Islandija - ugnies ir ledo karalija

Sveiki mielieji, šiąnakt sapnavau kaip lėktuvu iš Venesuelos skridau į Islandiją, kad ir šalta man baisiai ten patiko ši šalis. Ta gamta, tos ilgos kone poliarinės vasaros dienos. Buvo iš tikrųjų labai gražus ir tikroviškas sapnas. Na beveik, juk niekada nesu buvęs Islandijoje, todėl atsikėlęs nutariau pasidomėti apie šią šalį, nes iki šiol ji man pasirodė esanti labai nyki, pilka ir per šalta. Vien uolos uolos ir t.t. Bet patirinėjus geriau, pamatai, kad ten yra ir žolės! Islandija dar kitaip vadinama Iceland (ledo sala), jau vien mane atbaidydavo šis pavadinimas, bet pasirodo, kad ten nėra jau taip blogai kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Islandija nuo pačios Grenlandijos nutolusi tik 300 kilometrų. O juk mes žinome, kad Grenlandiją dengia ledas, bet su Islandija nieko panašaus nevyksta. Pačių islandų nei daug, nei mažai – 300 000 tūkstančiai. Taigi, beveik trečdalis milijono, o jau turi savo kalbą, sostinę ir visa ko, ko reikia valstybei gyvuoti. Kiek teko girdėti jų kalba nėra labai jau simpatiška, nes gana sunki ir tokia sudėtingai murmanti, žodžiu, užsieniečiams be prošvaisčių neįkandama. Islandija yra vulkaninė šalis priklausanti Atlanto vandenyno kalnakubriui, todėl šios šalies paviršius labai kalvotas ir įvairus. Islandija garsėja savo nuostabiaisiais geizeriais ir ugnikalniais. Islandijos žmonės daugiausia verčiasi žvejyba, nes aplink plyti didžiuliai vandens plotai, kuriuose ji šeimininkauja kartu su Norvegija. Islandijos sostinė – Reikjavikas, įdomus miestas, užmečiau akį į dar vieną žmonijos stebuklą - vikipediją ir pamačiau, kad jame gyvena vos 130 tūkstančių žmonių, taigi daugiau nei trečdalis visų islandiečių ir primena jaukų uostamiestį Klaipėda. Na negaliu to tvirtai teigti, nes niekada ten nebuvau, bet iš nuotraukų tikrai atrodo jaukus ir Klaipėdą primenantis miestas. Kažkur teko girdėti, kad Islandijoje pagal statistiką paaugliai greičiausiai pradeda savo lytinį gyvenima. Vidurkis 15 metų. Na, islandai nepasižymi koncervatyvumu, nors iš pažiūros atrodo ramūs kaip tikri skandinavai. Iš islandijos kilusi ir dainininkė Bjork, kuri svečiavosi ir Lietuvoje. Beje, jos filmas „Šokėja tamsoje“ tikrai nuostabus. Islandija šiuo metu išgyvena krizę. Prasidėjus pasaulio ekonominei krizei, Europoje labiausiai buvo paveikta Islandija, kuri priėmė 5 mlrd. JAV dolerių paramą iš TVF. Islandija tapo pirmąja Vakarų šalimi nuo 1976–ųjų gavusi tokia finansinę pagalbą. Islandija 2007 metais buvo pagal vienam gyventojui tenkantį BVP rodiklį penkta turtingiausia pasaulio valstybė, tačiau prasidėjus krizei valstybė ypač priartėjo prie bankroto, kai buvo priversta gelbėti tris bankrutuojančius vietos bankus. Ji nukentėjo nuo ekonominės krizės bene labiausiai, nes jos visa ekonomika veikė kaip aukštos rizikos draudimo fondai, kurie ypač nukentėjo per krizę. Islandijos kronos vertė 2008 metais smuko beveik perpus, o skolinimosi galimybių iš užsienio bankų beveik nebeliko. Ne kokios dabar dienos Islandijoje. Bet yra tokų lietuvių, kurie daug mieliau gyvena tenais, nei Lietuvoje. Sako, kad ten gamtos grožis tiesog stulbinamas. Vienas iš tokių žmonių dainininkas „Amberlaifas“, kuris tikrai nesiruošia grįžti į Lietuvą ir renkasi laukinę ir įkvepiančią Islandijos gamtą. Beje, nereikia pamiršti, kad Islandija – pirmoji šalis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pripažinusi mūsų šalies egzistavimo savarankiškumą. Kiek dar pasidomėjau, Islandija – labai jau kontrastinga šalis. Joje dominuoja ledas ir ugnis. Kažin ar pasaulyje kur nors yra tokia šalis, kuri gyvuotų šitokioje terpėje? Islandija turi didelių pliusų ir šiuo metu nemažai minusų ekonomikos nuosmukio etape. Bet kam teko pabūvoti šioje stebuklų šalyje, niekas negrįžo abejingas, sakoma, kad ten – nepakartojama. Norėčiau ir aš kada atsidurti Islandijoje...

Jūsų Maištinga Siela.

Iš mano kūrybos: Basomis per karštą sniegą

Žmogau, kas tu esi? Kas tave mylėjo ir mylės amžinai? Kas tave paleido į pasaulį, kuriame tiek daug draugų ir tiek daug priešų? Žmogau, į ką tu tiki? Kuom tu gyveni, jei net nežinai, ką veiksi rytoj? Žmogau, kur tu eini? Kur tu skubi nešinas savo trapią širdį per samanų ir akmenų pievas? Kaip švytuoklė nuo pasaulio krašto iki pasaulio bedugnės balansuoji su pilnu vandens ąsočiu ant galvos ir kažko taip karštligiškai ieškai, bet nežinai ar pats save atradai. Kažkur tenais yra mirtis, tokia šalta kaip ledas, kaip sudarkyti bereikšmiai laiškai, bėgantys berniukai per lietaus laukus namo... Kažkur yra meilė, tokia šilta, kaip vakarai prie naktinio laužo su svirpiančiais žiogais, amžinai alkanomis žvaigždėmis, draugų dainomis... Žmogau, kas tave sukūrė, tokį nesuvokiamai keistą, sudėtingą ir pilną svajonių? Kieno širdies tiek laiko klauseisi? Ar pameni vis dar tą gausmą, jūrai atsitrenkiant į tavo kojų pirštų galiukus? Ar vis dar tuo tiki? Virpi? Gyveni? Kas tave taip mylėjo, kad galėjo net pasėti, saugoti ir paleisti į gyvenimą? Žmogau, ar bent žinai, kiek tavęs dar paslapčių, neįmintų mįslių laukia? Kiek dar tave vilios ir gundys ieškoti kažko į tolius... Žmogau, mano mielas žmogau, atverk tu akis ir širdį į žvaigždėtą dangų ir sustok nors minutėlei, nors mažai sekundėlei ir neskubėk taip greitai, nes aš kitaip nepavysiu tavęs ir nespėsiu įteikti to, ko tu taip karštligiškai ieškai nakty.

M. Siela.

Mergaičių "kalėjimas" Vilniuje: tarsi realybės šou, tik labai žiaurus.

Merginų kalėjimu neatsargiai pavadinamoje įstaigoje paauglės už gerą elgesį gali eiti į pasimatymą, šokti diskotekoje ir net pasilepinti soliariume.
Šiuose namuose gyvena trylika paauglių. Jos kasdien renka pliusus ir minusus - už gerą ir netinkamą elgesį. Name būna muštynių bei konfliktų, ir dar kokių... Juk merginos visada mokėjo regzti intrigas. Ir filmavimo kamerų čia yra. Visai kaip realybės šou! - pajuokaujame. Ir iš sustingusių panelių žvilgsnių tuoj suprantame, kad ne vietoje. Kameros čia filmuoja saugomą teritoriją, o to namo langai užkalti grotomis.
Tvora, grotos ir bulvių kvapas
Mergaičių kalėjimas. Taip vertė manyti policijos pranešimas, kad praėjusią savaitę iš Vilniaus vaikų socializacijos centro pabėgo trys paauglės. Tačiau „kalėjimas" čia, pasirodo, netinkamas žodis. „Nėra čia taip blogai. Tik laisvės trūksta. Pirmą mėnesį negalima išvis kontaktuoti su pasauliu. Po mėnesio jau galima rašyti laiškus. Po to leidžia ir paskambinti", - pasakoja namo gyventoja Laurita. Panele.lt pasisvečiavo vieninteliuose Lietuvoje mergaičių namuose, kur prasikaltėlės mokosi pažinti laisvės kainą. Laikydamiesi šalies įstatymų, nepilnamečių herojų veidų negalime rodyti.
Bendrabutis ir mokykla netoli stoties Vilniuje aptverti aukšta tvora, o norint patekti į teritoriją, tenka pereiti budėtojo postą. Tvoroje yra keletas skylių. Vėliau sužinosime, kad pro jas merginos ir mėgsta pabėgti iš savo „namų".
Bendrabučio kieme žydi gėlės, o koridoriuje pasitinka keptų bulvių kvapas - atvykome kaip tik po pietų. Kas skaito, kas langus valo, dar kitos serialą per TV žiūri ir šnekučiuojasi. Naujokė gamina pavakarius - pjausto „daktarišką" dešrą kubeliais: „Jau apsipratau čia, beveik nebepastebiu tų grotų, o panos visai draugiškos", - tarsteli.
"Savotiška vasara"
Šiame centre nuo trijų mėnesių iki trejų metų nuolat gyvena apie pusšimtis 14-17 metų merginų.Vasarą čia jų liko tik trylika - likusios išleistos atostogų pas tėvus ar į vaikų globos namus.„Čia patenkama tikrai ne už gražias akis", - šypsosi namo gyventoja penkiolikmetė Laurita. Šiandien ji iškepė kokosinį pyragą, susitvarkė kambarį ir dar spėjo pažiūrėti televiziją. Ji čia gyvena jau pusantro mėnesio. Liko dar metai. „Savotiška vasara. Bet geriau nei namie, nes čia mokomės ne tik gauti, bet ir duoti", - sako mergina, į Socializacijos centrą teismo sprendimu atgabenta už tai, kad metė mokyklą, bėgo iš namų, buvo, kaip sako, „negeras vaikas".
Gyvena ir prostitutės, ir valkataujančios paauglės
Gyvenimas šiame centre - švelnesnė bausmė už nepilnamečių koloniją. Čia patenkama teismo sprendimu. „Jeigu teismas nutaria, kad mergina neturi papulti į kalėjimą, jos keliauja pas mus, kur laisvė ne atimama, o tik griežtai suvaržoma", - paaiškina ponas Alfonsas Burba, direktorės pavaduotojas, merginoms tapęs tarsi tėvu.
Dažniausiai čia apsigyvena pamokų nelankančios, valkataujančios, iš namų bėgančios, girtuokliaujančios, vagiančios, kituose nusikaltimuose dalyvaujančios paauglės.
„Štai, Marytė gyveno pas senelę. Nesimokė, valkatavo, susidėjo su chebra. Chebrai pritrūko lėšų. Panelė pasikvietė pažįstamą pasiturintį vaikiną, ir chebra jį atbombino: atėmė striukę, telefoną, laikrodį. Mergina tiesiogiai to vaikino nedaužė, tačiau nusikaltime dalyvavo ir už tai buvo atvežta pas mus", - pasakoja pavaduotojas.
O 17-metė Erika iš Anykščių šiemet beveik nė karto nebuvo mokykloje. Tik čia atvežta palankė pamokas. „Klasiokė ryte sako: „davai, neiman į šūlią". „Davai", - sakau. Ir neidavom. Varydavom pas ją, gerdavom kavą, dar ką nors. Ir taip - kiekvieną dieną", - pasakoja tris mėnesius čia gyvenanti ir rugpjūtį į normalų gyvenimą grįšianti auklėtinė.
Mergaičių pulkas šiuose namuose - margaspalvis: čia patenka ir nepilnametės prostitutės, ir net, skambiai pavadinkime, prostitučių dinastijos atstovės. Seniai seniai čia gyveno prostitucija besiverčianti mergina. Vėliau pateko jos dukra - irgi seniausio amato atstovė. O po keliolikos metų - ir tokia pat anūkė.
Už grotų septyniolikmetė pagimdė vaikelį
Būna, atgabenamos ne tik nuo alkoholio, rūkymo, bet ir nuo narkotikų priklausomos keliolikmetės. Pastaruoju metu padaugėjo besilaukiančių nepilnamečių.
Neseniai su šiais namais atsisveikino mergina, kuri čia pagimdė, susituokė ir pusantrų metų augino sveiką gražią dukrelę Kariną, darbuotojų anūkėle vadintą. „Žentą suradom, apženinom. Netgi vyrui leisdavome ilgiau pabūti", - pasakoja pašnekovas.
Kitos merginos pasimokė iš jaunosios mamytės. Tik išvažiuoja atostogų, o grįžta jau nėščios. „Galvoja, čia pagimdys, ir joms bus pagerintos gyvenimo sąlygos, o gal net anksčiau paleis. Bet jaunos - neapskaičiuoja nėštumo laikotarpio - ir išeina iš čia prieš pat pat gimdymą", - šypsosi p. Alfonsas.
Disciplinos moko griežta dienotvarkė
Tačiau ne viskas čia verčia šypsotis. Merginos yra stebimos grupės auklėtojų ištisą parą ir gyvena pagal griežtą dienotvarkę: keliasi devintą ryto, tuomet kelios vyksta į botanikos sodą, kur padeda tvarkyti augaliją. Dabar vasara, tad likusios irgi neliūdi - sėda į vairuotojo „opelį" ir važiuoja prie ežero, vėliau ruošia pietus. „Vakar lijo, todėl ežerą iškeitėme į barą. Pieno barą", - pasakoja merginų prižiūrėtojas. Vienuoliktą vakaro merginoms metas į lovą.
„Neliūdna. Tai pyragą kepam, tai televizorių žiūrim. Indų filmus žiūri daug panų. Tai susėdusios verkiam net", - pasakoja tamsiaplaukė katino akimis Erika.
Nuosavų pinigų auklėtinės neturi. Valstybė vienai mergaitei skiria 9,50 lito per dieną maitinimui. Rūbai, kitos prekės - centro darbuotojų ir pačių merginų reikalas. Dar padeda geri žmonės, atveža nebenaudojamų rūbų.
Merginoms artimųjų atsiųstus pinigus tvarko prižiūrėtojai. Kiekvienas ketvirtadienis čia - apsipirkimo diena. Su auklėtojomis jos eina į parduotuvę. Namo būtina parnešti čekį.
Draugai joms atneša "šio to stipresnio"
Langai su grotomis, pasak centro darbuotojų, apsaugo nuo neleistinų „dovanėlių", kurių atneša draugai. Todėl merginoms uždrausta turėti mobilųjį telefoną. Paskambinti artimiesiems joms leidžiama dukart per mėnesį. „Jei atsiranda bendrabutyje mobilusis telefonas, vakarais kaip musės aplink medų ima zyzti draugai. O tada atsiranda ir lauktuvės tam tikros. Dažniausiai tai būna „kažkas stipresnio", „kaip ir priklauso". Bėda tik ta, kad pas mus čia nepriklauso", - Alfonsas šypsosi.
Už surinktus balus - į soliariumą, kiną, diskoteką
Į lauką kada panorėjus išeiti čia negalima - durys rakinamos. Turi susirinkti kelių merginų grupelė, ir su auklėtoja jos gal išeis į kiemą, pažais kamuoliu, jei turi užtektinai pliusų, arba paravės gėlių sodelį, jei pliusų nori užsidirbti.
Taip, čia jų elgesys vertinamas teigiamais ir neigiamais balais. Tie balai merginoms - viskas: ir pasimatymai, ir laisvalaikis, ir pinigai, o svarbiausia - už juos galima nusipirkti laisvės.
Elgesys vertinamas +1, +2, +3 ir +5 balais. Lygiai taip pat su neigiamais ženklais. Pakėlei nuorūką nuo žemės - plius vienas. Nusikeikei - minusas. Rado svaigaus gėrimo spintoje - trys minusai. Užsidirbti pliusų galima auklėtojai įrodžius apie teigiamus elgesio pokyčius - už paslaugumą, tvarkingumą, sąžiningumą. Daugiausiai teigiamų balų gaus ta, kuri, pavyzdžiui, sutramdys įsisiautėjusią draugę ir numalšins konfliktą. Minusų lietus į sąskaitą pažirs, jei, sakykime, mergina sukels muštynes ar pabėgs iš centro.
„Septyniolika pliusų turiu. Juos rytoj išnaudosiu - važiuosime prie ežero ir surengsime pikniką", - išduoda Erika.
Štai laisvės „meniu" ištrauka, iš kurio merginos, turinčios pakankamai balų, gali „pirkti patiekalus": pasivaikščiojimas mieste vienai (7 balai), pasimatymas su draugais (7 balai), išvyka į baseiną (20 balų), išvyka į čiuožyklą (15 balų), išvyka kiną (10 balų), galimybė papildomai kam nors paskambinti (5 balai), papildomas vokas laiškui rašyti (4 balai), vakaras boulingo klube (20 balų), išvyka į teatrą, koncertą (10 balų), išvyka į soliariumą (30 balų), pajodinėti žirgu (40 balų).
O kuo soliariumas - geresnė pramoga už kiną? Ogi todėl, kad soliariumas - neįprasta ir dėl to labiau vertinama. „Sąrašą sudarė jos pačios. Pajodinėti žirgu - man net nekiltų mintis apie tokią pramogą", - sako p. Alfonsas.
Per pasimatymą pasimylėti nespėja
O ar yra tame laisvės sąrašėlyje koks naktinis klubas? Juk paauglėms reikia energiją išlieti, į berniukus pasidairyti!
„Ooooo... Ne. Diskoteką mes pasidarome čia, foje. Gali ateiti ir draugai, jeigu gerai elgiesi. O klubai - labiau jums, mano ponai, o ne joms", - Alfonso balse juntama sarkazmo gaidelė.
Paaugliams norisi meilės, siaučia hormonų audros - sutinka p. Alfonsas. Mergaičių soc. centre tai - ne bėda. Juk šalia yra vaikų globos namai, kurių auklėtiniai mokosi vienoje mokykloje su merginomis. Čia vyksta net pasimatymai! „Kartais leidžiame ir vieniems pabūti. Galime garantuoti, kad per pasimatymo laiką pasimylėti jie nespėja. Iki vestuvių - NE", - patikina merginų auklėtojas.
Bėglių ieško policija
Gal dėl to NE merginos ir pabėga iš šių namų? Štai, policija ieško birželio pabaigoje pabėgusių 17-mečių Oksanos, Monikos ir šešiolikmetės Sandros. Merginos buvo įgavusios darbuotojų pasitikėjimą ir tiesiog pralindo pro skylę tvoroje, kuomet tvarkė kieme aplinką.
Ar užlopėte tas skyles, pro kurias pabėgo? - paklausėme. „Za kakyji šaši? Vieną skylę šešis kartus lopėm - labai pamėgta pabėgimo vieta buvo. Kiekvieną kartą kainuoja užlopymas. Trūksta lėšų net tokioms smulkmenoms", - konkretus p. Alfonsas.
Kur jos eis iš čia?
Mergaičių namas pastatytas 1961-aisiais. Čia buvo mergaičių kolonija. Vėliau - profesinė technikos mokykla, dar vėliau čia tapo specialiosios globos namai, o dabar - socialinis centras. Visą laiką nuo pastatymo čia gyvena mergaitės. Šiandien tai vienintelis Lietuvoje mergaičių socializacijos centras.
Iš jo kasmet pavasarį išleidžiama apie dešimt panelių. Pasak specialistų, jei iš to dešimtuko trys sukuria šeimas, pradeda auginti vaikus ir susiranda darbą, penkios grįžta į tą pačią terpę, iš kurios atėjo, o dvi dar labiau nusmunka, vadinasi pasiekti geri rezultatai.
Pasak p. Alfonso, valstybėje trūksta lėšų tokiems vaikams, kokie auga šiuose namuose ir sulaukę pilnametystės iš jų išeina. Pas ką ir kur jos grįš? Kur jos gyvens sulaukusios aštuoniolikos? Klausimų daug, tik į juos retai kas atsako.

Straipsnis paimtas iš http://www.panele.lt/

Ar iš tikrųjų "kitoks" žmogus - eretikas?

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie kitokį žmogų ir jo gyvenimą. Ką reiškia kitoks žmogus? Kitoks... Labai plati sąvoka, manau, tik pats žmogus save pavadinęs „kitokiu‘ suvoks šios sąvokos jausmą, būseną ir skonį. Kas tik nesijaučia kitoks nuo mažumės. Šis klausimas man iškilo šiandien, kai „emailais“ susirašiau su viena septyniolikmete, kuri save vadina “kitokia“, aš taip pat save vadinu kitokiu. Kaip ir visais laikais, „kitokių“ žmonių, niekas nemėgo, jei tu nesi bandoje, kuri teka viena kryptimi, tai vadinasi – „viso gero“, - nes tu negali niekur pritapti. Kitokie žmonės išsiskiria savo kalbomis, mąstymo būdu, pomėgiais, apranga. Prisiminkime mokyklinius laikus, kada klasėje tikrai būdavo žmogus, kuris buvo nemėgiamas, engiamas ir visaip kitaip „pyzdavojamas“ liaudiškai tariant. Taip buvo dėl to, kad tas žmogus buvo kitos. Čia aš nekalbu apie žmonės, kurie net asmenybės neturi ir duodasi reketuojami bet kam, kalbu apie žmones, kurie buvo galbūt savaip agresyvūs, ieškantys savųjų tiesų arba nepaprastai tylūs ir paslaptingi. Iš tokio išsiskiriančio žmogaus būnama neretai pasityčiojama, jį mėgsta erzinti ne tik klasės berniukai, bet ir mergaitės. Tą esu patyręs savo kailiu ir galiu pasakyti, kad iki šiol su nuoskaudomis prisimenu tuos laikaus kaip vieną juodžiausių savo gyvenimų periodų. Ačiū Dievui, tai jau praėjo. Neretai „kitokie“ žmonės būna nepaprastai vieniši ir nutolę nuo bendraamžių, jų asmenybės būna nepaprastai plataus diapozono ir intelektualios, nes tokiais atvejais vienišumas remiasi į knygų krūvas, į tikėjimą ir kitokį gyvenimo modelį. Kaip ir ta septyniolikmetė, man pasakė, kad ji niekada neturėjo padoraus pokalbio su klasiokais nei apie paskutiniąją cigaretę, nei apie sukneles ar staiga netikėtai pasibaigusį nagų laką. Visada jautėsi kitokia, o dėl savo kitoniškumo žeminama, užgauliojama ir visaip kitaip persekiojama. Va, štai Jums ir šių dienų eretikai. Bet ir eretikai taip pat deginami buvo už kitokį mąstymą. Bet kaip sakiau kitokių žmonių širdys būna labai plačios ir, kaip gaila, dažniausiai neatvertos. Tokie žmonės labai svajingi, atsargūs, protingi ir užsidarę, bet nepaprastai ieškantys laisvės, prasmės ir draugų. Dažniauiai ne mokyklos tarpe. Kitokie žmonės puikiai sutaria su vyresniaisias, nes jų intelektualus bendravimas būna labiau suprantamas mokytojams nei jų bendraamžiams. Ir visgi, labai gaila, kad tokie nuostabūs neretai talentingi žmonės yra skriaudžiami bendraamžių ir šitaip jų nekenčiami. Kitoniškumas bado akis, dirgina kitų norą pasityčioti. O kuris nenori pasijusti stiprus bandoje, užpuldamas baltąją avelę tarp pilkųjų? Masinė psichozė varė ir mane į neviltį, todėl tai mane vertė ne tai, kad netylėti, bet maištauti ir veikti priešingai – dar labiau būti kitokiam. Ėmiau dažyti plaukus, rengtis ryšiai, reikštis scenoje ir visame kame. Tai buvo pradėję tapti net kaip narkotikai, juo daugiau kritikos ir pažeminimų, tuo daugiau kitoniškumo, kai kurie manęs buvo pradėję engti, nes atrodžiau keistai chaotiškas. Ir net mano klasiokė, kuri čia lankosi (R, tau linkėjimai!), neleis man pameluoti, buvo metas, kada vaikščiojau su auliniais – tvartui miežti skirtais batais ir raudonu pliušiniu meškiukiu Stase, su kuria net kalbėdavau. Galbūt tai juokinga ir kvaila, bet man tai buvo jau tarsi lenktynės su visu tos bandos pripažintu modeliu pasiduodančiai mokyklinei psichozei. Nenorėjau priimti jų modėlio, todėl kūriau savo ir gyvenau pagal savo taisykles ir visiškai nesvarbu, kad kitiems tai atrodė kvaila ir juokingai nesuprantama. Bet prisipažinsiu, kartu būdavo ir linksma gyventi kitaip, tapdavau savarankiškas ir nuo nieko nepriklausomas. Ačiū Dievui, mokykloje taip ir neteko patirti fizinio smurto, bet psichologinis tiesiog liedavosi per kraštus, todėl turėjau kažkaip su tuo kovoti. Bet paskutiniaisiais mokslo metais, kai supratau, jog pasaulyje taip pat yra kitokių kitokių, kad neverta įrodynėti kitiems to, ko nenorima pripažinti, tapau pasyvus, vis rečiau ir rečiau lankiau mokyklą, Prasidėjo liūdnos dienos, norėjau visiškai mesti mokslus, nes mokykla man buvo tapusi kaip mano asmenybės, sveikatos ir emocinės būklės žlugdymo vieta. Gaila, kad pas mus mokykloje taip niekada ir nebuvo nuolatinės psichologės, galbūt būčiau pas ją išvaikščiojęs takelius, nes pagalbos, padrąsinimų ir supratimo tais laikais labiausiai ir trūko. Bet yra ir šiokių tokių pliusų, tokie dalykai užgrūdina, padeda save suformuoti, nuisiimti tuos rožinius akinukus ir į pasaulį pažvelgtį savaip. Mokykla iš tikrųjų – nepaprasta mokykla visam gyvenimui. Kai kam ši įstaiga gali tapti nepaprasta kovų arena su savimi pačiu, aplinkiniais ir panašiai. Ir galiausiai visa vaikystė ir paauglystė suformuojama ant šio pamato, o kaip gaila ir apmaudu, kad niekada negalėsiu pasigirti savo gražia ir šviesia vaikyste bei paauglyste. Bet ką, negi verksim dabar? Dažniausiai kitokiems žmonėms gyvenimas atsiveria po mokyklų – neretai studijų metais. Prisimenu tokias asmenybes kaip Jurga Ivanauskaite ir Christina Aguilera, Madonna, kurios prisimena savo mokylas kaip siaubingai juodus periodus, kada teko tiesiog kovoti mokyklėnėje terpėje, o įdomesnis pasaulis vykdavo kažkur namų kamputyje, mintyse, dienoraščių puslapiuose. Bet pažiūrėkite, kas po to pražysta? Bet ir dabar visuomenėje engiami kitokie žmonės. Minedo kultinė psichozė buvo išjuokta ir nesuprasta, o pats žmogus susigadino savo gyvenimą galbūt net to nenorėdamas. Apie tai net nekalbu, nes tai – norėta pasityčioti iš kitokių žmonių. Apie homoseksualus jau irgi nebekalbu, iš vis Lietuvoje jaučiu niekada jie ir nebus integruoti kaip visuomenės dalis. Ir visgi, kas paskatina ignoruoti ir neapkęsti kitoniškuosius? Pavydas? Kitų žmonių nesidžiaugimas? Baimė? Baimė būti kitokiam, tokiam kaip jis arba dažniausiai iššaukia nesveiką ir nesąmoningą savisaugos inkstintą – agresiją. Iš tikrųjų šį pagrindinį elementą papildo ir didybės manija, kada iš bandos avelių galima pasirodyti pilkųjų avinų vedliu. Kito žmogaus žeminimas daro tave galingu. Bet yra kažkas pasakęs, kad tas, kuris žemina kitą, iš tikrųjų save žemina ir parodo savo pavydą, bailumą ir puikybę. O liūdniausia šios metaforos dalis yra ta, kad pats patyčių kaltininkas dažniausiai nesijaučia kažkoks niekingas padugnė, atvirkščiai, suteikia sau forsuojančios jėgos. Ak, kaip gaila, kad „kitokie“ žmonės dažniausiai taip ir lieka savo kiaute ir neišlenda, nepražysta kaip gelės, nesuspindi. Niekaip nepamiršiu tos merginos, kurią talžė bendraamžės, o kažkas juokdamasis filmavo telefonu, o po to paplatino internete. Mergina perėjo į kitą mokyklą, bet nepritapo, nes istorija pradėjo kartotis. Galiausiai margina gyvenimą baigė savižudybe. Galbūt tai karma, galbūt taip ir turi būt, bet galbūt tai iššūkis visam pasauliui, kad kažkas negerai, kad kažką reikia daryti, nes tokia situacija nebegali tęstis. Žmonės evoliucinuoja, sparčiai auga ekonomika, technologijos ir t.t., bet žmogaus prigimtis nieko nesikeičia, ji nekinta ir tai blogai, mes nespėjame su laiku. O blogiausia, kad Lietuvos valdžia nieko nedaro, kad apsaugotų kitokius. Visi žino, kad tokie egzistuoja, bet niekas nė cypt, nė krepšt. Ir visgi daug jau apie tai kalbama, bet kaip budistų patarlė sako, kalbos apie raktą dar niekam neatrakino kalėjimo durų, tai ir čia, ne kalbų ir tauškalų reikia, bet veiksmų veiksmų ir dar kartą veiksmų! Taigi, mielieji, šiais žodžiais ir baigsiu šią begalinę ir iš tikrųjų neišsenkančią temą. Meilės, gerovės, vilties ir trupučio tolerantiškumo „kitokiems“ žmonėms.

Jūsų mylima Maištinga Siela

Nekaltybės kaina gali būti ne tokia jau ir pigi

Natalie Dylan pseudonimu pasivadinusi 22-ų metų studentė nusprendė finansuoti savo mokslą parduodama savo nekaltybę. Kai Ebay atsisakė organizuoti tokį aukcioną, ji kreipėsi į Bunny Ranch Nevadoje (JAV), kur ir buvo pasiektas susitarimas.
Savo interviu su "The Insider", Natalie taip aiškino savo sprendimą: "Nemanau, kad aukcione parduodama savo nekaltybę išspręsiu visas savo problemas. Tačiau tikiuosi susikurti tam tikrą finansinį stabilumą. Mes gyvename kapitalistinėj visuomenėj, kodėl negalėčiau parduoti kažko, man priklausančio?"
Dar 2007, Carys Copestake patalpino savo "Nekaltybė už 10000 svarų" skelbimą tarp kitų prostitučių skelbimų. Carys buvo 18, ji taip pat kaip Natalie ieškojo būdų finansuoti savo mokslą - ir sutinkamai su kai kurių reporterių pranešimais, pirkėjas atsirado.
Kita mergina, Rosie Reid pardavė savo nekaltybę už 8400 svarų, panaudodama juos savo mokslui Bristol Universitete (UK) apmokėti. Ebay taip pat atsisakė organizuoti jos aukcioną. Buvo pranešta, kad 44-ų metų inžinierius sumokėjo jos prašomą sumą, nors jos paslaugomis ir nepasinaudojo.
Tačiau Natalie norėjo gauti už savo nekaltybę nei daug nei mažai - 1 milijoną dolerių. Ir kas galėjo pagalvoti, kad aukcionas pritrauks daugiau nei 10000 vyrų... o aukščiausias pasiūlymas sieks žadą atimančius 3.7 milijonus dolerių!

Demesio!!!

Mielieji, dabar jums suteikiama nuostabi proga prisijungti patiems prie Maištingosios Sielos forumo ir diskutuoti su visais skaitovais apie straipsnius ir savo pamėgius! Jums tereikia prisiregistruoti forume ir turėsite savo asmeninę laiškų dėžutę, galėsite dėti nuotraukas į forumą ir komentuoti visų pasisakymus, galėsite net asmeniškai per savo pokalbių dėžutes susirašyti su kitais ir bendrauti! Mielai kviečiu jus prisijungti ir kurti, dėti savo kūrybą, mintis, pageidavimus ir kritiką. Nuorodą į forumą visada rasite dešinėje! Dėkui, kad esate!

http://www.createforum.com/maitingasiela/index.php?mforum=maitingasiela


Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos įvaizdžio spragos mano akimis

Sveiki, mano mieliausieji! Kiekvieną kartą taip kreipdamasis jaučiuosi kaip Algimantas Čekuolis sekmadienio popietę. Nežvairuokite, Čekuolis – nuostabus žmogus. Tikras dar vis, ačiū Dievui, gyvas žurnalistas, kuris daugumai yra šios srities autoritetas. Man taip pat. Na, bet apie Čekuolį galbūt pakalbėsiu skyrelyje „Asmenybės“. Šiandien noriu pakalbėti apie visai kitą dalyką. Galbūt tai iš pažiūros šiek tiek problematiška, bet pamėginsiu atskleisti savo nuomonę ir požiūrį į Lietuvos įvaizdį pasaulinėje arenoje. Pabandysiu atsakyti, kuo mūsų šalis vis dar įdomi kietiems? Kodėl turistai turėtų važiuoti pas mus ir kodėl neturėtų to daryti? Nepamiršiu, kiek pinigų sukišo Kirkilas į Lietuvos valstybės įvaizdžio kūrimą. „Drąsi Lietuva“. Kažin ar bent pasiteisino nors vienas litas įmestas į šį mėšlišką mėsmalę? Vilnius – Europos kultūros sostinė. Ot, naujiena! Prisireklamavome iki soties, bet turistų anplūdis į mūsų šalį ne tik, kad nepadidėjo, bet atvirkščiai – sumažėjo. Na, taip, sakysite, kad čia krizė pizė ir bla bla, bet faktas lieka faktu – Lietuva nėra patraukli turistinė šalis. Tuo metu Ryga ir Talinas turistų sulaukia, kur kas daugiau! Štai jums Vilnius – Eurpos kultūros sostinė. Turėtume iškart ieškoti šios problemos priežasčių. Viena didžiausių problemų yra skrydžiai į kitus Europos miestus. Patyrus nesėkmę su skrydžių bendrove „Flylal“, kuri neva bankrutavo, Vilnius staiga tapo vienas sunkiausiai pasiekiamų miestų ES. Ir ši problema tebesitęsia. Skrydžiai dabar vykdomi labai retai, o norintys čia atskristi turistai, turėtų vykti per Rygą. Taigi nuostolis milžiniškas. Lietuvos vardas pasaulyje jau nebėra toks mirtinai išblizgintas, juk nenuostabu. Dabar mūsų šalis nuskambėjo per visą pasaulį, kaip arši homofobijos užtarėja, o šalyje priimami įstatymai ne tik, kad prieštarauja žmogaus protui, bet ir visos Europos Sąjungos įkurtoms organizacijoms, konstitucijoms ir konvencijoms. Regis, Lietuva savo noru neria sau ant kaklo kilpą ir pati grįžtą į Sovietinius laikus, kada buvo viskas draudžiama ir cenzūruojama. Ar jūs norėtumėte važiuoti į tokią šalį? Ne. Turistai irgi nėnori. Beje, kas liečia homoseksualizmą, tų pačių „sutvėrimų“ pasaulyje yra apie 15-20 procentų. Tai įsivaizduokite, kiek po šio skalndalo iš Lietuvos turėtų išplaukti pinigėlių, nes jų neatveš homoseksualūs turistai. Kitose šalyse specialiai statomi gėjams viešbučiai. Pavyzdžiui Argentinoje vien homoseksualūs turistai į šalies biudžetą sumeta vasaros sezonu metu iki 10 procentų turistinių pinigėlių. Nes šalis gerai pasiruošusi, ji sukūrė tinklapį, pramogų parkus, aikštes, kur kitoks žmogus gali jaustis saugus ir laisvas. Lietuva pasekė priešingu atveju. Toks įvaizdis geras ar ne, spręskite Jūs patys. Turistai iš vakarų atvažiavę į Vilnių labai nustemba gatvėje išvydę benamius, kurie buteliukui ir maistui kaulyje iš praeivių pinigų, grįžę į savo šalį, kur tokių „pričiūdų“ nėra, pasakoja apie Lietuvą kaip apie šalį kankinama skurdo. Kažkodėl Lietuva neinvestuoja į savo turizmo plėtojimą, arba tai buvo daroma labai mažai. Turistams dažniausiai siūloma aplankyti Trakų pilį ir Gedimino kalną. Juk tai nuobodu! Lietuvoje tiek daug nuostabių gamtos vietų, nuostabių kaimelių su tautiniais motyvais. Juk turistams tai ir yra įdomu! Ne, bet Lietuva apsiribojo tik tais dalykais. Suprantu, dabar ne laikas apie tai kalbėti, nes siaučia krizė. Tai reikėjo daryti 2006 – 2007 klestėjimo metais. Prikurti internetinių tinklapių užsieniečiams su programomis, su gerais atsiliepimais, sudominti, suvilioti juos. Ką ir darė Latvija ir Estija. Na dabar jau šaukštai po pietų, galime tik kaip suviduriavę katinai miaukti ir raityti uodegas prie suskilusios geldos. Mūsų dabartinis įvaizdis visai nieko atrodo tik dar prastesnio įvazdžio šalims: Kazachstanui, Uzbekistanui, Rumunijai, Moldovai ir t.t. Iš jų turėtume laukti vis didesnių žmonių antplūdžių į mūsų šalį. Galiausiai ir patys lietuviai savo šalyje nesijaučia laimingi, pjaunasi, neranda laisvės, nori didesnių galimybių ir bėga į vakarus. O Lietuvos valdžia tik dainuoja „Oi, neverk motušėle, kad jaunas sūnus, eis ginti šventosios Europos...“ (Šią dainą labai mėgo mūsų klasė. O mūsų auklėtoja V.V. pati mielai išvyktų į Europą uždarbiauti, jei neturėtų vaikų ir vyro). Tuo tarpų Estija traukia į savo šalį puikius darbuotojus, juos apgyvendina, suteikia karališkas sąlygos, o apie sutvarkytą švietimą ir universitetus jau nebekalbu, mes visa galva žemesni. Švietimas tikrai pratas, kokybė gal ir gera, bet sąlygos nesudarytos. O ypač užsieniečiams, kurie galbūt norėtų ir galėtų mokytis Lietuvoje, čia įgyti specialybę, dirbti ir net gyventi. Ne, nėra taip lengva padaryti, taip yra dėl to, kad valdžioje sėdintys žmonės nesistengia, nes jie ateina į savo darbą kaip į paprastą darbą kuopti tualetų. Aha, baigėsi darbo laikas, susikrauna čemodaną ir namo žiūreti Marijos Selestės. Valdžioje reikia uolių, užsispyrusių altruistų, kurie žino, ko reikia Lietuvai ir jo žmonėms! Nu bet kur tau, juk daug geriau vieną kitą milijoniuką sau į kišenę nusigręžti. Taip yra dėl to, kad taip yra daug lengviau, nei dirbti kitų labui. Man dabar labai patinka posakis „Ant kilimėlio“, kurį įtvirtino Dalia Grybauskaitė purtydama visus ministrus. Manau, tai jau daro mūsų šalį šiek tiek geresnę pasaulinėje arenoje. Maklerius ir oligarchus visus į dujų kamerą! Jūs tik pažiūrėkit į politikus! Mano močiutė sakydavo, tarp tų rupužių nė vieno kūdo nerasi. Kur tu rasi, jei visi bagotai gyvena. Vyrai vaikšto kaip bėkonai ir savo mobiliakus spaudinėja, suprask tu, meilužėm rašinėja. Dalia Grybauskaitė – kaip tas flakonėlis „Kobra“ nuo mašalų ir tarakonų. Reikia papurkšti ant oligarchų galvų, kad visi išdvasiotų. Šneku vis apie įvaizdį, lyg jis būtų svarbus. Bet jis ir yra svarbus. Kokia šalis, jeigu ji negali išsišluoti savo kiemo ir po tualeto nusiplauti rankų? Kaip į tokią valstybę reikia žiūrėti? O ką mes galime padaryti paprasti lietuvos piliečiai? Kažką kažkam reikia daryti, negalima imtis už galvų ir dejuoti: bėgam į vakarus, bėgam į vakarus... Vakarai nieko gero neduos. Gal tai mano utopija, bet būtų nuostabu, jei Lietuva susitvarkytų su savo valdžia, oligarchais - parazitais, švietimu, sveikata ir įvaizdžiu, gal tada ir kitos šalys, žmonės, turistai žiūrės į mus palankiau ir norėsis mieliau svečiuotis mūsų šalyje. Jei manote, kad krepšinis, alus ir gražios merginos išgelbės Lietuvą, Jūs labai apsirinkate. Kad ir kaip ten bebūtų, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs!

Jūsų Maištinga Siela