Filmas: "Meilutė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti neeilinį filmą. „Precious: Based on the novel Push by Sapphire“ arba lietuviškai tiesiog „Meilutė“ (2009 m.). Na, filmas, tiesiogine to žodžio prasme – žiaurus, apnuoginantis žmogaus gyvenimo realijas be skrupulų. Manau, kad net tik JAV žmonės susiduria su panašiomis socialinėmis problemomis, nuo kurių net paprastam žmogeliui plaukai pasišiaušia. Būtent dėl aktualios tematikos filmas patraukė mano akį, tačiau vėl ir vėl sudrebino mano mažytį pasaulį, nes atradau jame savo gyvenimo panašumų.

Siužeto centre – labai labai laaabai apkūni septyniolikmetė juodaodė amerikietė, kuri mokykloje jaučiasi beviltiška ir jau antrą kartą tampa nėščia. Abu vaikai nuo tėvo, pirmasis serga dauno liga, motina nuolatos rūko ir laiko dukrą vergės vietoje, nuolatinis smurtas, keiksmai, patyčios. Filme išryškėja stulbinanti motyvacija tiek iš blogųjų, tiek iš gerųjų žmogaus pusių. Filmas sako, kad niekas šiame gyvenime nevyksta be priežasties. Sunku stebėti nelaimingą merginą, kuri nebando kovoti prieš gyvenimo sunkumus, tačiau atsiranda vaikelis, atsiranda gyvenime gerų žmonių, kurie padeda eiti tolyn, ištraukia iš juodžiausios duobės ir suteikia laimės. Toks gyvenimas, kuris tyko šiame filme, niekam nelinkėčiau.

Filmas pagrįstas tikrumu, realumu, todėl jis labai įtaigus, galbūt įtikinamesnis ir už „Prekyba žmonėmis“. Tai filmas, kuris nieko nesmerkia ir nieko nenuteisia, tai vyksta žmogaus – žiūrovo pasąmonėje. Kaip sustabdyti tokius skausmingus žmonių gyvenimus? Filmas to neatsako, jis tik fiktyviai vaizduoja vienos merginos istoriją, tą klaikią depresiją, beprasmybę, kuri užgriūvą jauną žmogų nuo pačių jaunystės dienų. Tai pasakojimas apie merginą, kuri net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis surasdavo savyje kažkokio gėrio žiburėlį, gebėdavo mintimis pakeisti realybę ir netgi svajoti skaudžiausiais gyvenimo momentais. Tai princesės, „Meilutės“ siela suvargusiame likime ir kūne, bet, kaip sakant, savo likimo nepasirinksi. Siūlau visiems pažiūrėti šį filmą ir patirti tai, ką patyrė „Meilutė“.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Dalia Grybauskaitė - moteris, kurios Lietuva laukė 100 metų.

Sveiki visi,

Ateina mestas ir vėl kalbėti apie politiką. Nekenčiu jos. Ilgą laiką maniau, kad politika kaip ir visais laikais buvo, yra ir liks kažkas tokio juodo, baisaus ir neprieinamo. Nebent prie balsavimo dėžutės, jau vien už tuos milijonines skrajutes su kalendoriais, politikų senstančiais snukiais ir partijų santraukų pavadinimais. Kitaip paprastas žmogelis nežinia kaip pasipriešinsi ar kitaip prisiliesi prie politikos. Į ką spjausi, ten ir gulėsi, ne kitaip.

Po keturių metų nueičiau prabalsuoti nebent už Dalią Grybauskaitę. Jos vykdoma politika tiesiog nušvietė Lietuvos politinę padangę. Negalima teigti, kad kiti blogi, tačiau Grybauskaitė buvo šimtą metų laukta Lietuvos politikė – prezidentė – valdovė, kuri turėjo nuskaistinti mūsų šalies karmą. Pagaliau. Per vienerius metus ši moteris nuveikė tiek, kiek V. Adamkus per dešimtį metų, nors gyvenimas galbūt pagerėjo tik per milimetrą, tačiau Grybauskaitė dirba penkeriom rankom į ateitį, rūpinasi šalies energetiką, kurios dėka, kainos kris per pusę, kaip šieną grėbia oligarchus ir purto visus ministrus, kad šie pagaliau vykdytų savo darbą. Pagaliau visi kažką ėmė veikti, nors darbo reikia ir dar daugiau, tačiau turime norimą rezultatą. Pagaliau.

Per tuos metus buvo ne vienas oligarchų ir šiaip politikų, įtakingų sukčių – verslininkų – mafijozų – biznierių, kurie norėjo sunaikinti besivystantį Grybauskaitės kultą t.y. kapstytis po jos praeitį, kiek įmanoma šmeižtis, darkyti jos vardą ir bandyti kompromituoti. Nelabai pavyko. Dienraštis „Respublika“ buvo visų šmeižtų lyderis, tikriausiai šio laikraščio savininkas Tomkus prisirinko pilnas kišenes nuo visų šių šmeižikų, nes nebuvo numerio, kurioje Dalia nebūtų apšmeižta, apjuodinta prieš rinkimus ir po jų. Aišku, Dalia to ir tikėjosi, bet protinga moteris į teismus nesivėlė, sąžinė švari, tautos pasitikėjimas tebeišliko. Taigi, oligarchai vaikšto už galvos susiėmę, nebežino iš kur ką beiškasti, sukurti arba kitaip sutriuškinti D. Grybauskaitę. Praktiškai tokiu būdu labai greitai buvo suvystytas Rolandas Paksas, Adamkus niekam nekėlė bėdos, nes buvo solidarus, tačiau Grybauskaitės iki šiol niekas plika ranka nepaima. Ir tegu nepaima. Ir tegu neužgęsta šis žiburys virš Lietuvos padangės. Jau pakankamai ilgai buvo tamsu, tegu šviečia krizių ir klestėjimų laikais ir tegu niekada neužgęsta.

Aną dieną „Youtube“ peržiūrinėjau Grybauskaitės kalbas, darbų aptarimus ir visą kitą. Buvau maloniai nustebintas. Kai manome, jog niekas nieko nedaro, kad mums visiems būtų geriau, įsijunkite ir Jūs pažiūrėti. Manau, nustebsite.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Agora"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Agora“ (2009 m.). Prieš pradedant, noriu paaiškinti, ką apskirtai reiškia žodis AGORA. Tai didžiulė centrinė miesto aikšte, kurioje dar antikos laikais vykdavo pagrindinis miesto gyvenimas – turgus, piketai, kalbos ir pan. Visiškai neatsitiktinai šiuo pavadinimu sukuriamas ir kino filmas „Agora“. Pagaliau sulaukėme pasakojimo apie senovę neparemtu beveik jokiu literatūros kūriniu, o laisvai interpretuojama vienos garsios astronomės tyrinėtojos Hipatijos gyvenimas. Na, galbūt nelabai laisvai, kadangi filme tikrai atsispindi daug istorinių faktų, įdomybių ir pan., kuriuos krikščioniškasis pasaulis nutyli.

Filmu laikyčiau sėkmingu, gražiu, puikiu. Tai kur kas geriau nei žiūrėti apie mitologinį Persėją su specialiaisiais efektais („Titanų kovos“). Šis pasakojimas kur kas subtilesnis, sakyčiau, prilygsta tokiems kino epams kaip „Aleksandras Makedonietis“ ir „Troja“. Puikūs kostiumai, kurie atspindi ypač įdomų laikmetį, kada į Europą ateina krikščionybė t. y. apie 391 mūsų eros metus. Kostiumai jau balansuoja ties antikos ir viduramžių epochos kultūrų sandūros. Jame atsiduria ir mokslas, kiek jis būtų toli nuėjęs nieko nežino, bet į Europą įsiveržia kruvinoji krikščionybė ir religiniai fanatikai praktiškai sugriauna visą mokslą.

Kai kas internete jau spėjo putotis, kad filmas iškreipia ir per daug parodo krikščionybę iš neigiamos pusės, o aš sakau, kad parodo tikrąjį jos istorinį raidos etapą. Taip, tais laikais religija buvo fanatikų valdžios įrankis, kuris nusidriekė, galima sakyti, iki šių dienų. Smurtas, prievarta, kraujas, karai, tai kas dabar vyksta musulmonų šalyse, vyksta Europoje Hipatijos gyvenimo metais. Gabi, lankstaus proto moteris dėsto jaunuoliams astronomija, bando suvokti pasaulio reiškinius, filmas aukština moterį ir jos protą, todėl ji tampa atsiribojusi nuo religinių dalykų, mokslas jai išlieka pati didžiausia vertybe. Aišku, dėl šio dalyko ji ir pražūvą. Tiesa, neaišku, ar ji – pirmoji moteris suvokusi, jog Žemė nėra visatos centras, tačiau filmas būtent ir sugretina dvi priešiškas jėgas, kurios nusineš su skalpu visą žmonijos mokslo erą praktiškai iki 18 amžiaus.

Sakau, filmas vertas dėmesio dėl savo tematikos. Aišku, jame gražiai ir meniškai užpildyta režisūrinė konstrukcija, puošnios šventyklos, gražūs aktoriai ir t.t. Tokiam filmui negaila laiko. Jūs čia atrasite ir meilės istoriją ir gražių vaizdų, istorinių realijų, intrigos, aistros, charakterių ir t.t. Dvi valandos gražaus gero filmo tikrai nepabodo.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "Golgotos vynuogės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Vidmantės Jasukaitytės knygą „Golgotos vynuogės“. Prieš kurį laiką, čia jau teko pristatinėti jos romaną „Marija Egiptietė“, šiandien noriu tarsi pratęsdamas papasakoti šį bei tą apie „Golgotos vynuoges“. Kaip jau minėjau, Vidmantė Jasukaitytė – žodžio meistrė, o jos „Golgotos vynuoges“, jau turėjau pas save apie ketverius metus, „gavau“ nemokamai, tai tikriausiai ir neskaičiau, juolab, kad religine tematika ir vis atsirasdavo ko perskaityti. Bet gyvenime sulaukiau labai juodos dienos, tai staiga prisiminiau stipriuosius Jasukaitytės dvasinius raštus ir „Golgotos vynuoges“, deja, dar neskaitytas. Tai ką, pasiėmiau ir ėmiau skaityti nuo pradžių.

Tenka sutikti, kad tekstas, kaip ir „Marijos Egiptietės“ yra gerai atidirbtas, dailus, gražus, harmoningas, estetiškas ir moteriškas. Skaitėsi „skaniai“, bet svarbiausia, kad šioje knygoje, labiau nei romane radau gydomąją jėgą. „Golgotos vynuogės“ yra esė rinkinys, kuriame cikliškai nagrinėjamos žmogaus tikėjimo, meilės ir bendražmogiškųjų santykių realijos. Knyga yra labiau tarsi pamąstymai, autorės autentiški, sakyčiau, autobiografiniai išgyvenimai. Nieko nesakau, labai gražu. Kai kurias vietas skaičiau net įsižiojęs kaip žuvis. „Pasakyk tėvams, - jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, - jeigu jie nemylės ir nesidžiaugs savo vaiku, jis užaugs nepasitikėdamas savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, - užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima. Pasakyk motinoms, - jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką.“ (p.225).

Išties knygoje radau labai daug įkvepiančiųjų pamąstymų, kuriais norėtųsi vadovautis gyvenime. Kartais tekstas supanašėdavo į krikščioniškuosius šventuosius tekstus, bet pati autorė įžangoje teigė, jog ji remiasi tradicijomis ir nenori išradinėti dviračio. Labai džiaugiuosi, jo ese ciklai skiriasi, nes pvz.: vien maldų knygos nebūčiau ištvėręs skaityti, nors ir ieškojau paguodžiamojo žodžio, tačiau tekstas pasidarydavo monotoniškas, todėl perėjimas į kitą skyrių pasidarydavo tarsi atokvėpis. Įdomūs būdavo ir pačios Jasukaitytės asmeninio gyvenimo faktų gausa tekste, iš kurių galime spręsti apie nelengvą moters dalią. Svarbiausia, kad ir koks tas tekstas būtų optimistiškas ir kokios bebūtų gyventi skatinančios mintys, už jų visada slypi autentiški autorės skaudūs išgyvenimai. Didžiausia kančia – vienatvė. Ta begalinė moters vienatvė tiesiog įsigėrusi į puslapius, ją jaučiau skaitydamas ir „Marija Egiptietė“. Vienišumas ir skausmas tikriausiai kažikuriuose apmąstymuose – meditacijose – maldose leido įsiterpti prieštaravimams. Vienoje dalyje autorė rašo, kad viską yra sutvėręs Dievas ir totaliai viskas yra iš jo, o kitame skirsnyje, skaido gėrį ir blogį, pastarąjį atmesdama ir teigdama, kad blogis yra ne Dievo ir jo nei sau, nei savo vaikams nenorinti. Nepaisant pasitaikančių prieštaravimų, jaučiamas begalinis nuoširdumas ir noras būti sau atvirai, kas, aišku, įkvepia palūžusį skaitytoją.

Nežinau, kaip reaguotų kiti į šią knygą, nes pati autorė ją įvardina ne „plačiajai rinkai“. Knyga ne visiems, tas tiesa, aš pats jos ne visada galėčiau skaityti, tačiau norėjosi jos ir aš ją perskaičiau. Tarp tų visų malonių postringavimų buvo ir sausumų, kurie galbūt per daug atsikartodavo, kai kada buvo jaučiama panieka blogiui, tačiau kiekvienas esame skirtingi ir dėl to, kaip sakoma, nesmerkiama. Labai įdomus skyrius buvo „Laiškai iš dykumos“, ypač sujaudino atviri pasakojimai apie žinomus Lietuvos asmenis, pvz.: tragiško likimo ištiktą Bronių Radzevičių, net pagalvoti negalėjau, kad Jasukaitytė su juo buvo geri draugai. Matai, gyveni, mokaisi ir sužinai. Knyga be abejo turi ir autentiško liudijimo apie kitus jau Anapilin išėjusius asmenis, kurių niekur kitur nerasime.

Grįžtant prie turinio, Jasukaitytė labai akcentuoja motinystės temą, šįkart ji filosofiškai su poetikos žiupsneliais apmąsto moters gyvenimo paskirtį gyvenime. Ne tik moters, bet ir vyro, vaiko ir apskritai žmogaus kaip individo ryšį su artimaisiais ir Dievu. Be abejo, Dievas yra šios knygos šerdis ir epicentras, jam autorė yra besąlygiškai ištikima, kas labai ir žavi. Jasukaitytė užsimina ir apie aborto padarinius, ryškiai pasisako prieš juos, prieš šiurkštumą ir pati prisipažįsta ne kartą buvusi nepakanti, grubi ir negera. Kartu šie raštai yra ir autorės išpažintis, apsivalymas, (galbūt net atgaila?), bet šie esti labai žmogiški, artimi mūsų širdžiai, todėl skaitydami kiekvienas tikriausiai rasime kažko artimo ir skausmingo. Kultūrinis kontekstas taip pat svarbus šiuose apmąstymuose, jis juntamas su pasaulio ir žmonių raida, čia puikiai atsiskleidžia senosios tradicijos naudingumas ir autorės ryški vertybių sistema. Nebūčiau toks tikras rašydamas, kaip Jasukaitytė; ji labai užtikrintai kartais pabrėžia, kas yra gera ir kas yra bloga. Sakyčiau, ne kiekvienas žmogus turi tokią įžvalgą, tačiau kiekvienas turi savo skirtingas vertybių sistemas. Sovietinė kultūra pakeičia nepriklausomybės kultūra, kartą keičia kartą, švelnumas šiurkštumą, jaučiama, jog autorė mano, kad pasaulis visgi eina ne per geriausia linkme ir aš turiu iš dalies su tuo sutikti, nes argumentų esama labai svarių.

Autorei nesvetimos ir kitos kultūros, ji vietomis ryškiai apjungia visą pasaulį, kartais remiasi budistinėmis doktrinomis, bet lieka ištikima krikščionybei. Paradoksas, su kuriuo labai sutinku, tai mestas akmenukas į kunigų daržą, Jasukaitytė neslepia kritikos šio „amato“ personoms ir jų egoizmui. Jasukaitytė taip pat „bara“ Biblijos aiškintojus, pasak jos, Biblijos aiškinimas nėra tikslus, čia ji pateikia savo interpretacijas apie Adomą ir Ievą, jos simbolinę nuopuolio reikšmę ir moters vaidmenį šioje istorijoje, kuri bent man buvo labai įdomi.

Žinau, kad ši knyga dar pernai buvo perleista iš naujo, todėl be baimės galite ją įsigyti knygynuose arba paieškoti savo mėgstamose bibliotekėlėse. Tai pirmoji knyga iš jos labaaai didelio panašia tema ciklo, kurį sudaro šios knygos: „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“, „Senis, arba laiškai Antikristui“. Aišku, jeigu susidomėjote, imkite ir paskaitykite, atraskite sielos ramybe kartu su Vidmante Jasukaityte.

P.S.

Man asmeniškai labai gražus pavadinimas „Golgotos vynuogės“. Kaip žinia, ant Golgotos buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, žinoma, jog tie pasėliai labai nederlingi, jame tikrai, sakyčiau, negalėjo augti vynuogės. Taigi šis pavadinimas turi, visų pirma, simbolinę reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amaya"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Amaya“. Tai latvių – lietuvių režisieriaus Maris Martinsons kurtas filmas, pastarasis puikiai daugumai žinomas iš filmo „Nereikalingi žmonės“. Bet prieš tai ilga priešistorė. Na, neplanavau žiūrėti šio filmo, bilietą gavau visai atsitiktinai ir būtent premjeros dieną. Tai patikėkite, vien patekimas į salę buvo viena didžiulė komedija. Prie kino teatro, staiga mano pasipiktinimu atlekia nuostabiausia mašina žaliais numeriais ir sustoja prie pat įėjimo, nors ten draudžiama važiuoti, pasirodo iš jo turi išlipti „žvaigždės“. Kažkaip pirma juos prasmukau pro duris ir ką jūs galvojate, apakau, nes po mano kojomis raudonas kilimas ir nieko nematau, nes visi fotoaparatai pyškina į mane. Pasijutau kaip per Oskarus, deja, fotkino mane, o ne tuoj už manęs pasirodančias žvaigždes. Buvo juoko, nes ši diena buvo premjeros diena. Taigi prie stendo prisistatinėjo jau nepristatomi žmonės: Maris Martinsons, Andrius Mamontovas, Kaori Momoi, pastaroji ypač ryški pasaulio žvaigždė, vaidinusi „Geišos išpažintyje“ ir net dirbusi su Tarantino.

Filmo greitai nesulaukiau, nes pasirodė kostiumuotas Vilkončius ir pasijutau kaip „Žvaigždžių duetuose“, nes kas gali pakeisti jo legendinį balselį. Kone valandą procesijos, pristatymų ir visokiausių kalbų. Labiausiai jaudino Momoi pasirodymas ir labai draugiška šypsena, buvo pasiruošta kaip reikiant! O juk tik į filmą buvo eita. Pasisekė. Pristatymas buvo įdomus, nepaisant ten reklamos begalinio vardijimo ir juokingo vieno tikriausiai „pagėrusio“ vyruko šūksniai iš salės viršaus apie Kemzūros rinktinės pergalę. Nepasisekė ir tai, kad atsisėdau trečioje eilėje, prieš mus buvo fotografų eilė, šie atsisuko visi ir pradėjo pyškinti į mane ir aplinkinius, tai pasijutau labai pažeidžiamas, negalėjau sulaikyti juoko, nes pastarieji kaip kokie paparacai. Kažkoks siaubas, negalėčiau būti „žymus“.

Kalbant pagaliau apie filmą, sunku sulyginti jį su ankstesniu režisieriaus darbu. Filmas totaliai skiriasi, jeigu tąkart Martinsons nagrinėjo socialines problemas, vėlė intrigas, painią istoriją, tai šį kartą tema ir filmo kontekstas visikai kitoks. Visų pirma, kalba eina apie jausmus, apie tolimus žmones, kuriuos jungia globalizacijos pasaulis. Pasirodo, nieko negali būti neįmanoma. Filme labai daug gražių kadrų, sentimentalios simbolikos, poetikos. Smagu, kad režisierius nepamiršo ir humoro, jis tikrai egzotiškas, juokėsi visa salė, o, kaip žinia, rytietiškas humoras dažniausiai būna neįkandamas, bet Martinsons, apjungęs rytiečių ir vakariečių kultūras, sukuria tą tarpę, kurioje jautiesi beveik kaip namie. Filmas filmuotas Honkonge, ypač judriame mieste, kuriame verda nuolatinės kultūros ir jų gyvenimai, likimai. Labai įdomios kai kurios detalės, kurie daro filmą egzotišką ir savotiškai žavų: makaronų valgymas lazdelėmis, laikrodžių tiksėjimas, melancholiškas Amayos žvilgsnis, girgždantis dviratis, monotoniškas lietus ir gilus pagrandinės veikėjos skausmas už liūdnų akių. Filmas tikrai išskleistas, išbaigtas, gražus. Garso takelį kūrė Andrius Mamontovas, pastarasis labai tiko filmui.

Kaip jau minėjau, kultūrų ryškus sąlytis byloja ir apie globalizacijos reiškinius. Martinsons filmu parodo, kad šis reiškinys gali turėti ir gerų dalykų, žmonės gali labiau vienas kitas suprasti, atrasti skirtingose kultūrose, surasti panašaus likimo žmogų, kurio negalėjai surasti savoje terpėje. Be abejo, viskas atsitrenkia į žmogiškumą. Esminis pasirinkimas buvo filmą atskleisti anglų kalba, nors nemažai kalbama ir vietine, anglų kalbos reikalingumas, anglikonų invazija vis sėkmingai tebesitęsia ir kalbų mokėjimas yra kaip papildoma ranka vienišam žmogui, kuris eina per pasaulį ieškodamas laimės. Filmą kūrė tautų katilas, aktoriai taip pat įvairiausių tautybių, tačiau visi suranda bendražmogiškuosius sąlyčius ir išmoksta išgyventi naujausiais laikais neprarandant poetikos, jausmų ir romantikos, tai kas maitina sielą ir teikia džiaugsmo gyventi šiam pasauly.

Galbūt kai kas pasiges filme dinamikos, veiksmo, nes jau teko girdėti išeinant iš po kino seanso, kad viskas buvo liuks, bet jau siužetas, tai niekam tikęs. Manau, tai netiesa, estetiniai niuansai atidirbti per europietišką kino prizmę, bandant kartkartėmis gal net nelabai natūraliai išspausti egzotikos, kurios ir taip netrūko, tačiau siužetas yra labiau jausminis, kasdieniškas, natūralus, kuris kompensuoja tuos „persistengimus“. Siužetas yra poetiškas, galbūt jis ir patiks žmonėms, kurie labiau pripratę prie poetikos, simpatizuoja poezijai, sentimentams, simboliams. Taigi, siūlau ir Jums pasižiūrėti šį neeilinį filmą, prie kurio nemažai prisidėjo ir Lietuva.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Druska"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Druska“ (Salt) (2010 m.). Tai amerikiečių tipinis veiksmo trileris su garsiąja Angelina Jolie. Ką aš galiu pasakyti, na, nesusilaikiau ir pasisiunčiau, nors į kino teatrą nebūčiau ėjęs. Išties, nieko naujo nepamačiau ir nepatyriau, tačiau filmas patiko savo įtemptu siužetu. Buvo įdomu kartu si pagrindine heroje narplioti Rusijos ir JAV politinius ir korupcinius santykius, atskirti tiesą nuo melo. Žinojau, ko iš šio filmo tikėtis, tą ir gavau. Neblogai praleidau laiką.

Angelina Jolie – puiki, talentinga aktorė, bet bijau, kad užuot sukūrusi iš tiesų puikų ir įspūdingą vaidmenį per daug užsiangažavo ties veiksmo filmų herojėmis. Žinau, kad Jolie yra nepailstanti ekstremalė, jai patinka ginklai ir pavojingi triukai, todėl galbūt ir vaidmenys pasirenka visada panašius. Panašiu keliu yra užsiangažavusi ir mano mylima Milla Jovovich, nors yra sukūrusi ir kitų gerų vaidmenų. Jolie darbas „Laumės vaikas“ buvo nerealus, čia aktorė pasireiškia įvairiapusiškai, tačiau, kaip supratau, pati aktorė nelabai norėtų vaidinti panašių vaidmenų, todėl ir vėl suvaidino veiksmo trileryje. Nieko nepakeisi, dirbi tai, kas patinka, o kai dar gali rinktis, tai iš vis įmanoma.

Filmas nėra labai stiprus, jis nieko nesiskiria praktiškai nuo ankstesniojo Jolie darbo „Ieškomas“, kai kurie triukai, pvz.: ant sunkvežimio stogo, tiksliai atsikartoja. Bet toks filmas, tiesa, visada suras savo šeimininką ir numylėtinį. Man tai buvo visai neblogas laiko praleidimas. Įtemptas siužetas, nemažai sugrūsta pinigų į filmą, padarė jį populiariu, bet vis tiek daugiausia šiam filmui žavesio duoda Angelina Jolie. Verta jau vien dėl jos charizmatiškos asmenybės pažiūrėti į galingą moterį.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kuprotas kalnas" / "Brokeback Mountain"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną filmą, tai Oskaru apdovanotas amerikiečių filmas „Kuprotas kalnas“ (2005 m.) (Brokeback Mountain). Pirmą kartą šį filmą pamačiau prieš gerus tris metus ( o gal ir daugiau). Tai buvo rudens pradžia, kaip ir dabar. O šiandien tiesiog nusipirkau spragėsių ir nusprendžiau kažko gero pažiūrėti iš savo sukauptų filmų kartotekos, kažkodėl pagalvojau apie „Kuprotą kalną“. Taigi teko vėl ir vėl prisiminti šią nepaprastą istoriją.

Aišku, dėl nemažos homofobijos, šis filmas tebėra smerkiamas, tačiau, manau, jis gavo Oskarą ne dėl savo tematikos, bet dėl visos koncepcijos. Tas filmas – fantastika! Jau vien vaidyba ką reiškia (Vieną iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų yra garsusis Heath Ledger, sukūręs vaidmenis tokiuose filmuose kaip: „Broliai Grimai“, „Tamsos riteris“, „Keturios plunksnos“ ir net filmavosi australų seriale „Be namų negerai“, gaila, kad savo šlovės akimirkoje aktorius 2008 m. mirė. Kitas vaidmuo atiteko Jake Gyllenhaal, kuris sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip: „Persijos princas“, „Diena po rytojaus“, „Broliai“, „Denis Darko“, „Zodiakas“ ir t.t. Čia išvysime ir Anne Hathaway iš „Princesės dienoraščio“, „Ir velnias dėvi pradą“, „Alisa stebuklų šalyje“ ir t.t.), o jau ta dvasia, kuri pulsuote pulsuoja pro Vajomingo kalnynus, ežerus, upes nieko nepaliks abejingą. Tai nuostabaus laikotarpio filmas, kuriame tipologiškai pavaizduotas laiko virsmas 7 – 8 dešimtmečiai. Didelis katutis grimuotojams, kurie pasendino ir kai reikėjo atjaunino filmo herojus. Na, aišku, man labiausiai gniaužė kvapą kalnai, tos avys, ta beviltiškai vieniša atmosfera, kelio dulkės, papilkęs dangus, vaikų skalbiniai... Išties buvo nepakartojama vėl viską išgyventi iš naujo.

Tematika nė kiek neglumino, netgi intrigavo, sugraudino. Dviejų vyrų meilė, kuri pavaizduota įvairiapusiškai: nuo gyvuliškos aistros iki subtilių jausmų, kuriuos gali išreikšti tik vyras vyrui, manau. Girdėjau daug kalbų apie vos nė gėjų porno, nieko panašaus, viskas nufilmuota skoningai, nieko per daug nepersūdant ir išlaikant puikią novelės ir filmo herojų kūniškųjų ir dvasinių vertybių distanciją. Labai įdomūs dešimtmečiai, socialiniai sluoksniai, žmonių sukurptos gyvenimo taisyklės. Tai filmas, kuris kelia gailestį ne tik pagrindiniams filmo herojams, tačiau ir jų žmonoms, kurios taip pat kenčia. Toks tas gyvenimas. Tai filmas, kuris parodo, kad kartais žmonės negali būti tokie, kokie yra gimę (tapę?), dėl visuomenėje nustatytų normų. Gerai, žmogus ryžtasi gyventi pagal visuomenę, išsižadėdamas savo asmeninės laimės, tačiau nuo to kenčia jų žmonos, jie patys, vaikai. Galiausiai tik bandymas parodijuoti ne savo gyvenimą, herojus nuveda ties bedugne, iš kurio kelio daugiau nebėra.

Filmas tikrai gražus tiek vaidyba, tiek savo gamta, istorija, mintimi ir nuoširdumu. Siūlau pažiūrėti visiems, kurie nieko gero iš Holivudo nesitiki, bet nori jam suteikti šansą pasitaisyti. Tai filmas, kuris tikrai nepretenduoja pradžiuginti, tačiau gali kai ką sukrėsti, pakeisti ir „pasotinti“ išalkusią jausmų sielą.

Jūsų Maištinga Siela