Knyga: Jaroslavas Melnikas "Tolima erdvė"

Sveiki mielieji, šiandien Jums noriu pristatyti Jaroslavo Melniko romaną „Tolima erdvė“. Nežinau kaip žodžiais galima apsakyti šį kūrinį... Išties, tai būtų ne kiekvienam lengva užduotis! „Tolima erdvė“ – netradicinis kūrinys, reikalaujantis ir intelektualumo, ir dėmesingumo iš skaitytojų pusės. Pamirškite ilgus jausmingus romanus apie neblėstančią meilę, apie subtilias žmonių bendravimo kombinacijas ir pasinerkite į vyrišką Jaroslavo Melniko pasaulį. Keista, bet labai reta knyga, kuri nekalbėtų apie meilę, Melniko yra būtent tokia, ji kalba apie kitokius dalykus, gal dėl to skaitant pradžioje buvo toks šokas, nes tapau aklasis. Apie ką Melniko knyga? Įsivaizduokite pasaulį, kuriame gyvena vien akli žmonės, jie gyvena didžiuliame megapolyje ir erdvę suvokią kaip „artimąją“. Jie vaikšto į darbą, jie gimdo vaikus, rengia orientavimosi varžybas, turi savo radiją, klausomus filmus ir t.t. Gatvėse viską reguliuoja akustiką, o universitetuose dėstoma „artimosios erdvės“ teorijos. Žmonės neturi akių, nes jiems gimus jos yra užplombuojamos ir tai padaro patys aklieji, nežinodami, kad taip jie netenka spalvotojo pasaulio. Romanas kraupus, nes pats pasijauti, lyg gyventum megapolyje ir viską „matytum“ aklųjų juntamaisiais receptoriais. Išties labai įtikinamai parašyta. Bet štai kas nutinka! Vienas herojus Gabras ima ir praregi ir jam pasidaro baisu, pasaulis yra ištisas melas, jį pradeda gaudyti aklieji, nes bet kokia užuomina apie praregėjimą yra laikoma psichikos sutrikimu, galiausiai pagrindinis herojus nusikapsto iki to, kad jis išeina iš megapolio ribų ir pamato spalvotą pasaulį, bet jis nesuvokia, kas ir tos formos, kaip jos funkcionuoja. Nuolatinis bėgimas nuo aklųjų, palikti artimieji, susitikimai su reginčiaisiais yra neapsakoma ir nenupasakojama istorija, kurią jūs turite perskaityti. Be jokios abejonės, Melnikas talentingai sukūrė tokį pasaulį, kuris nėra vienplanis, jis simbolizuoja mūsų degradacinį globalizacijos problemą, tekstas persmelktas giliais egzistencialistiniais klausimais. Šiek tiek galbūt primena Alberto Kamiu „Svetimą“, bet tai yra visai kito lygio kūryba. Nuolatinis įtikinamumas ir laviravimas tarp akivaizdžios tiesos ir melo bando skaitytojo kantrybės lyną. Visuomenės žmonės nesupranta, kad yra apgaudinėjami ir pagrindiniam herojui tenka susidurti su tuo, ar jis nori priimti tiesą ar toliau apsimesti, kad pasaulyje neegzistuoja „tolimosios erdvės“. Prisipažinsiu, iki šiol neteko nieko panašaus skaityti ir net neturėjau nutuokimo, kad galima sukurti kažką panašaus. Knyga dvelkia fantastika, bet tai tikrai nėra vienas iš banalių fantastikos kliedesių, romano įtaigumas, „nežmoniškas“ aktualumas varo iš proto mąstyti, mąstyti ir dar kartą mąstyti. Ar mes nesame akli patys? Ar kažkas, kas sėdi ten aukštai, neperša mums melo ir savo sugalvotas žaidimo taisykles? Ant ko laikosi mūsų pasaulis? Kas - tu, o kas esu aš? Gabras – pagrindinis veikėjas ir iškelia šiuos senus klausimus apie žmogaus likimą ir jo egzistenciją. Iš esmės knygos tematika nėra nauja, vargu ar kas nors naują besukurs, bet tematikos pateikimo koncepcija man buvo iki šiol nepažinta ir nauja. Ir koks nors „Da Vinčio“ kodas gali tik juodai pavydėti „Tolimai erdvei“, nes pastaroji yra kur kas įdomesnė ir vertingesnė knyga. Ir žinote kodėl? Dėl to, kad „Da Vinčio kodas“ tik kritikuoja ir kelia abejonių dumblus nuo religijos pamatų, o „Tolimoji erdvė“ atveria naujus slėnius ir svarbiausia ĮTIKINA nieko nesmerkdama, o visažinis pasakotojas išlipa iš balos sausas nieko nenuteisęs ir nieko nepasmerkęs. Aišku, buvo romano vietų, kur nesinorėjo skaityti, ypač uždraustoji reginčiųjų poezija, man ji buvo per daug nutolusi nuo pagrindinės romano idėjos ir ašies. Nežinau kaip jums, mielieji, bet perskaitęs šią knygą aš ir vėl supratau, kuo skiriasi populiarioji „popsinė“ literatūra nuo aukštosios ir visiškai individualios, subrandintos literatūros. Ačiū, Melnikai, tai buvo nepakartojama, norėčiau ir vėl sugrįžti į megapolį ir visą epopėją nuo aklumo iki praregėjimo bei suvokimo išgyventi dar kartą.

Jūsų Maištinga Siela

E.Bronte. „Vėtrų kalnas“

Sveiki mielieji, radau įdomų straipsniuką apie Emilės Brontės romaną "Vėtrų kalną". Artimiausiu metu ketinu ją perskaityti, įvertinti ir parašyti trumpą reziumė. Na o kol kas straipsnį pateikiu čia:

Yra knygų, kurios mus sukrečia, keičia mūsų požiūrį, prajuokina arba pravirkdo. Jas vadiname geromis knygomis. Yra knygų, kurios pakeičia ištisas kartas, literatūros istoriją, suvokimą apie literatūrą. Jas vadiname šedevrais. Bet yra dar ir trečia knygų kategorija: tai knygos, pranokstančios pačius žodžius. Tai knygos, kurias galima tik išgyventi. Savo vidinės patirties tyloje. Emily Bronte „Vėtrų kalnas“ (vertė: Česlovas Rimkus, „Alma littera“, 2009 m. ) – trečiajai kategorijai atstovaujantis kūrinys.Visiškai nesuprasta amžininkų ir negalima teigti, jog pakankamai įvertinta šiandieninės vartotojiškos auditorijos. Tai knyga, apie kurią kalbant dažniausiai naudojamos iki koktumo pasenusios literatūros vertinimo klišės: autorė aprašo savo laikmetį, dar kažkokią meilės istoriją išspaudžia, o jau kaip gražiai apie blogį rašo net gražu skaityt. Pridedama ilgiausių citatų ir atrodo, kad tai eilinis socialinis romanas, su pagraudenimais apie sunkų gyvenimą ir nelaimingą meilę. Gaila, jog tai neturi nieko bendro su pačia knygos esme. E.Bronte buvo atsiskyrėlė, vienišė, netroškusi nei populiarumo, nei dėmesio. Nors galėjo lengvai sukurpti kokį nors populiarų niekalą (kaip dvi jos seserys). Iki pat gyvenimo galo ji liko ištikima F.Nietzsche‘s išsakytam genijaus principui: „Menas pavojingas tuo, kad yra didesnis už gyvenimą“. Būtent iš tokių aukų ir atsiranda knygos, pranokstančios žodžius, – iš viso gyvenimo aukos. Kvaili literatūros kritikų teiginiai, jog tai romanas apie nesveiką meilę, katastrofą, mopasanišką „meilę, kuri yra stipresnė už mirtį“, ir panašiai, tik liudija, kad surasti knygos iššifravimo raktą labai sunku. Romanas nepasiduoda jokiai paviršutiniškai analizei ir interpretacijai. Juolab, vaizduotės neturinčių akademikų. Siužetas nesudėtingas: našlaitis Hitklifas atklysta į padorios šeimos, kurioje auga gražuolė Ketrina, namus. Beveik turime „Gražuolę ir pabaisą“. Hitklifas – bjaurus niekam nereikalingas žmogėnas. Ketrina – graži ir visų mylima mergina. Kas nutinka? Jie pamilsta vienas kitą. Visai nešiuolaikiška, nes sociologai jau įrodė, kad taip nebūna, bet melodramiška, nes meilė šiais laikais gyva tik muilo operose (dėl to jos tokios populiarios). Tačiau jeigu šis kūrinys kalbėtų tik apie meilę, jį būtų galima sukūrenti, kaip Lenino „raštus“ šaltą žiemą. Esu įsitikinęs, jog šiuo romanu autorė norėjo parodyti ne meilę, ne neapykantą, ne kažkokį visai nesvarbų savo laikų gyvenimą, o svarbiausią dalyką, - žmogaus prigimtį. Kaip ir A.Strindbergą, ją domino tik žmogaus likimas ir jo esmė. O tai ir yra prigimtis. Pačia plačiausia prasme. Ketrina, žinoma, kaip šiuolaikinė olialia pupytė, išsirenka padorų ir turtingą jaunikaitį (krepšinio ir krepšininkų dar nebuvo) ir meilę iškeičia į padorų, ramų, prabangų, laimingą gyvenimą. Ji elgiasi taip, kaip liepia sociumas. Ji atsiduoda visuotiniam Įstatymui. Jokios meilės tarp jos ir padoraus jaunikaičio nėra, nes pati meilė yra nepadori. Štai nuo šios akimirkos ir prasideda svarbiausia romano dalis – atsiveria visi žmogiškosios prigimties rojaus ir pragaro vartai. Hitklifo personažas (tik mano vertinimu), yra vienas iš tobuliausių kada nors sukurtų literatūrinių veikėjų. Jis taip myli Ketriną, jog galiausiai ši neišsipildžiusi meilė virsta didžiausia griaunančia jėga. Jo paveikslas – tai tarsi žmogaus sielos atspindys. Juo autorė nukala žmogiškos prigimties paminklą. Labai norėtųsi pasakoti, kas vyksta toliau, bet tai būtų savanaudiška – paliksiu patiems išgyventi. Įdėsiu tik labiausiai man patikusią citatą (Hitklifo monologas): „Būk visada su manim...bet kokiu pavidalu...išvesk mane iš proto! Tik nepalik manęs toje bedugnėje, kur negaliu tavęs rasti! O, Viešpatie! Neįmanoma apsakyti! Aš negaliu gyventi be savo gyvybės! Negaliu gyventi be savo sielos!“. „Tai geriausia iš kada nors parašytų knygų“, - yra pasakęs Georges‘as Bataille‘is. „Šiandien mes žinome, kad Bataille‘is yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų“, - yra pasakęs Michelis Foucault. Išvadas pasidarykite patys.

Rusijoje kiaulė užmušė vagį

Uljanovsko srityje kiaulė užmušė vagį, kuris kėsinosi į pensininkės turtą. Apie tragišką ir kartu kuriozišką atsitikimą pirmadienį informavo šio Rusijos regiono Vidaus reikalų valdybos spaudos tarnyba. Incidentas atsitiko sekmadienį po pietų Baryšo rajono Malaja Chomuterės kaime. Anksčiau už vagystes teistas bedarbis 38 metų amžiaus vietos gyventojas įsigavo į 72 metų kaimynės kiemą. Kad ten patektų, jis išlaužė kelias lentas iš pensininkės daržinės sienos. Vyras buvo girtas ir tai nepatiko pusės metro storio mėšlo sluoksnyje gulėjusiam meitėliui. Jis puolė nekviestą svečią, iltimis perėžė jam koją ir ėmė trypti kojomis. Išgirdusi vyro šauksmą, atskubėjo namo šeimininkė. Ji nutempė daugiau kaip du centnerius sveriančią kiaulę į tvartą ir iškvietė miliciją. Bet nuo daugybinių lūžių vyras mirė pareigūnams dar neatvykus.

Visus su Helovynu ir su Vėlinėm!!!

Mielieji, sveikinu jus su "užsienietiška" švente! Linkiu šią dieną išsigąsti ir pašiurpti, kvailioti ir pokštauti, kad rytoj, susikaupimo ir mirusiųjų dieną, galėtumėte aplankyti savo artimus kapinėse. Šiandien nuostabiai šaltas rytas, o man karštą, todėl bute atsidariau langą ir vilkėdamas storą chalatą žiūrėjau į Vilnių. Noriu išeiti ir gerai pasivaikščioti. Kažkodėl tokiomis akimirkomis suprantu, kad labai myliu savo Vilnių ir šis miestas jau tapo mano dalimi, o aš jo, nors "Vilniečio" vardo kitų akyse kažin ar užsitarnavau. Bet labai svarbu nors rudeniop pajusti Vilniaus miesto gatvę ir magiją. Tos senos gatvės, namai, beveik nuogi medžiai ir troleibuso laidai su balandžiais tiesiog varo nostalgišką meilės priepuolį Vilniuj. ir pagaliau atostogos nuo mokslų, per šią laisvą savaitę esu suplanavęs "pasikultūrinti": apsilankyti parodose, kine, aplankyti nacionalinę dailės galeriją, dar kartą pastovėti ant Gedimino pilies bokštų, įlįsti į vieną kitą bažnyčią, knygyną ir šiaip kur nors sudalyvauti. Galiausiai gyvenu Vilniuje, bene aktyviausiame pagal kultūrą rytų Europos mieste, norisi ne tik gyventi bet ir gaudyti kultūros trupinius, nes viskam susemti nebūtų nei laiko, nei pinigų! Juk krizės metu KULTŪRA tampa prabanga, kurios beveik negalima leisti. Ketinu rytoj aplankyti Jurgos Ivanauskaitės kapą, uždegti žvakutę ir prietemose pasivaikščioti po žvakių ir paminklų jūrą. To linkiu ir Jums visiems, Mielieji.

Jūsų Maištinga Siela

Kaip prievartavimas tampa tarsi Macdonald'o Bigmec'as

Moterų kūnai tapo karo mūšio lauko dalimi, skelbiama naujoje „Amnesty International“ ataskaitoje. Prievartavimas ir lytinis smurtas nėra tik šalutinis karo produktas – šios priemonės naudojamos kaip tikslinga karinė strategija, rašoma joje. Iš ankstesniųjų šimtmečių pažįstami beatodairiški prievartavimai ir plėšikavimai moderniuose konfliktuose virto suplanuotu priešo palaužimo įrankiu. „Amnesty International“ savo ataskaitoje pavyzdžiais mini tebesitęsiančius karinius konfliktus Kolumbijoje, Irake, Sudane, Čečėnijoje, Nepale ir Afganistane, tačiau lytinės prievartos naudojimas karo strategijoje siekia ankstesnius dešimtmečius.

Karo grobis

Sisteminis moterų prievartavimas Bosnijoje, 200 tūkst. išniekintų moterų Bangladešo nepriklausomybės kare 1971-aisiais, japonų siautėjimas per 1937-ųjų Nankino okupaciją – praėjusiame amžiuje pavyzdžių nestinga. Kas verčia ginkluotus karius – tiek nacionalinių armijų, tiek nereguliariosios kariuomenės vyrus – pulti civiles moteris ir vaikus? „Amnesty International“ atstovė Gita Saghal BBC teigia, kad būtų klaida manyti, jog prievarta prieš moteris yra seno kaip pasaulis „karo grobio“ dalis arba būdas patenkinti lytinį alkį. “Etniniuose konfliktuose lytinė prievarta dažnai tampa priemone agresoriams įtvirtinti savo socialinę kontrolę ir perbraižyti tautines sienas. Moterys yra laikomos bendruomenės globėjomis ir atsinaujinimo šaltiniu. Taigi jei viena grupė nori kontroliuoti kitą, jie apvaisina kitos bendruomenės moteris, nes tą laiko būdu sunaikinti priešišką bendruomenę“, - sako G.Saghal. Organizacijos “Gydytojai be sienų” („Medecins Sans Frontieres“) ataskaitoje teigiama, kad pirmą kartą lytinė prievarta kaip karo ginklas panaudota praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. „Bosnijoje sisteminis žaginimas panaudotas kaip tautinio valymo strategijos dalis, - rašoma jame. - Moterys buvo prievartaujamos, kad gimdytų serbų vaikus“. Ta pati taktika buvo pasitelkta Pakistano armijos „labai strategiškame puolime“ per Bangladešo nepriklausomybės karą 1971-aisiais, sako G.Saghal: „Jie sakydavo: priversime jus gimdyti pendžabų vaikus“. Šitaip tikimasi susilpninti priešiškos tautos vientisumą. „Amnesty International“ šiemet apkaltino Sudano vyriausybę palaikančius ginkluotus džandžavydų būrius, kurie Darfūro regione masiškai prievartavo moteris, kad nubaustų, pažemintų ir užvaldytų ne arabų kilmės grupes. Dėl puolimų moterys ir vaikai bėga iš namų, bendruomenės išyra ir plinta tokios ligos kaip AIDS. Lytinė prievarta taip pat naudojama destabilizuoti bendruomenėms ir skleisti baimei, teigiama „Amnesty International“ ataskaitoje. Kolumbijoje priešiškos grupuotės prievartauja, luošina ir žudo moteris bei mergaites, kad primestų „baudžiamuosius elgesio kodeksus ištisiems miesteliams ir kaimams“ bei sustiprintų savo kontrolę.

Nebaudžiami nusikaltimai

Lytinės prievartos naudojimas karo strategijoje nėra naujas reiškinys, tačiau dokumentuoti jis imtas tik neseniai – pirmiausia Kongo demokratinėje respublikoje, Kolumbijoje ir Sudane, sako G.Saghal. Netgi pasibaigus konfliktui jame dalyvavusios šalys nenori tirti veiksmų, kurie dažniausiai vertinami kaip individualūs prieš moteris nukreipti karo nusikaltimai, o ne karo strategija. Neretai konfliktų metu žlunga teisingumo sistema - valstybė būna nepajėgi bausti prievartautojus. Kitur moterys nenori skųsti savo užpuolikų, bijodamos viešos gėdos. Tarptautiniai teismai nagrinėjo kelis atvejus Ruandoje ir Bosnijoje, kur Fokos miestelyje musulmonės moterys buvo atiduotos į sekso vergiją, tačiau didžioji dalis prievartautojų lieka nenubausti. 200 tūkst. vadinamųjų „komforto moterų“, kurias japonai 1928-1945 metais jėga paėmė į kareivių sekso vergovę, atstovai iki šiol kovoja dėl kompensacijos. Pasak G.Saghal, moterys iš Korėjos, Kinijos, Taivano, Filipinų, Malaizijos ir Rytų Timoro buvo žiauriai priverstos užsiimti prostitucija, o ne savo noru kolaboravo su japonų okupantais. Ir nesvarbu, ar į moterį įremiamas ginklas, o po to ji išprievartaujama, ar išvežama į sekso vergiją – lytinė prievarta palieka žymę ne tik jai, bet ir visai bendruomenei. „Išgyvenusios prievartą patiria emocinę kančią, psichologinę žalą, fizinius sužalojimus, ligas, socialinį pasmerkimą ir daugybę kitų pasekmių, kurios sunkina jų gyvenimą“, - rašoma „Amnesty International“ ataskaitoje. - Moterų gyvenimai ir jų kūnai pernelyg ilgai buvo nepripažintomis karo aukomis“.

Lietuvoje viešintis Visarionas pranašauja šiandieninės civilizacijos griūtį

Lietuvoje viešintis dvasinis mokytojas, prieš 17 metų Krasnojarsko krašte įsikūrusią ekologinę gyvenvietę vadina naujos civilizacijos lopšiu, kuri išgelbės žmoniją, kai dėl kokio nors lemtingo šiuolaikinės technikos gedimo ims griūti dabartinė. Anot Visariono, užtenka, kad visoje planetoje dingtų elektra, ir Žemėje prasidės pragaištingas karas. Žmonės, pasidalinę į grupuotes, kaip senaisiais viduramžiais kovos dėl vietos po Saule, tačiau šiuolaikiniais ginklais. Todėl kalbos apie įvairias pasaulio pabaigas turi racionalų grūdą.

Naujos civilizacijos užuomazgos – gamtoje

Visarionininkai, arba Paskutiniojo testamento bažnyčia, laikomas vienas iš kontroversiškiausių Naujųjų religinių judėjimų. Jos įkūrėjas 47 metų Sergejus Toporovas į Sibirą su pasekėjais atsikraustė 1991 m. Šiuo metu jų yra apie 5 tūkst. Jie gyvena maždaug 30-tyje per kelis šimtus kilometrų viena nuo kitos nutolusiose gyvenvietėse. Pats Visarionas gyvena taigos glūdumoje, bendruomenės rankomis statytoje gyvenvietėje, kuri vadinama Saulės miestu. Čia gyvena apie 200-250 žmonių. Norintiems į ją pakliūti, tenka išlaikyti bendruomenės egzaminą – užduodami klausimai, po kurių sprendžiama, ar bus leidžiama čia apsigyventi. Pats S. Toporovas kadaise buvo milicininkas, laisvalaikiu tapantis paveikslus. Šiuo metu kaip pagrindinius savo amatus Visarionas įvardija staliaus darbą ir tapybą. Bent vieno amato privalo išmokti visi jo bendruomenės nariai. Prie Tiberkulio ežero įsikūrusiame ekologiniame kaime, kuriame gyvena ir Visarionas, bendruomenės nariai dėvi pačių siūtus drabužius, valgo maistą, kurį patys užsiaugina, patys statosi namus ir griežtai nevalgo mėsos. Anot Visariono tai būtina, norint tobulėti dvasiškai, mat mėsa žmogų pripildo grubios energijos, dėl kurios žmogus labiau linkęs į agresiją. Pagrindinė bendruomenės taisyklė – būti geram. Atvykėliai namus statosi savo lėšomis arba priimami gyventi pas jau įsikūrusius žmones. Taigoje gyvenanti bendruomenė turi bendrą iždą, kitose gyvenvietėse žmonės patys nusprendžia, kaip tvarkys finansus. Labai dažnai kaupiamas bendras iždas sveikatos reikmėms. Nors Visarionas teigia, kad jo bendruomenėje gyvenantys žmonės daug sveikesni ir serga labai retai, nes gyvena santarvėje su savimi, bent jau dantis taisyti tenka. Bendruomenės dvasinis lyderis patikino, kad vaistais gydytis čia leidžiama, tačiau jų esą prireikia retai.

Ar bendruomenė, pripažįstanti natūrinį ūkį ir pinigus naudojanti tik todėl, kad negali visiškai izoliuotis nuo aplinkinio pasaulio, turi ateitį? Visarionas įsitikinęs, kad tai civilizacijos žingsnis ne atgal, bet pirmyn. „Ar galima civilizaciją, kurioje žmonės vis labiau serga, vadinti teisinga?“, – tikino sibirietis. Paklaustas, dėl kokių priežasčių žmonės čia atvažiuoja, dvasinis vedlys tikino, kad jie tikrai nebėga nuo problemų, nes taigoje problemų daugiau. Ten reikia mokytis save nugalėti, čia to nereikia. „Tai galimybė surasti pačią didžiausią problemą, nuo kurios žmogus paprastai bėga“, - tikino Visarionas. Bendruomenėje stengiamasi gyventi taip, kad žmonės kuo mažiau priklausytų nuo civilizacijos gėrybių. Ne visur netgi yra įvesta elektra. Kita vertus, žmonės gaminasi saulės baterijas. Prireikus pinigų, kad pasipildytų atsargas žiemai, visarionininkai parduoda savo amatų gaminius bei stato medinius rąstinius namus svetimiems. Didžioji dalis bendruomenės – buvusi inteligentija, kuri kadaise nežinojo, kaip laikyti kirvį, tačiau dabar visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Mat pagal Visariono mokymą, dvasinis tobulėjimas neatskiriamas nuo rankų darbo ir kūrybos. Knygos, laikraščiai, radijas, televizija čia nedraudžiami, tačiau tokiems dalykams beveik nelieka laiko – išgyventi taigoje nelengva, visą laiką atima kasdieniai darbai.Vaikams, jeigu jie nelanko valstybinės mokyklos, o mokomi bendruomenės viduje, istorija dėstoma praleidžiant karų laikotarpius, tačiau akcentuojant tai, ką žmonija sukūrė gero. Esą mokyti pozityvių dalykų naudingiau. Išvykstančio studijuoti jaunimo į kitus miestus yra, tačiau vienetai. Neretai jie grįžta atgal ir nebenori daugiau keliauti už bendruomenės ribų.

Žmogus negimęs kentėti

Visarionas tikino, kad jokių tikėjimo ritualų čia nėra. „Visos praktikos – tik žaidimas. Dvasiniam tobulėjimui ritualai neturi jokios įtakos. Kita vertus, pats žmogus negali tobulėti vienas, jis tai daro tik kontaktuodamas su kitais. Reikia, kad visus klausimus spręstų visi, kaip lygus su lygiu, nelaukdami nurodymų iš viršaus. Pirmiausiai žmogus turi mylėti gyvenimą, nieko iš jo nereikalaudamas. Mieste tai neįmanoma. Tuose narvuose žmonės nebendrauja, todėl reikia kurti kitokį gyvenimą“, - teigė Visarionas. Anot dvasinio mokytojo, jo bendruomenė – vienintelė vieta Rusijoje, kuri plečiasi. Naujagimių prieaugis čia 6-7 kartus viršija mirštamumą. „Dauguma turi po 6 ir daugiau vaikų. Moterys nebijo gimdyti, nes jaučiasi saugios, mato, kad vyrai čia stabilūs“, - teigė Lietuvoje viešintis vyras. Anot jo, pažangą pastebėjo net vietinė valdžia ir dabar esą jiems nebekaišo pagalių į ratus. Kaip puikų rinkėjų potencialą šią bendruomenę mato politikai, tačiau, anot Visariono, žmonės paprastai nebalsuoja. Esą kaip galima balsuoti už žmogų, kurio nepažįsti. Anot Visariono, žmogaus paskirtis – nuolat keisti jį supančios materijos struktūrą. „Kai mes apie ką nors mąstome, mes keičiame aplinką savo energiją ir taip paliekame atspaudą. Žmogus, apdainuodamas plytą, galį priversti ją kvepėti rožėmis. Niekas kitas negali taip paveikti realybės. Žmogus savo siela nuolat gausina jausminio pasaulio apvalkalą. Tačiau egoizmas, kuris buvo duotas kaip organizmo apsauga, peržengė visas įmanomas ribas ir žmogų pradėjo valdyti sąmonė. Kada tai įvyko? Kai žmogus viską ėmė vertinti naudos sau matu. Tai visų karų priežastis. Kai žmogus minimalizmuos savo egoizmą, jis vėl galės keisti realybę, o jo kūnas gyvens daug ilgiau“, - tikino Visarionas. Anot jo, tiek šiandieninė katalikybė, tiek pravoslavų tikėjimas labiau politika nei dvasinis mokymas. Tuo tarpu žmogus turi išmokti džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, o ne nuolat kentėti amžino gėrio vardan. „Krikščionybės mokymas turi labai mažai šaltinių – tik Naująjį testamentą, o klausimų labai daug. Kita vertus, prieš 2 tūkst. metų žmonėms buvo galima palikti tik žinią apie Dievą, kuris myli visus. Tolimesni aiškinimai sugriautų žmonių kanonus, o tai tuo metu buvo neįmanoma. Todėl buvo duoti tik orientyrai. Vėliau reikėjo išvystyti mokymą, tačiau visi aiškino vertybes savaip. Galiausiai iš jų liko tik fantazijos ir Karalystė pati save suskaldė. Rytų mokymai yra įdomesni. Jie labiau geranoriški, atviresni, turi mažiau dogmų“, - teigė Visarionas. Anot jo, Vakarų civilizacija žūsta, nes ji nesveika. Ne veltui žmonės čia nenori gimdyti. Ir įvairios kalbos apie vis kitokias pasaulio pabaigas taip pat atsirado ne veltui. Žmonijos iš tiesų laukia dideli nemalonumai. Todėl esą reikia spėti sukurti naują civilizaciją, kuri puoselėtų naujas vertybes.

Drakulos "vaikai" gyvena šalia mūsų

Kiek istorijų apie mirtingų moterų ir vampyrų meilę mums pripasakojo literatūra ir kinas - nesuskaičiuosi! Įdomiausia, kad tai ne romanistų išmonės - šiuolaikiniai drakulos gyvena tarp mūsų. Amerikos vampyrų tyrimo centro direktorius daktaras Stivenas Kaplanas papasakojo apie pažintį su tikrų tikriausiu vampyru, kuris ir šiandien gyvena Italijoje.

Kraujo troškulys

“Prisiekite Biblija, - ji čia, ant stalelio, - kad niekam niekada nepasakysite mano pavardės. Sutikau su jumis susitikti ir papasakoti apie save tik todėl, kad noriu kuo greičiau padaryti galą kvailoms kalboms apie mus, vampyrus. Dėl tų plepalų ir siaubo filmų mes priversti kaip kažkokį gėdingą dalyką slėpti tai, kuo skiriamės nuo likusių žmonių. Tai, už ką mes jau daug amžių esame persekiojami. Laikas baigti tas nesąmones. Juk žmonės sugebėjo atsikratyti išankstinio nusistatymo dėl seksualinių mažumų, raupsuotųjų, sergančiųjų AIDS. Mes, kaip ir jie, mutantai, gal net gamtos klaidos, o gal reliktinės ar naujos būtybės.” Pasak daktaro, taip pasakojimą pradėjo vienas pirmųjų vampyrų S.Kaplano dosjė, jaunai atrodantis 40-metis elegantiškas sinjoras, ir šiandien gyvenantis Apeninų pusiasalyje, Italijos Umbrijos provincijoje, nedidelio miestelio municipaliteto darbuotojas.Jis turi nuostabų akmeninį dviejų aukštų namą, statytą XIX a. pabaigoje, kurį supa išpuoselėtas vynuogynas. “Vynas - tai žemės kraujas”, - įsitikinęs šeimininkas. Namas įrengtas skoningai, bet prabanga akių nebado. Juodu, neabejotinai brangiu kostiumu vilkintis vyras net neslepia mėgstąs kraują. “Aš geriu kraują, - pareiškė jis daktarui, - nes tai man suteikia neregėtą pasitenkinimą, jo išgėręs jaučiu jėgų antplūdį. Po šio ritualo jaučiuosi atjaunėjęs ir net neabejoju, jog gyvensiu dar labai ilgai. Kiekviena kraujo porcija nepaprastai paaštrina mano pojūčius, leidžia stipriau džiaugtis gyvenimu, justi jį visomis kūno poromis.

Vampyrizmas - dovana?

Vampyrizmas - tai ypatinga, reta dovana, kurią turįs supratau dar vaikystėje. Pamenu, kaip slapta sėlindavau į virtuvę, čiupdavau šviežios mėsos gabalus ir, pasislėpęs nuo virėjos, godžiai čiulpdavau. Mane už tai bausdavo, net lupdavo, bet aš nesilioviau. Jau užaugęs supratau, kad vampyrizmas pasireiškia vos kūdikiui gimus. Šią dovaną turintis mažylis krimsčioja motinos krūtį, vos prie jos prigludęs, - jam reikia ne tik jos pieno, bet ir kraujo. Vaikų darželyje, kai kuris nors iš draugų nusibrozdindavo ranką ar koją, aš puldavau prie jo ir laižydavau žaizdą. Kraujas turi fantastišką, stebuklingą galią. Jis labai padidina seksualinę potenciją, išgėręs kraujo aš gaunu galingą erotinį užtaisą, spinduliuoju tokius fluidus, kad bemat tampu traukos centru, - tiek moterims, tiek vyrams, todėl turiu daug draugų. Bet svetimas kraujas man padeda ne tik šioje srityje. Aš visada puikiai mokiausi, turiu neblogų literatūrinių gabumų, piešiu, groju keliais muzikos instrumentais. Aš nieko nepuolu ir nežudau. Kad jausčiausi geros formos, man tereikia kelių lašų šviežio kraujo per savaitę, - ir artimi mano draugai su malonumu man jo duoda. Visą kitą laiką maitinuosi kaip ir visi.

Draugai - “donorai”

Taip, tam tikru atžvilgiu savo draugus galiu vadinti donorais. Bet jie tai daro savo noru. Dar daugiau: ir jie jaučia malonumą. O viskas vyksta taip. Turiu peiliuką, kuriuo padarau nedidelę įpjovą kakle, pripuolu prie žaizdelės lūpomis, švelniai krimsčiodamas šiek tiek ją praplečiu ir pradedu gerti stebuklingą, iš proto varantį skystį. Negaliu žodžiais perteikti, kokius stulbinamus pojūčius jaučiu, bet ir mano draugas juos jaučia - palaima abipusė! Tokie, kaip aš, niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, čia nėra jokios patologijos. Bet ne visiems taip pasiseka gyvenime kaip man. Vampyras, kuris negali reguliariai patenkinti šio poreikio - gauti šviežio kraujo, kurį aplinkybės priverčia ilgai kęsti alkį, tampa nervingas, agresyvus, neranda sau vietos. Pasitaiko, kad kai kurie net ima puldinėti žmones, - ir tik tam, kad krimstelėtų jiems į kaklą ir nurytų kelis lašus kraujo. O žmonės išsigąsta, negali suvokti, kad nieko bloga neįvyko, kad jų gyvybei pavojus negresia. Jei jie suprastų mūsų poreikius, nebūtume pelnę tokios prastos reputacijos. Žmonės užmiršo, kad Juozapas iš Arimatėjos po lašą surinko dievišką nukryžiuoto Jėzaus kraują į šventąją Gralio taurę. Nuo tada rasti ją ir priglusti lūpomis - kiekvieno krikščionio svajonė. O bažnyčioje šventinama duona - Kristaus kūnas, raudonas vynas - jo kraujas, ir jį geria kiekvienas nuoširdžiai tikintysis, taip priartėdamas prie Dievo malonės, prie aukštesniojo proto.

Ar tai paveldima?

Žmonės mus laiko šėtono išperomis, kurių vieta - pragare, bet juk tai kvailystės! Štai aš tikiu Dievą, einu į bažnyčią, laikausi visų apeigų. Tiesa, jei žmogus prisivalgė svogūnų ir česnakų, jo kraujas tampa netinkamas vartoti, ir turi praeiti maždaug dešimt dienų, kad jis apsivalytų nuo nemalonaus skonio ir kvapo. O kraujo kokybė save gerbiančiam vampyrui labai svarbi - štai aš, pavyzdžiui, niekada negeriu gyvulio kraujo - juk tai tas pats, kaip vietoj tikros kavos gerti miežinę. Paskanauju ir kavos, bet labiau mėgstu raudonąjį vyną. Apskritai man patinka viskas, kas natūralu - medžiai, akmenys, gėlės, gražios sveikos moterys. Esu vedęs, žmona mane myli, viską žino, reaguoja normaliai, nors, tiesa, bijo gimdyti: o jei vaikai irgi bus vampyrai?! Žinoma, didžioji dauguma mano draugų ir pažįstamų net nenutuokia apie mano tikrąją esmę - įsivaizduoju, kaip jie supanikuotų sužinoję, kad aš - vampyras! Giminaičiai taip pat nieko nežino. Informuoti tik patys artimiausi, patys intymiausi draugai - mano “donorai”. Dar viena kvailystė, kad mes, vampyrai, bijome dienos šviesos. Aš dieną jaučiuosi normaliai, tik vengiu tiesioginių saulės spindulių. Bet ir tai galima paaiškinti: ultravioletinių spindulių žalą supranta vis daugiau žmonių. Prisiminkim istoriją: juk ir Egipto faraonai, Europos aukštuomenė, visų laikų aristokratai visada vengdavo itin aktyvios Saulės energijos, - ir teisingai darė. Mes elgiamės taip pat, juolab kad porfirija šito iš manęs reikalauja, antraip pasijusiu blogai. Bet kas čia ypatinga? Juk yra daugybė kaulų, odos, vidaus ligų, kuriomis sergant nerekomenduojama ilgai būti saulėje. Aš sergu lengva šios ligos forma, tad galiu daug sau leisti”.

Nieko nepadarysi - liga yra liga. Laimė, ji neužkrečiama.