Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai. Nors jau prabėjo nemažai laiko po „Eurovizijos“, bet aš kažkodėl tik dabar ryžausi prisėsti ir išsakyti savo nuomonę ir mintis. Nors įspūdžiai, jaučiu, jau susigulėjo po Užkuraičio triumfuojančio posakio: „Gal kitais metais pasiseks“. Kai tai išgirstu, visada suparalyžiuoja mano ironišką šypsenėlę. Gal ir pasiseks , o gal ir ne. Šiemet „Euroviziją“ stebėjau kaip niekad ramiai, atsipalaidavęs, nieko nesitikėdamas ir nieko neprognozuodamas, sakau, bus kaip bus, juk tai tik pramoginis konkursas, o ne kažkokia olimpiada, kaip jau čia mes bandome šį gan banalų konkursą sudievinti.
Taigi „Inculto“... Negi dabar dėsi skersą? Na, šauniai visai pasirodė, nors nebuvau optimistas, kai juos išrinko, manęs jie nebuvo sužavėję, bet žinote, kai jų daina per dieną grojama po keliasdešimt kartų, tai nori nenori įsimini melodiją, priedainį ir. Mano nuomone, nieko tikėtis ir nereikėjo, energijos scenoje pritrūko. Matėte kaip jie šoko? Šoko taip kaip ir Lietuvoje per nacionalinę atranką. Šoko lėtai, kojas atmetinėdama į užpakalį, suprantu, gi dainuoti reikia, bet įspūdingo šou neparodė, bet sakyčiau, prie visų serbų ir moldavų „chebrytės“ visai tiko. Kur kas įdomiau buvo stebėti „Inculto“ dienoraščių įrašus po Europą ir spaudos rengiamas konferencijas Osle. Aišku, tie dienoraščiai buvo išpūsti šiek tiek, kadangi atrodė arba jau bandė įpiršti, kad jie čia vos ne nugalėtojai, norintys ir galintys būti trejetuke geriausių. Rožinėse lietuvio svajonėse. Aišku, dėmesys buvo atkreiptas, pačių žurnalistų, tačiau ne „Eurovizijos“ klausytojų ir žiūrėtojų. Bet atsitiko kaip atsitiko, į finalą nepatekom ir paskutiniai nelikome. Gal taip ir reikia, kai mes taip sudieviname šį konkursą.
Aišku, žiūrint pusfinalius ir patį finalą kilo nekartą šypsenos. Buvo gaila Baltijos šalių atlikėjų. Estų daina net „per gera“ šiam konkursai, tą pasakė net pats šalies prezidentas, iš dalies sutinku su jo nuomone. Įdomi latvės daina taip pat „neužkabino“ Europos, nors man ji buvo viena gražiausių jos pusfinalyje, o gaila, jeigu tame pusfinalyje būtų buvusi ir Lietuva, manau, bendrom jėgom, diplomatiškai būtume pagelbėję vieni kitiems ir išsiritę į finalą. Tai ko nepadarėme, padarė Balkanų šalys. Gal ir nieko Serbijos daina, nors man asmeniškai ji nepatiko, kaip ir paties atlikėjo šukuosena, kuri priminė Laimą Vaikulę, bet matyt, Europai patiko (tiksliau kaimynams, kurie skyrė 12 taškų patiko). Iš esmės finale rungėsi ne tokios jau ir silpnos dainos, nors su pernykščiais gigantais nesulyginsi. Šiemet kaip niekad buvo atsisakyta kičo, tai yra pigaus šou elementų, lyrika liejosi laisvai. Ypač scenoje jėgas galėjo išmėginti jauni atlikėjai su gitaromis ir lyriškomis dainomis (UK, Kipras, Belgija), nemažai ir merginų (Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Portugalija ir t.t.). Scenoje sublizgėjo ir scenos grandai Islandija bei Albanija, tačiau aukštas vietas kaip visada paėmė ir kičas: Graikija, Moldova, kurių dainų nelabai išgirdau, nes negalėjau klausytis. Iš vis pribloškė, kad Turkija vos nelaimėjo Eurovizijos, ta mergina persirengusi metalu pjaustėsi venas – Europa kaip patyrusi ekspertė kaip mat įvertino ir prabalsavo už sadistinį pasirodymą. Gal galėjo ir už mūsų triusikus prabalsuoti?
Labiausiai mane „žavi“ „Eurovizijos“ konkurso nuspėjimas ir begalinė komercija. Paskutinį kartą mane nustebino Serbijos laimėjimas, jis buvo neprognozuotas, niekas nesitikėjo, o nuo jos laimėjimo viskas einama į komerciją, laimi nuspėjamos ir labiausiai išreklamuotos dainos. Jokio azarto žiūrint konkursą, viskas aišku, kaip ant delno. Dyma Bilanas? Pirma vieta. Aleksandras Rybakas. Pirma vieta. Tai buvo aišku ir prieš mėnesį. Šiemet tikėtai – netikėtai laimėjo Vokietija. Paskutinis jos laimėjimas buvo prieš 29 –erius metus, kai laimėjo Nicolė, atlikusi visiems žinomą dainą „Truputį laimės, truputį džiaugsmo“. Kad laimėjo Vokietija truputį stebino tai, kad iš didžiųjų, visada finale esančių šalių niekada niekas nelaimi, jos lieka gale, tačiau šiemet kaip netyčia Vokiečių daina buvo negyvai išreklamuota, vokietės dainų peržiūra „Youtube“ buvo rekordiška, net iki 9 milijonų, kai tuo tarpu kitų atstovų nesiekė nei milijono. Jos daina buvo leidžiama per radijas, buvo visose topuose ir kone per gerklę grūdama kaip įdomi ir originali daina. Na, dėl skonio nesiginčijama, kalba eina apie nuspėjamumą ir komerciją. Dainą laimi labiausiai išsireklamavusi. Juk pernai Vokietijoje nieko nebuvo girdėti apie Euroviziją, jos ten net nerodė, žmonės beveik net nežinojo apie šį konkursą, o šiemet stebuklingai Vokietija šį konkursą išreklamavo savo šalyje, nes turėjo jau vilčių, kad laimės dėl populiarumo, nors galiu drąsiai pasakyti, kad pažiūrėjus septynerius metus atgal, ši šalis buvo nusiuntusi daug geresnių, mano galva, dainų, tačiau jos visos likdavo gale. Komercijos galia yra įspūdinga, ką bepridursi.
Tiesiog norėjau pabrėžti, kad taip norėtųsi kažko iš „Eurovizijos“, kažko tokio, kas iš tikrųjų nustebintų savo pergale. Bet, matyt, neverta per daug dėti vilčių ir rūpintis, kaip ir atlikėjų siuntimais į šį „neprognozuojamą“ konkursą.
Jūsų Maištinga Siela
