Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Miegamajame" / "In the Bedroom"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti matytą kino juosta „Miegamajame“ (In the Bedroom) (2001), puikiai įvertintas kino kritikų, gavęs net 5 „Oskaro“ nominacijas ir pripažintas žiūrovų. Na, išties tikėtis iš šio filmo pravalo neįmanoma, tačiau „Mažų vaikų“ (2006) režisierius Todd Field, kuriam jaučiu palankias simpatijas, šįkart žiūrėjosi pakankamai sunkiai...

Lėtai besivystantis keršto ir žmogiškumo praradimo istorija man priminė pernai matytą italų juostą „Sūnaus kambarys“ – daug graužaties, tylių ašarų ir kaltinimų. Tai viena iš tų subtilių „dramų-spąstų“, kur herojai kamuosi troškindamiesi savo pačių skausme, primesdami pretenzijas kitiems, kai kada jiems ten nusigraužti ranką ar koją, žinoma, netiesiogine prasme. Pats filmo pavadinimas šiek tiek gali klaidinti, tai nėra intymumo drama, prisodrinta klaikiai erotiškomis scenomis. Priešingai, istorijos herojai gretinami su omarų medžiokle, kur elgiamasi kaip gyvūnui patekus į spąstus „kambarį“, kada situacija supriešina artimus herojus. Herojų kančios buvo subtilios, tačiau, mano akimis, pernelyg „skystos“ ir, tiesą sakant, truputį ėmė miegas. Nerekomenduočiau šio filmo žiūrėti kompanijose arba dviese, sugulus lovoje. Jau geriau vienatvėje, tamsoje su trupučiu vyno, nes filmas – tai intymi akistata su savimi pačiu.

Nežinau, prisipažinsiu, kad filmas visumoje nėra prastas, turi puikius vyresnės kartos aktorius, kurie pasirodo nepakartojamai – Tom Wilkinson, Sissy Spacek. Abu brandūs ir įdomūs, užtikrinti ir veteraniški, tačiau pats filmas man „ėjosi“ nuobodokai. „Maži vaikai“ yra neabejotinai, mano akimis, geresnis režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela