Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

FIlmas: "Mums reikia pasikalbėti apie Keviną" (Pasikalbėkime apie Keviną) / "We need to talk about Kevin"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti į „Kino pavasario“ ekranus ateinantį filmą „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (Pasikalbėjime apie Keviną) (We need to talk about Kevin) (2011 m.) Rimto kino mėgėjams šis filmas tikras saldėsis. Nepaprastai įtaigi drama, sakyčiau, pakankamai sudėtinga. Iš pradžių buvo ją sunku žiūrėti, nes daug simbolių, daug abstrakcijų ir chronologijos bei logikos nebuvimas sekino seansą, bet filmui įsivažiavus, viskas ėmė kratytis į savo dėžutes.

Pati filmo tema nepaprastai aktuali visai žmonijai – vaiko auklėjimas. Žiūrint filmą, kyla natūralus klausimas – kaip auklėti vaiką, kad šis reaguotų į tavo pastangas. Ir ar auklėjimu galima viską išspręsti, apeinant žmogaus įgimtą blogį? Man asmeniškai filmas ne tiek kalba apie auklėjimo problemas, kiek apie žmogaus individualumą, jo sielos gelmę. Filmas sako, kad kartais žmogus yra bejėgis išauklėti vaiką, jei pats vaikas to nenori, jo siela, dievaži, kitaip ir nepasakysi, yra tarsi ne iš šios šeimos. Gimė vaikas, kad sugriautų pasaulį ir viskas.

Filmas nepaprastai prisodrintas jausenų – tai baimės, nepasitikėjimas, blogio tvyrojimas aplinkui, abejonės. Nepaprasta Tildos Swinton vaidyba garantuoja, kad pajusite viską, kas sieja auklėjimo problemas – pogimdyvinę depresiją, kantrybės ugdymą su vaiku, motinišką nerimą, meilę, atstūmimą ir kitus dalykus. Nepaprasto diapazono aktorė tiek savo balsu, tiek savo išvaizda, kuri nepretenduoja į Holivudo moterų stereotipinę išvaizdą, sakytum, berniokiška ir tuo ji puiki! Žiūrint filmą, nė neįtarsi, kad po kelių metų šiai moteriai bus 50 metų! Nepaprastai sudėtingas vaidmuo, manau, Tilda Swinton labai pasiteisino visam filmui, nes tas jos žvilgsnis, akys ir kiti magija spinduliuojantys dalykai išties įtikina.

Na, ir nereikia pamiršti pačios istorijos, nes finalas pakankamai netikėtas ir, kaip kiti pasakytų, šokiruojantis. Po filmo pagalvoji, ar iš tikrųjų taip dažnai nutinka šeimoms su, švelniai tariant, nepasisekusiom atžalom? O juk būna... Kriminalinės antraštės tai liudija, o šis filmas perteikė būtent vieną iš mūsų realybės pavyzdžių. Ir iš tikrųjų, nenorėčiau gyventi šalia Kevino, o ypač būti jo motina. Kodėl? – paklausia ji po visko Kevino. Ir visgi kodėl? Atsakymą sužinosite pažiūrėję „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 7.5 

Jūsų Maištinga Siela