kur jų akys, iš kur jie tiek daug laiko skaitymui ir... Dievaži, kaip tada knygos galvoje ir ištisi pasauliai rikiuojasi galvoje? Peržiūrėjus jų repertuarą, neretai tenka nusivilti, kad knygos daugiau ar mažiau popsinės, „laikui prastumti“, todėl nieko nuostabaus, kad jos keičiamos kaip kojinės. Aišku, aš čia jau leidžiuosi kritikuoti dėl skaitymo ir, žinoma, juodai pavydžiu knygų kiekio ir laiko. Šiaip ar taip, reikia dar ir gyventi, ne vien skaityti.

Taigi per 2016 skaitymo metus perskaičiau nemažai gerų ir dėmesio vertų kūrinių, bet perkračius atmintį (ypač emocinę) visgi ne tiek daug iš tų perlų ir užsiliko kaip tikrai mane sudrebinusių ir pritrenkusių kūrinių, tokių, su kuriais dar vaikščiojau ilgai mintyse. 

Iš viso perskaityta: 30 knygų

Lietuvių autorių: 10

Verstinės: 20

Poezijos: 2

Prozos: 28

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS GROŽINĖS LITERATŪROS VERSTINĖS KNYGOS! (TOP 5)

1. Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“.

Nobelio laureatė ne iš kelmo spirta. Šįkart mano topo viršūnė sutapo su dienraščio 15min.lt literatūros apžvalgininku Andriaus Ožalo įsimintiniausiomis knygomis (jo sąrašą rasite ČIA). Nuostabiai sujaudinusi baltarusės knyga tiesiog pritrenkė savo žiaurumu, džiaugsmu ir ištisa sovietinės epochos anatomija. Knyga kaip tūkstantis istorijos vadovėlių, tiesiog galvoju, kad ją reiktų skaityti, o ne faktografines lektūras. Tai gyva atminties ir liudijimo archeologija. Geriausia 2016 metais skaityta knyga!

2. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“.

Šiemet skaičiau ir autoriaus „Nešlovė“, bet tai, kaip perskaičiau „Barbarų belaukiant“ mane ilgam sukrėtė. Negailestinga K. Kavafio eilėraščio rekonstrukcija, kai idėja eina greta su egzistencinės literatūros gelmėmis. Negailestinga, stipri ir kol kas geriausia iš trijų perskaitytų jo knygų! 

3. Jeffrey Eugenides „Midlseksas“.

Neįtikėtinai kultūriškai sodri knyga, kuri pasakoja kelių graikų į JAV emigrantų kartas istoriją, perpasakoja XX amžiaus polinius įvykius, kartų adaptaciją ir kartu papasakoja apie dvilytį žmogaus gyvenimą tarp pasirinkimų. Puikus pasakojimo stilius, platūs kontekstai, jaudinančios seksualumo temos. Velniškai stora knyga, tačiau verta gurmaniškos akis.

4. Marina Stepnova „Italų pamokos“.

Pasirodo, šiemet skaičiau ir „Lazario moterys“, tačiau kažkaip autorę sodriau pajaučiau skaitydamas jau „Italų pamokas“, o tai leido iš naujo įvertinti ir jos ankstesnį kūrinį. Buvo daugiau laiko, galėjau ilgiau mėgautis ir gal todėl per „Italų pamokas“ pajutau kur kas daugiau. Nepaprastai geras epinio pasakojimo stilius, ištisa ilgesingos Rusijos epochos žavesys ir tragedija. Turi paralelių su S. Aleksijevič knyga, tačiau tai grožinis kūrinys, bet ne ką prastesnis.

5. Alessandro Baricco „City“.

Didelis malonumas skaityti A. Baricco! Nors šiemet „Jaunoji nuotaka“ nepadarė didelio įspūdžio, tačiau jo senesnis kūrinys „City“ tiesiog puikus visomis prasmėmis: stilius, pasakojimo struktūra, nostalgiją keliantys charakteriai. Kai jausmas, egzistencija ir išmonė eina kartu, nebegalima abejoti rašytojo talentu. 

P. S. Dar prie labai įsimintinų knygų reiktų paminėti, kurie vienaip ar kitaip konkuruodami nepateko į penketuką, tačiau buvo labai arti: Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Javier Marias „Įsimylėjimai“, Katja Kettu „Už nuodėmes bus atleista“, Marina Stepnova „Lazario moterys“.

P. S. S. Knygos, su kuriomis kankinausi ir tiesiog geros, bet ne man: Pierre Szalowski „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“, Laszlo Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“.

GERIAUSIOS 2016 PERSKAITYTOS LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖS LITERATŪROS KNYGOS (TOP 5)

1. Dalia Staponkutė „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“

Gera knyga, nuoširdus tekstas, prasminga eseistika. Įsiminė kaip šilta ir jauki knyga, kurioje daug ką atradau savęs.

2. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė „Kvėpuoju“

Pritrenkianti poezija, kurioje atsiveria daug ką patyrusios moters išgyvenimai. Tai tarsi apsinuoginimas, terapija ir kartu socialinė feministinė akcija. Gal net ne akcija, o perfomansas. 

3. Bitė Vilimaitė „Užpustytas traukinys“

Nė kiek nepasenusi subtilioji B. Vilimaitė ir jos novelių rinkinys vėl sužadino sovietmečio žmogaus gyvensenos peripetijas. Gili, graudi, egzistencinė literatūra.

4. Rasa Aškinytė „Glesum“.

Už tuos įsimintinus nuotykius baltų genčių žemėse! Netikėtas siužetas, dinamiški veikėjai, originali knygos kompozicija verčia mėgautis absoliučiai nevarginančia knyga.

5. Giedrė Kazlauskaitė „Singerstraum“.

Keista matyti dar vieną poezijos knygą penketuke. Iš esmės šiemet skurdūs buvo mano prozos lietuvių autorių skaitymai, bet užtat įtraukiau abi poezijos knygas. Už raudoną viršelį, už kompoziciją, už siuvimo mašiną, raišką, silabotoniką ir moteriškas, paaugliškas temas paprastai ir aiškiai, ne nuo žagrės, bet bent nuo siūlų ritės.

P. S. Sunkiai kramsnojau Valdo Papievio „Odilė, arba oro uosto vienatvė“. Absoliučiai nuo manieringumo prasidėjo šv. Vito traukuliai dėl Kęstučio Navako „Vyno kopijos“.

Tai tiek iš tų 2016 skaitinių. Linkiu sau ir kitiems kuo aukščiausios prabos literatūros, nes gyvenimas per trumpas skaityti vidutiniškas knygas, todėl skaitykime tai, kas geriausia!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rasa Aškinytė "Glesum"

Rasa Aškinytė. „Glesum“. – Vilnius: Vaga, 2016.

Sveiki, skaitytojai, 

Naujausias Rasos Aškinytės romanas Glesum turi visus šansus tapti lietuviška kultine knyga. Klausite kodėl? Atsakymas labai paprastas. Visų pirma, knyga lengvai turinio atžvilgiu „įkandama“ menkai išsilavinusiam skaitytojui, ji turėtų patikti ir intelektualams. Tiesą sakant, R. Aškinytės romanas Lengviausias manęs ne itin sudomino, tiesa, skaityti buvo įdomu, įdomus stilius, bet po to romano liko viduje, kaip skaitytojui, gana prėska, tarsi būčiau perskaitęs tuščiavidurį kiautą. 

Ši lietuvių autorė įdomi tuo, kad ji universali tiek turinio ir formos atžvilgiu, o knyga Glesum tapo išties netikėta. Pati autorė sako, kad jos bazinis išsilavinimas yra istorija, todėl nesunku patikėti, kad remdamasi istoriniais šaltiniais galėjo parašyti šią knygą. Glesum iš lotynų kalbos išvertus reiškia gintarą, tačiau knygoje jis dar ir jaunos merginos vardas, žymintis išskirtinį likimą II a. aisčių bendruomenėje. Šis amžius išties pasirinktas neatsitiktinai, kadangi tai intensyvus mūsų protėvių prekybos gintaru su Romos imperijos prekybininkais laikotarpis ir pirmieji baltų genčių paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose.

Romane labai svarbus istorinis kontekstas, kuris bene labiausiai ir inicijuoja paimti knygą į rankas. Tiesą sakant, nedaug lietuvių autorių rašę apie šį laikotarpį grožinėje literatūroje. Pradėjus skaityti A. Aškinytės knygą, nejučia prisiminiau puikų Elenos Kurklietytės romaną Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kurioje vaizduojami senųjų baltų matriarchatinės visuomenės, taigi pagal Marijos Gimbutienės teoriją, pasaulėvoka. R. Aškinytė, gal ir pati to neįtardama, brėžia savo istoriniu kontekstu naują posūkį lietuvių literatūroje, juolab kad istorinis romanas kaip žanras šiuo metu atgimęs iš naujo. Santykis tarp istorinių žinių ir fikcijos gana aiškus. Knygos herojų istorijos, atrodo, išgalvotas, tačiau jas iš dalies nulemia ir istoriniai įvykiai – prekyba ir mainai su vietiniais, kelionės į Pietus, karai su burgundais ir germanais. 

Romane nemažai kultūrinių kontekstų: namai, kalba, apranga, papuošalai, buitis ir t. t. Sveikintina, kad knygoje jie nesureikšminti, detaliai neaprašinėjami, tačiau per veikėjus natūraliai „panaudoti“, todėl atsiranda neapsunkintas veržlus pasakojimo polėkis. Nemažai įpinama ir to metų pasaulėvokos pavyzdžių, kaip antai Dievų Motinos svarba aisčių tikėjime, laidojimo apeigos, laiko ir kalendoriaus skaičiavimai, medicinai gydimo ir šamanizmo gairės. Apskritai kalbant, jeigu jame istorinis ir kultūrinis aisčių kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, tai siužetinė linija primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių. Įvykiai intensyviai konstruojami, o veikėjai tampa šachmatinėmis figūromis, lengva autorės valia perstumdomi taip, kad skaitytojas norėtų žinoti, kas bus toliau. Visa tai kuriama labai lengvu ir lakonišku stiliumi, neužgriozdinant sakinio būdvardžių ir prieveiksmių gausa. Galbūt todėl romane Lengviausias to ir stigo – įvykių veržlumo, įsimintinų charakterių, postūmio į priekį, o kalbant apie Glesum, to nebelieka, romanas savaime smagiai tirpsta skaitytojo rankose. 

 Rasa Aškinytė

Ryškūs veikėjų paveikslai padeda skaitant knygai „ristis“ į priekį. Kai kas tikriausiai įžvelgs, kad knyga turi feministinių idėjų, tačiau galima įtarti, kad autorė sąmoningai to nesiekė. Moterų svarba šiame kūrinyje neabejotina. Vaizduojama patriarchalinė visuomenė nelabai kuo skiriasi nuo šių dienų: moterys šeimose vaizduojamos valdingos, nebijančios užrėkti ant vyro ir vaikų, tačiau tuo pačiu jos klusniai paklūsta visuomenės ir religiniams nusistovėjusiems standartams ir turi savas apeigas bei veiklas, kurios skirtos tik moterims. Kaip ir šiais laikais, kad ir kaip bėgtume nuo vyro ir moters veiklos stereotipų.

Šiuo metu tokios knygos kaip Glesum, kurios parašytos dviem klodais, komerciškai pasiteisina. Jas skaito intelektualai ir popsistai, Emilijos Visockaitės įvardijami hipsteriai taip pat turėtų rasti savo mėgstamo literatūrinio draivo. Glesum nebėra tokia hiperbolizuotai ciniška knyga, todėl sukelia dar ir „prisijaukinimo reakciją“, tarsi autorė maitintų skaitytoją iš saujos avižomis, o nuotykinė linija neleidžia paleisti knygos iš rankos.

Nestandartinė ir paties knygos vizualizacija, kuri nebūdinga lietuvių literatūrai – grublėtas medžiaginis tamsus knygos viršelis, nusėtas žvaigždes imituojančiais blizgučiais. Visgi viršelis ganėtinai konservatyvus ir apgalvotas kaip ir knygos struktūra. Pavaizduoti Mažieji Grįžulo ratai ne tik kelia aiškias aliuzijas su knygos struktūra, bet kartu metaforiškai brėžia viso kūrinio punktyrą kaip bendros mūsų ir mūsų protėvių tęstinumo „tunelį“. Juk šiaip ar taip tiek mes, tiek anuomet aisčiai žiūrėjo į tas pačias žvaigždes.

Žavi ir knygos kompozicija. Ji išties sąmoningai apgalvota, schematiška, kone architektoniška, ir taip pat papildo intelektualumu knygos vertę. Suskirstyti knygą į septynis skyrius pagal Mažuosius Grįžulo ratų žvaigždes šiam kūriniui itin tiko. Faktografiniai intarpai tarp skyrių apie žvaigždes buvo išties įdomus sumanymas, o tas, kuris mėgsta įdomius kosmologinius faktus, turėtų išties suklusti. R. Aškinytę dėl tam tikrų priežasčių norėtųsi pavadinti pernelyg schematiška rašytoja, kuri „darbuojasi skalpeliu“, atrodo, jos literatūra nemistifikuoja, o žaidžia idėjomis ir skanių struktūra tausojančiai lokali ir apibrėžta kaip ir pati mintis. Tie, kurie pasižymi šiomis literatūrinėmis savybėmis, savo tekstuose stokoja gylio ir dvasingumo, bent tą galėjai pasakyti perskaitęs autorės romaną Lengviausias, tačiau Glesum absoliučiai paneigia autorės schematiškumą kaip literatūrinę ydą. Priešingai – knyga praturtėja, o idėjinių autorių, kurie dar ir grakščiai, neforsuojant suvaldytų tekstą ir siužetą, lietuvių literatūros padangėje nėra daug. Apskritai kalbant Glesum – įsimintina knyga dėl visų šių priežasčių, todėl rekomenduotina skaitytojams kaip gaivališka lietuvių literatūrinė naujiena.

Jūsų Maištinga Siela