Kas sugalvojo ir kaip atsirado Melagių Balandžio 1 diena, vadinama juokų ir melų diena?

 

Sveiki!

Ar kas nors Jus yra apgavęs balandžio 1 dieną? Jeigu ir ne, bet tikriausiai bandė. Šis mano įrašas skirtas suprasti, kaip balandžio 1 diena kaip juokų ir melų diena išvis atsirado, kaip šis reiškinys plito per šalis ir kultūras. Tikiuosi, kad bus naudinga ir informatyvu!

Balandžio 1-osios kilmė yra apipinta daugybe teorijų, tačiau populiariausia ir istoriškai labiausiai priimtina versija mus nukelia į XVI a. Prancūziją, kai 1564 metais karalius Karolis IX išleido Roussillono ediktą, kuriuo Naujųjų metų pradžia buvo perkelta iš pavasario (kovo pabaigos) į sausio 1-ąją. Iki tol daugelyje Europos miestų Naujieji būdavo švenčiami savaitę, pradedant kovo 25 d. ir baigiant balandžio 1-ąja. Kadangi informacija anuomet sklido lėtai, o kai kurie konservatyvūs gyventojai tiesiog atsisakė priimti naujovę, jie ir toliau šventė pavasarį. Tie, kurie perėjo prie naujojo kalendoriaus, pradėjo šaipytis iš senųjų tradicijų puoselėtojų, vadindami juos „balandžio kvailiais“, siųsdami jiems netikras dovanas ar kviesdami į neegzistuojančias puotas.

Ši tradicija bėgant amžiams plito ir transformavosi įvairiose kultūrose, įgaudama vietinių atspalvių. Didžiojoje Britanijoje Melagių diena stipriai įsišaknijo XVIII a. pradžioje. Škotijoje ji tapo net dviejų dienų švente: pirmąją dieną būdavo „medžiojami gegutės“ (kvailiai), o antrąją, vadinamą „Tailie Day“, žmonės slapta vieni kitiems prie nugarų segdavo užrašus „spirk man“. Prancūzijoje šventė gavo „Poisson d’Avril“ (balandžio žuvies) pavadinimą – šis paprotys kilo iš tradicijos nepastebimai priklijuoti popierinę žuvį prie žmogaus nugaros, simbolizuojant jauną, lengvai pagaunamą ir kvailą žuvelę. Šiandien ši šventė yra viena universaliausių pasaulyje, švenčiama nuo JAV iki Japonijos, nors kiekviena šalis turi savo specifinius pokštus.

Rašytiniuose šaltiniuose užuominų apie balandžio pokštus galima rasti dar anksčiau. Vienas ankstyviausių paminėjimų siejamas su Geoffray Chaucerio „Kenterberio pasakojimais“ (1392 m.), kur minima data „32 kovo dienos“, kas praktiškai reiškia balandžio 1-ąją. Taip pat flamandų poetas Eduardas de Dene 1561 m. rašė apie bajorą, kuris savo tarnus balandžio 1-ąją siuntė vykdyti absurdiškų, neįmanomų užduočių. 1698 m. Londone užfiksuotas vienas pirmųjų masinių pokštų, kai būrys žmonių buvo pakviesti į Londono bokštą (Tower of London) stebėti „liūtų maudymo“ ceremonijos, kuri, žinoma, niekada nevyko.

Žymūs žmonės per istoriją apie šią dieną atsiliepė su humoru ir ironija, pabrėždami žmogaus prigimties silpnumą. Markas Tvenas yra pasakęs vieną žymiausių frazių: „Balandžio 1-oji yra diena, primenanti mums, kas mes esame likusias 364 dienas per metus“. Garsus rašytojas George’as Bernardas Shaw ironizavo: „Geriau pasirodyti kvailiu balandžio 1-ąją, nei likti juo visą gyvenimą“. JAV komikas Jay Leno pastebėjo šiuolaikinę tendenciją: „Balandžio 1-ąją žmonės bando apgauti vienas kitą, o likusias dienas tai daro vyriausybė“. Politikas Winstonas Churchillis pabrėždavo humoro svarbą net krizėse, teigdamas, kad „humoras yra rimtas dalykas“, o prancūzų mąstytojas Voltaire’as rašė, kad „šarlatanizmas gimė tą dieną, kai pirmasis kvailys sutiko pirmąjį sukčių“, taip netiesiogiai nurodydamas į apgaulės meną.

Lietuvai ši diena taip pat nėra svetima, nors mūsų kultūroje ji labiau susijusi su kaimiška išmone ir liaudies humoru. Lietuviai balandžio 1-ąją vadina Melagių diena arba Juokų diena. Tradiciškai tai būdavo metas, kai kaimynas kaimyną bandydavo „išdurti“ paprastais buitiniais melais: sakydavo, kad kluonas dega, kad karvė ištrūko ar kad svečiai atvažiavo. Svarbiausia taisyklė Lietuvoje – apgautasis neturi pykti, o melagis, pavykus pokštui, turi sušukti „Melagis!“ arba „Apgavau!“. Įdomu tai, kad Vilniuje ši diena įgavo ir unikalią kultūrinę prasmę – 1997 m. balandžio 1-ąją menininkai paskelbė Užupio Respublikos nepriklausomybę, tad dabar vilniečiams ši data asocijuojasi ne tik su melu, bet ir su kūrybiška laisve bei savotiška utopija.

Šiuolaikiniame pasaulyje Balandžio 1-oji peraugo asmeninių pokštų lygį ir tapo didžiųjų korporacijų bei žiniasklaidos varžybų lauku. Kasmet tokios milžinės kaip „Google“, „BMW“ ar „BBC“ bando pergudrauti auditoriją kurdamos neįtikėtinus produktus ar naujienas. Pavyzdžiui, 1957 m. BBC parodė reportažą apie Šveicarijoje augančius „makaronų medžius“, kuriais patikėjo tūkstančiai žiūrovų. Nors skaitmeninėje eroje melagienos (fake news) tapo rimta problema, balandžio 1-oji išlieka ta vienintele saugia erdve, kurioje apgaulė nevirsta pykčiu, o primena mums apie gebėjimą pasijuokti iš savęs ir kartu su kitais. Tai tarsi visuotinis emocinis vožtuvas, leidžiantis bent trumpam į rimtą pasaulį pažvelgti pro vaikiško išdykavimo prizmę.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Žemėlapis: Lietuva - tarp laimingiausių Europos šalių? Kaip statistika susuka smegenis?

 

Sveiki,

Statistika yra ne tokia jau jauna išrasta prostitutė masėms numesti, kad masė turėtų apie ką prie duonos ir žaidimų veikti. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad nėra didesnio melo už statistiką, reitingus ir apklausas, ypač kalbančius apie mano aplinkos žmones, kurie jokiose apklausose nedalyvauja, tačiau metai iš metų skaičiais suformuojama iliuzinė tiesa...

Labai geras pavyzdys yra neseniai paskelbtas reitingas, kad mūsų šalies jaunimas laimingiausias Europoje, o Lietuva kaip šalis – devyniolikta. Jeigu atvirai, nesu matęs nelaimingesnių jaunuolių, nei dabar, bet kam tas rūpi, nes psichinė ir emocinė sveikata tik menka dalis viso to politinio ir ekonominio reitingo, nes laimę apibrėžia ir galimybės, ir socialinės garantijos. Nežinau, kokie ekstrasensai ten buria, tačiau net neabejoju, kad ši melo statistika sudaryta iš atsiųstų kiekvienos šalies ir taip jau sumeluotos statistikos. Kai melą daugini iš melo, turi iškreiptų Veidrodžių karalystę. Jeigu šitą vidutinis lietuvis gali suvokti kaip melą, nes tikrovės figos lapeliu nepridengsi, bet realiai pagalvojus, juk kiekvieni skaičiai, įskaitant ekonomika ir mums nesuvokiamos sritys tėra tik iliuzijos skraistė, apie kurios neverta nė svarstyti, nebent galima skaniai pasijuokti. Galime nebent savo bulves lauke suskaičiuoti ir tikėti skaičiais, bet ne apklausomis ir statistika.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Janonis apie pensijų II pakopos aferą

 

Sveiki,

Vėl politizuosiu, nors politika – ne mano laukas, bet kai sistema skaičiuoja mano pinigus ir juos bando nusisavinti, negalima tylėti. Prieš kurį laiką pasirodė Ingos Ruginienės straipsnis Kaupimas II pakopos privačiuose pensijų fonduose – šimtmečio afera. Buvau, tiesą sakant, šokiruotas, kad tik dabar kažkas profesionaliau prabilo apie šią visuotinę apgavystę. Jau savo gyvenime atmušiau du per prievartą į pensijų II pakopą įtraukimus. Vis klausiau, ar tai natūralu, jog kažkas kažkur be mano sutikimo gali nuskaityti mano pinigus? Mat, pats turiu atšaukti šį įtraukimą, o jeigu nesidomiu savo bankiniais reikalais – pats kaltas. Kas čia per sistema idiotams? Baisiausia buvo, kad niekas dėl to nesipiktino, mūsų pilietinis pasyvumas yra vėžio stadijos, nes gali bet kokia institucija tave „teisėtai“ žaginti, o tu net necyptelsi. Jau prieš kelerius metus, dar prieš pat pandemiją, baisėjausi šiuo aparatiniu piliečių dūchinimu (nelabai randu tinkamo žodžio bendrinėje kalboje), nes mus iš tikrųjų laiko kvailiais, o dažnas dar ir apsimeta, kad tai natūralu, nes... o ką čia padarysi, vis tiek bus taip, kaip nuleis valdžia.

Tomas Janonis pratęsė I. Ruginienės diskursą šia tema. Tad galiu tik pasidžiaugti, jog kažkas pagaliau apie tai kalba, brėžia dūchinimo kontūrus. T. Janonio straipsnis Nekiškite nagų prie mano pinigų: aš pats nuspręsiu,kaip kaupsiu pensijai.

Jūsų Maištinga Siela