Serialas: "Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja" / "Cosmos: A Spacetime Odyssey"

Sveiki, skaitytojai,

Aš vis apie tuos savo „surytus“ serialus ir šįkart pristatau praktiškai per 3-4 dienas sužiūrėtą dokumentinį serialą „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ (angl. Cosmos: A Spacetime Odyssey) (2014). Tai vieno sezono, 13 serijų parengtas amerikiečių mokslinis, edukacinis serialas apie Visatos, mūsų pačių sandarą, evoliuciją, istoriją ir kas tik norite, praktiškai serialas apie visų mūsų paskirties esmę iki mūsų ir po mūsų eros. 

Šio serialo idėjos kilo dar 1996 metais, bet tuo metu nebuvo pritarta jo kūrimui ir idėja nusikėlė gerokai į ateitį. Iš esmės tai yra serialo „Cosmos: A Personal Voyage“, sukurto 1980 metais papildinys naujomis mokslinėmis žiniomis, taip pat ir savotiškas tęsinys. Serialas pelnė daugybę nominacijų ir apdovanojimų pačiuose įvairiausiuose apdovanojimuose, o jo paskirtis buvo vėl į TV ekranus, šalia dokumentikos apie gyvūnus prikelti kokybišką mokslinę dokumentiką apie Visatos slėpinius. Ką gi, serialas, sakyčiau, pavyko ir netgi labai. Įdomu dar ir tai, kad visgi „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ reitingai buvo gan aukšti, per įvairius Fox transliuojamus kanalus jo preliminarus reitingas buvo per 5 milijonus nuolatinių žiūrovų, o priskaičiavus dar ir internetinius ir užsienio kanalus per 8 milijonus, iš kurių maždaug 60 procentų žiūrovų sudarė vyrai. Gal iš tikrųjų moterims labiau vaidybiniai serialai, o mokslas – vyrų sąmoningumui plėsti? Lyčių stereotipai tik iš dalies galbūt atsako į šio serialo esmę.

Tiesą sakant, nepamenu, kada nuo A iki Z žiūrėjau dokumentinį serialą. Tikrai. O dar tokios aukštos kokybės kaip šis, tai tuo labiau. Besąlygiškai rekomenduoju tiems, kurie domisi žvaigždėmis ir įvairiais kosmoso reiškiniais. Apie tai, maniau, serialas ir suksis, tačiau klydau, nes serialo kūrėjai užsimojo sukurti ištisą atskirų mokslų sintezę, vienijančią ir papildančią mūsų suvokimą apie mus ir Visatą. Neprisimenu, kada per fizikos pamokas būtų taip įdomiai paaiškinę apie atomų sandarą, nors ir visus tikriausiai vertė ant plakatų piešti protonus ir elektronus, tačiau tik seriale tikriausiai išaiškėjo tikrasis kūno ir ląstelės, molekulės santykis. Serialo pasakotojas mokslininkas Neil deGrasse Tyson per gana modernų erdvėlaivį patenka į pačių ląstelių branduolį ir papasakoja taip vaizdžiai, kad tikriausiai jau geriau žiūrėti šį serialą, nei laikyti nosį, įsmeigus į fizikos ar biologijos vadovėlį.

 Pasakotojas keliauja erdvėlaiviu per laiką ir erdves.

 Animaciniai intarpai pasakoja žymių mokslininkų atradimus.

 Pasirodo, žmogaus DNR labai artima medžio DNR. Po serialo tampa aišku, kaip mokslininkai priskiria ryšis šeimoms, kaip iš uolienų nustato amžių ir kaip spektras gali pasakyti, kokie elementai yra žvaigždėje.

 Erdvėlaivis.

 Supernova. Krabo ūkas.

 Pasakotojas vien rankos mostu gali pakelti kalnų klodus ir papasakoti, kas kada vyko.

 Serialo kūrėjų komanda.

 Visatos žemėlapis, suspaustas į kalendorinius Žemės metus.

Serialo darnumą lemia, kad ne tik fizikos, biologijos, matematikos žinios vieną kitą papildo, bet ir istorinė dokumentika, dažniausiai išreikšta animaciniais inkliuzais. Nusikeliama daug metų į praeitį, pristatomi žymiausi mokslininkai, tokie kaip Niutonas ar Einšteinas, pasakojas nuvyksta į jų istorines vietas, animacija papasakoja, kokioje kultūroje koks mokslininkas gyveno, parodo jo eksperimentavimo galimybes ir šiaip gana smalsiam žiūrovui įdomu pažiūrėti, kaip viskas kažkada vyko. Jau nekalbu apie kultūrinį kontekstą, apie tai, kaip žvaigždes suvokė maoriai, kaip Šiaurės Amerikos indėnai ir t. t., o kur religiniai motyvai – žodžiu, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos seriale nemažai. 

Kalbant apie erdvių mastelį, serialas visgi netolygus, kiekviena serija turi savo uždavinį ir tikslą, todėl kūrėjams nebuvo svarbu nuosekliai nuo vandens lašelio tyrinėjimo eiti link visatos paribių, demonstruojant jos neišmatuojamas galimybes, tai būtų sudėtinga ir tektų atsisakyti tikriausiai mokslininkų, kultūrinių niuansų ir dar daug ko, be to, tą jau darė nuostabus dokumentinis filmas „Kelionė į Visatos pakraštį“ (2008). Gal net kur kas maloniau žiūrėti, kaip kosminė radiacijos informacija koreliuojama su mokslininko asmenybe ir laikmečiu. Nepaisant to, laikas taip pat nepaslankus, pasakotojas mus nuolat tempia prie Didžiojo Sprogimo teorijos, vaizduoja Visatos vystymosi etapus, didžiuosius kataklizmus per Žemės gyvavimo metus, žvaigždžių gyvenimą ir judėjimą ir čia pat pasakoja apie Didžiuosius geografinius atradimus – neįtikėtinas pasakojimo tankis išplečia žiūrovo sąmonę ir leidžia patirti neapsakomą sintezuotą vizualų pasakojimo audinį. 

Vizualumas išties vienas iš stipriausių šio serialo pusių. Nemažai kosminių vaizdų paimta iš NASA ir atspindi tikruosius kosmoso vaizdus. Kūrėjai sukūrė modernų erdve ir laiku keliaujantį erdvėlaivį, kuris išsiplečia, tai susitraukia, tai priartėja prie leukocito žmogaus kraujyje, tai prie milžiniškos Juodosios skylės kažkur Visatos platybėse. Gidas išties neerzino, bet gal kiek nusivyliau, kalbant apie Saulės sistemos sandarą, kažkodėl dažnai būdavo „pražioplinamas“ Uranas. Negi iš tikrųjų po Saturno ir prasideda Neptūnas? Kodėl visas planetas pristatome, o Urano ne? O kad bent sykį būtų paminėtas iš planetų sąrašų išbrauktas vargšas Plutonas! Kurgi, lyg jis būtų visai nebesvarbus, apie didžiulius Kvazarus nebuvo užsiminta nė žodžio, o juk buvo kalbama apie Visatos paribius ir tradiciją. Žodžiu, su šiuo serialu galite pasitikrinti savo esamas astrofizikos ir kitų mokslų žinias, tačiau galite kai ko seriale ir pasigesti, nežinia dėl ko – gal dėl laiko stokos, gal tiesiog kūrėjams tai pasirodė nebeaktualu ir nebeįdomu.

Nepaisant visko, serialas stulbinamas ir ypač jis turėtų patikti vyrams, nors ir subalansuotas moterims. Žingeidūs, trokštantys praplėsti apie save ir pasaulį suvokimą ir bent kampučiu pabandyti suvokti savo fizinį smulkumą, šis serialas gali prilygti jūsų proto sukrėtimui kaip kadaise Europos civilizacijai Kolumbo atrastas Naujasis pasaulis. Saugokitės, nes žiūrėdami galite smarkiai praturtėti intelektualiai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šimtas kelių iki grabo lentos" / "A Million Ways to Die in the West"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Šimtas kelių iki grabo lentos“ (angl. A Million Ways to Die in the West) (2014), kurį režisavo filmo „Tedis“ režisierius Seth MacFarlane, kuris šį filmą ne tik režisavo, ne tik parašė scenarijų, bet ir sukūrė pagrindinį vaidmenį. 

Niekad nebuvau „Tedo“ gerbėjas, tiesą sakant, šį filmą prisimenu miglotai, kaip neįspūdingą. Žodžiu, filmas apie alų maukiantį ir besikeikiantį meškiuką buvo tiesiog apkerėjusi Lietuvą, bet filmas buvo skystas per visus galus, nors ir ne tragedija. Filmas „Šimtas kelių iki grabo lentų“ – tai vesterno filmo savotiška parodija, kuri juokauja, pokštauja ir visaip pašiepia kietuosius mačo ir muštynes nykiuose baruose ir, žinoma, tas mirtinas dvikovas.

Iš esmės taikyta į gerą vietą – vesterno parodijos ir komedijos, bent man, dar nematytos iš skyrus „Laukiniai, laukiniai vakarai“ ir neatrodo itin išsikvėpusios kaip antai romantinės komedijos. Scenarijus taip pat, kaip tokio filmo, nėra didelis pravalas. Esama tikrai juokingų vietų, nors neretai jos itin banalios, pvz. visur triedžiantis ūsuotis, viešnamio darbuotoja, kuri su mylimuoju dedasi tikintys krikščionys ir t. t. Aišku, filme neapsieita be šokių, dainų ir šiuolaikinėms komedijos esamų triukų, kurie išreiškia šiokį tokį dvasinį intymumą – žolės parūkymą, saulėj besileidžiant. O kur dar užsukimas į daržinę, kurioje išprotėjęs profesorius montuoja laiko mašiną ir ryškias aliuzijas į ne vieną komediją.

Nepasakyčiau, kad nepatiko. Aišku, komedijomis apskritai nesu linkęs žavėtis – šitas žanras sunkus, kad patrauktų savo sąmojais, tačiau „Šimtas kelių iki grabo lentos“ pasirodo ne toks nuobodus ne tik dėl scenarijaus, juokelių, bet ir dėl aktorių. Šįkart charakteringai atrodė pats režisierius atlikęs pagrindinį vaidmenį, Charlize Theron, kuri Liam Nesson‘ui į užpakalį įkišą gėlės stiebą irgi žavi. Gan nykokai atrodė Amanda Seyfried, kuri paskutiniu metu alksta rimtesnių vaidmenų ir kine tampa vis nykesnė ir nykesnė, nykstanti į antraeiles personažų roles.

Komediją pavadinčiau visai nebloga.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tedis" / "Ted"

Sveiki,

Kai tik pasirodė pirmosios „Tedis“ (Ted) (2012 m.) filmo reklamos, pamaniau, kad būtų tikrai šaunu nueiti į teatrą ir pamatyti šį filmą, bet nenuėjau. Tiesa, visai neseniai pažiūrėjau „prie progos“, kaip sakant, ir galiu pasidžiaugti, kad nejau į šį filmą. Nors filmas neprastai įvertintas kritikų ir pačių žiūrovų, tačiau man jis slinko be didesnio susižavėjimo...

Pripažįstu, kad filmas turi šiokią tokią holivudinę idėją – kalbantis meškinas, kuris mėgsta seksuoti ir gerti alų. Subanalintas ir desakralizuotas meškiuko simbolis, kuris dar ir brutaliai įvilktas į „Amerikietiško pyrago“ žanrą tampa nemenku magnetu minioms kino teatruose. Tiesą sakant, tikėjausi iš filmo kur kas daugiau, bent jau iš paties siužeto, nes atsiliepimų tikrai buvau skaitęs ir girdėjęs neprastų, tačiau pirmoji filmo pusė slinko itin lėtai, praktiškai šyptelėjau vos keletą kartų. Meilė ar geriausias draugas? Pasirinkimo kamuojamas vidutinės klasės amerikietis pagaliau turi susitupėti ir išaugti iš vaikystės. Viskas būtų ir gerai, bet pabaigoje meškinas ir vėl atgyja, nes filmas negali pasibaigti liūdnai ir tai, sakyčiau, dar labiau supaprastina filmą iki primityvaus holivudinio (pus)niekalo. 

Gražioji Mila Kunis – jos neįmanoma nevalgyti, dievinu jos dideles gražias akis, Mark Wahilberg‘ą irgi jau daugelis pažįsta iš kitų jo darbų – priekaištų jiems kaip ir neturiu. Na, „Tedis“, nežinau, man asmeniškai nėra nei stiprus filmas, nei toks, dėl kurio reiktų „dėti į kelnes“, žudant troškulį jį pamatyti. Pamačiau, ir kas iš to? Šiaip net filmas „Super mano buvusioji“ šiuo atžvilgiu man buvo daug įdomesnis ir įtraukė daug labiau, o „Tedis“ lieka „Tedžiu“ – daug žadantis, tačiau suteikiantis mažai palaimos. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela