Knyga: Agota Kristof "Vakar"

  

Agota Kristof. „Vakar“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 114.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Su vengrų kilmės prancūziškai rašančia rašytoja Agota Kristof (1935-2011) susipažinau paauglystėje, kai per kelias dienas suskaičiau jos trilogiją Storas sąsiuvinis (Alma littera, 2004), po kurios dar ilgai anuomet negalėjau atsigauti. Tai viena iš tų negailestingų knygų, kurios ne tik sudirgina jausmus, priverčia kelioms dienoms apie nieką negalvoti, bet ir pakeičia supratimą apie literatūros poveikį jauno žmogaus pasaulėžiūrai. Kažin, ar tokį pat poveikį Storas sąsiuvinis padarytų kokiam trisdešimtmečiui, kuris jau daug perskaitęs ir žino savo jau kaip skaitytojo susiformavusį skonį. Visai neseniai Baltos lankos išleido Violetos Tauragienės išverstą trumpą A. Kristof romaną Vakar (pranc. Hier), kuris beregint atsidūrė mano vasaros skaitinių must to read.

 

Istorija pasakoja apie Tobijų Horvatą, kuris pabėgęs iš skurdžios šalies dėl kelių priežasčių jau dešimt metų susikūrė slapuko Šandoro Lesterio tapatybę. Vyras iš tikrųjų slepia paslaptį – jis slapstosi ne tik nuo praeities, bet ir dėl to, kad jis nužudė žmogų. Jo dienos svetur labai niūrios ir monotoniškos, jis dirba laikrodžių fabrike ir kasdien skaičiuoja stoteles, stovi prie tų pačių staklių ir retsykiais mato, kaip kiti, dažniausiai juodadarbiai imigrantai, išprotėja nuo gyvenimo beprasmybės ir mechaniško darbo. Tobijus laiko save rašytoju, vakarais jis užsidaro bute, geria alų ir bando parašyti knygą, dažniausiai apie tai, kad tos prasmės nėra, tačiau dažniausiai tekstai, kurie iš esmės ir yra šio romano pamatas, sukasi apie idilišką meilę Linai, kuri, bent iš pradžių atrodo, neegzistuoja. Tobijus turi meilužę Jolandą, tačiau jos nemyli, yra atbukęs pasauliui, tačiau vieną dieną jis pamato savo vaikystės Liną, su kuria sieja daug paslapčių...

 

Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima atpažinti savitą autorės stilių: trumpi ir taupūs sakiniai, absurdu ir sunkumais persmelkta būtis, eliminuotas sentimentalumas, vaizduojamas karo poveikis žmonių likimams ir sielai. Iš vienos pusės, nors tekstas ir taupus, bet jis parašytas retsykiais taip poetiškai, kad išardžius prozinę struktūrą išeitų neblogi eilėraščiai. Tiesa, Vakar romane didelį vaidmenį atlieka fragmentiškumas ir nutylėjimai, kurie veikia ir kaip veikėjo dienos apmąstymai, ir kaip savotiški užtemimai tarp vienodų dienų. Man nuolat šioji istorija siejosi su Antano Škėmos Baltos drobulės personažu Antanu Garšva, kuris taip pat turi pretenzijų į literatūrą, taip pat dirbo mechanišką keltuvininko darbą ir mylėjo ištekėjusią moterį Eleną, ir net buvo imigrantas. Žmogaus virtimu mechaniniu robotu, egzistuojančiu niekalu labai svarbi Vakar sudedamoji dalis. Beprasmybės tema viena svaresnių, todėl romanas persmelktas egzistencialistams būdingo nihilizmo, o svarbiausia A. Kristof veikėjo varomoji jėga yra meilė, kurios nėra, tad žmogus sąmoningai paklūsta mechaniniam savo būties režimui ir pats tampa kaip burzgiančios laikrodžio staklės – žodžiu, bejausmiu.

 

Tobijas kaip ir Garšva paguodos ieško rašyme, kurio procesas yra ir išpažintis, ir laiškas pačiai Linai, ir bandymai atleisti sau, todėl gal ir pateisinama veikėjo keista logika, kai jis sako: „Nes tapęs visiškai niekuo, gali tapti rašytoju. Beje, viskas tiesiog pakrypo taip, o ne kitaip (p. 81).“ Tai atgailaujančio veikėjo kaltės atpirkimas. Autorė stebuklingai išvengia bet kokių svarbesnių veikėjo refleksijų ar kaltės atpirkimo būdų apmąstymų. Pavyzdžiui, visiškai neatskleidžiama, ką veikėjas, kuris manėsi nužudęs savo biologinį tėvą, jaučia, kai sužino, jog iš tikrųjų jį buvo tik sužeidęs? Ar nusimeta kančios naštą? Palengvėja? Autorė susitelkia į pagrindinio veikėjo obsesiją dėl meilės seseriai. Protu jis suvokia, kad Lina jam pusiau kaip ir sesuo, tačiau paskęsta iliuzijose, jog viskas yra įmanoma, tad pradeda meluoti sau. Paradoksas, bet būtent iliuzijos kurį laiką pagrindiniam veikėjui ir suteikia paspirties atitrūkti muo beprasmiško pasaulio. Apskritai žmogus gyvena tol, kol turi kokių nors troškimų.

Agota Kristof

 

Kitą vertus, Tobijaus vaikystė paženklinta amžinu gėdijimu, nes jis vietinės čigoniškos kilmės prostitutės sūnus. „Aš sėdėdavau priešais namus, žaisdavau su šlynu, jį minkydavau, lipdydavau milžiniškus falus, krūtis, sėdmenis. Iš raudono molio dar lipdydavau motinos kūną, į jį suleisdavau savo vaikiškus pirštus duodamas skyles. Burną, nosį, akis, ausis, lytį, išangę, bambą. Mano motina pilna skylių, kaip mūsų namas, mano drabužiai, mano batai. Batų skyles užpildydavau purvu (p. 22).“ Tą motinos gėdą primesdavo visi, kas tik jį pažinojo, netgi Lina po daugel metų jam atvirauja, kad nebus niekad jo žmona, nes jos gimtasis kaimas žino, kas buvo jo motina ir kuo ji vertėsi, o tai Tobijų sugniuždo.

 

Nors romanas ir trumpas, mažas, tačiau autorė atsisakydama lyg ir savaime gvildenamų siužetinių linijų, sukuria prieštaringą veikėją, kuris ant nesamų pamatų t. y. neturėdamas tapatybės bando ją susikurti iš naujo. Tai gan tragiška, nes pakeitęs šalį ir turįs savo namus, jis ir lieka kaip imigrantas, paribio sociumo juodadarbis, kurio gyvenimą praskaidrina trumpi susitikimai vietiniame bistro, kuriame renkasi savita pabėgėlių iš jo šalies kompanija bei valkata Žanas. Tačiau net ir jiems jis meluoja. Karo pabėgėlių ir skurdo paženklintas žmogus, kuris dalį laiko praleido prieglaudoje, o vaikystėje su juo motina net nekalbėjo ir laikė kaip šunytį, nemoka susikurti gyvenimo, nes niekada tokio neturėjo. Iš kitos pusės neturint gyvenimo atramos, nelieka ir gyvenimo prasmės. Kodėl jis myli Liną? Tai jos gerumas iš praeities, ji pirmoji mokykloje, kuri, nors ir pabrėždama jo vargingą socialinę padėtį, Tobijų savitu gerumu prisijaukino. Tas mokyklinis patirtas gerumo jausmas davė veikėjui impulso daugiau nieko neprisileisti, tik Liną. Tai užslėpta veikėjo psichologija, algoritmiška veiksmų seka: pamatęs po tiek daug metų Liną, jis ją myli ir pratęsia idiliškus jausmus iš praeities, tačiau pajutęs, jog laimė jam sprūsta iš po kojų, elgiasi taip pat, kaip būdamas vaikas – jis peiliu duria į Linos vyrą ir iš esmės pakartoja žmogaus likimo programas.

 

Knyga išties depresyvi gerąja to žodžio prasme, joje galima aptikti ne tik imigranto panašumų su Antanu Škėma, bet ir Albero Kamiu romano Svetimas veikėjo Merso savitą būsenų variantą. Agota Kristof neabejotinai yra paveikta sukrečiančių karo ir pabėgėlių likimų, ji egzistencialistinė rašytoja, kuriai rūpi žmogaus pasirinkimai, eliminuojant standartinius krikščioniškuosius ar bet kokius religinius pasmerkimo ar išganymo aspektus, todėl jos veikėjai, įskaitant ir Tobijų Horvatą, iš esmės formuojami per socialinių paribių subkultūrą, kuriai galioja visai kiti moralės standartai, tad veikėjas gali pasirodyti lyg monstras, antžmogis, kuris vadovaujasi tokia tiesa, kuria jam pasiūlo gyvenimas. Apnuogintai, kiek nepatogiai ji analizuoja žmogaus negalėjimą dėl aplinkybių kurti savo tapatybės, tai būdinga tiek trilogijai Storas sąsiuvinis, tiek puikiam jos romanui Vakar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jean-Paul Sartre "Siena"

Jean-Paul Sartre. „Siena“. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tikriausiai daugeliui prancūzų klasikas Jean-Paul Sartre (1905–1980) yra žinomas, jeigu ne kaip prozininkas, tai kaip egzistencializmo filosofijos vienas iš vėliavnešių. Vienas žymiausių jo romanų Šleikštulys (1938) Lietuvoje sulaukė ne vienos leidos ir yra laikomas egzistencializmo manifestu. Na, apie tai, kokia įdomi pati Jean-Paul Sartre asmenybė plačiau nekalbėsiu, gal tik paminėsiu, kad 1964 metais jam buvo skirta Nobelio literatūros premija, kurios jis atsisakė, tą patį dešimtmetį jis svečiavosi su Simone de Beauvoir Lietuvoje (buvusioje Sovietų sąjungoje)... Novelių knyga Siena pasirodė Prancūzijoje 1939 t. y. devyneriems metams po filosofijos studijų baigimo, galima sakyti, kad jos rašytos prieš Antrojo pasaulinio karo išvakares. Tiesą sakant, nemažai politinių to metų spektrų atsispindi, nulėmusių bendrą Europos politinę atmosferą, šioje knygoje.

Na, novelių rinkinį Siena, sakyčiau, sunku pavadinti novelių rinkiniu, nes mes novelę tradiciškai suprantame kaip itin griežtą ir visų kanonų besilaikantį žanrą ir, manding, Sienos rinkinyje nėra nė vienos klasikinės novelės, tiek apimtimi, tiek savo vidinėmis ir išorinėmis struktūromis kūriniai turėtų vadintis tiesiog apsakymais. Penkis J. P. Sartre apsakymus išties galima laikyti neprasta literatūra, tą sufleruoja ir tekstai, kuriuos leidykla Baltos lankos išleido puikioje knygų serijoje Rinktinė proza. Šiaip vengiu ir nelabai prisileidžiu skaityti verstinius trumposios prozos tekstus, kadangi bijau, kad jie pernelyg išdils, neatsiminsiu nei kas juose buvo rašoma, nei personažų (juk taip neretai nutinka netgi su romanais). Visgi stengiuosi šią nuostatą laužyti ir išsaugoti bendrą novelių-apsakymų ar eseistikos knygų „kvapą“. Kas išliks iš rinktinės Siena ateityje, sunku prognozuoti, tačiau kol aks nesigailiu, jog ėmiau ir „perskaičiau Sartrą“.

Bendrai visi apsakymai siejasi savo temomis – personažai susitinka su savo vidinėmis nuostatomis, kurios prieštarauja ir neatitinka visuomenės nustatytų standartų. Laisvas vertybių ir problemos sprendimo pasirinkimas bei akistata su gyvenimo baigtimi yra šių tekstų esminė egzistencinė riba, tarp to, kas slypi anapus ir koks retkarčiais atrodo realus pasaulis. Apie kiekvieną apsakymą pabandysiu glaustai pakalbėti.

Siena

Siena – vienas trumpiausių knygos apsakymų, kuris tampa pagrindiniu raktu į kitus kūrinius. Asmeniškai, man gal tai nebuvo geriausias kūrinys, tačiau pirmojo kūrinio įspūdis buvo gana neblogas. Visų pirma stilius. Laisvas, paprastas, tipinis XX a. romanisto rašymo būdas, kuris turi ką pasakyti, turi idėją, egzistencinį skausmą ir nė iš tolo neprimena Albert Camus Svetimo sterilimu. Apsakyme kalbama apie per Ispanijos pilietinį karte sugautus maištininkus, kuriems paskelbiama mirties bausmė. Jie paskutinę naktį praleidžia tamsioje ir šaltoje kameroje, prie jų budi gydytojas. J. P. Sartrui svarbu, kas dedasi veikėjų galvoje, kai šie žino, jog jie bus sušaudyti. Fiziniai parametrai (drebulys, karščiavimas, apsišlapinimas ir t. t.) taip pat padeda išskleisti ribines veikėjų situacijas. Apsakyme Siena veikėjai susitinka su savimi pačiu, iš naujo įvertina gyvenimą ir nuveiktus darbus, šalia kūnas atrodo pilnas nebesuvaldomų juslių, ypač mirties baimės. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, ją mums pasakoja vienas iš įkalintų maištininkų, kuriam per plauką pavyksta išgyventi mirties naktį. Klausimas: ar prie šio išgyvenimo atsitiktinumo prisidėjo tai, kad pasakotojas buvo susitaikęs su mirties faktu ir netgi savotiškai ėmė tyčiotis iš gyvųjų? Paskutinė mirtininkų mirtis tampa apibendrinama paradoksali žmogaus gyvenimo prasmių ir vertybių (išpažinties) sankirta. 

Kambarys

Apsakymas pavadinimu Kambarys kaip ir Siena tapo neatsitiktiniu, kadangi jis žymi tam tikras personažų pasaulėvokos ir pasaulėjautos ribas, galgi net savotiškus ribotumo spąstus, kurių negali įveikti žmonės. Kambarys pasakoja apie moterį, kuri visomis išgalėmis yra prisirišusi prie savo protine liga sergančio vyro ir jo kambario, kitaip sakant, jo pasaulio. Apsakymas įgyja apskritai santykių ir psichologinių traumų, numatomų kompleksų simboliu. Evos (pagrindinės veikėjos) tėvas nujaučia, kad dukra atsidūrė tikruose spąstuose ir ji nesistengia iš jų ištrūkti – moters prieraišumas ir įprastinis pasiaukojimas vardan savo vyro tampa jos likimo kapinėmis. Skraidančios statulos, kurių taip bijo Evos vyras, apsakymo pabaigoje priartėja ir prie pačios Evos. Ji galėjo išgelbėti save ir savo gyvenimą, bet laisva valia pasirinko pražūti kartu su vyru. Tik klausimas, ar Eva tai padarė iš meilės, ar kažkokių kitokių paskatų?

Herostratas 

Šiame apsakyme J. P. Sartre nagrinėja žmogaus gėrio ir blogio visuomenėje ir pačiame žmoguje iškreiptas proporcijas. Apysakos veikėjas, anksčiau patyręs patyčias ir smurtą, įsigyja ginklą ir sąmoningai ima augti „viduje“, jausdamas kitų likimo valdovu – šitaip jis kompensuoja savo patirtą silpnumą ir pažeminimą. Jis nešiojasi ginklą ir džiūgauja, kad bet kada juo gali parodyti savo galybę. Herostratas – tai asmuo, kuris, norėjęs įeiti į istoriją, sudegino Artėmidės šventyklą (vieną iš septynių pasaulio stebuklų). Su juo apsakymo veikėjas tapatinasi, pateisindamas savo agresiją, ir taip pat stengiasi įsivaizduoti, kaip jis pats įeis į istoriją. Iškreipti autoritetai būdingi ir Fiodoro Dostojevskio personažui R. Raskolnikovui, kuris siekė būti kaip Napoleonas Bonapartas romane Nusikaltimas ir bausmė. Tai ne vienintelės apsakymo ryškios sąsajos su šiuo romanu, bet svarbiausia, kad J. P. Sartre šiuo veikėju nusako sudėtingą psichologinę traumą, kada veikėjas, dvasiškai praeityje sužeistas ir patyręs silpnumą, tampa dar didesniu visuomenės priešu, nei jo skriaudikai. Mažieji monstrai gimdo didžiuosius monstrus.

Intymumas

Lulu – pagrindinė Intymumo veikėja turi impotentą vyrą ir jaučiasi nelaiminga. Pradžioje apsakymo daug dėmesio skiriama erotikai ir objektams bei subjektams, kurie sukelia Lulu įvairias fantazijas. Ji prieš miegą glosto savo vyrą, prisimena, kaip lietė jo lytinius organus, fantazuoja apie savo draugę ir Pjerą (apie seksą trise), tačiau Lulu negali palikti savo vyro, nors visas pasaulis t. y. jos artimieji trokšta, kad Lulu pagaliau atsipeikėtu ir palikusi vyrą gyventų visavertį moters gyvenimą. Šis apsakymas apie pareigą ir prieraišumą, apie užslėptas seksualines fantazijas ir troškulį gyventi spontanišką gyvenimą. Manding, nemažai sąsajų turi su apsakymu Kambarys, tik čia rašytojas skiria daug dėmesio erotiškumui.

Viršininko vaikystė

Be jokios abejonės t. y. pats stipriausias apsakymas visoje rinktinėje. Galgi net ne apsakymas, o jau ištisa apysaka, nes tiek apimtimi, tiek išplėtotu epiniu pasakojimu, kuris apima Liusjeno gimimą iki pat brandos. Neslėpsiu – tai pats įdomiausias knygos kūrinys ir vien dėl jo buvo verta skaityti visą apsakymų rinkinį. Sodrus pasakojimas, visažinis pasakotojas, įdomi augančio vaiko ir bręstančios asmenybės psichologijos ir vertybinių spektro fiksacija. J. P. Sartre sukūrė kažką panašaus į Richard Linklater filmą Vaikystė (angl. Boyhood), tik Sartro personažas daugiau keistas, jo psichologija bauginanti ir skaitytoją jaudina – koks visgi užaugs viršininko sūnus, ar jis paseks tėvo pėdomis, ar taps kokiu nors antžmogiu. Priešingai nei kituose apsakymuose, čia plėtojamos kur kas platesnės visuomenės ir žmogaus visapusės raidos problemiškos sankirtos – auklėjimo, pasaulėžiūros, lytiškumo, brandos, vertybių, politinių pažiūrų, draugystės, meilės, tapatybės, seksualinių potyrių ir net antisemitizmo problemos. Veikėjo nemeilė tėvams, atskirtis ir kitoniškumas mokykloje, pirmieji intymūs homoseksualūs santykiai su vyru, vėliau – su moterimis, vertybių ir nuotaikos kaitos – visa tai J. P. Sartre brėžia punktyrą per visuomenę veikiančią vertybinių, politinių tendencijų ir įsitikinimų kontinentą. Apskritai tai istorija apie augantį žmogų, kurį veikia įvairios atsitiktinės gyvenimo aplinkybės ir kaip tos aplinkybės atsiliepia jo sąmonei, charakteriui ir likimui.

Jūsų Maištinga Siela