Filmas: "Egzaminas"

Sveiki visi,

Šiandien pristatau filmą „Egzaminas“ (Exam) (2010 m.). Tai – psichologinis trileris, kuris stebina savo paslėpta ir ilgai išlaikyta intriga. Įsivaizduokite: aštuoni išrinktieji ateina laikyti egzamino dėl darbo, visi turi skvarbius protus ir visiems yra pateikta ta pati užduotis, atsakyti į klausimą. Tačiau veikėjus ištinka šokas, nes kai atsiverčia lapus, juose nieko neranda. Koks pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti? Prieš išeidamas egzaminatorius įspėjo, kad jie gali daryti ką nori, išskyrus kreiptis į juos pagalbos ir į pareigūną, kuris stebės egzaminą.

Na, ir prasideda! Įdomūs psichologiniai žaidimai, mėginimai išsiaiškinti klausimą, veikėjus nuveda net iki žmogžudysčių, tačiau viskas yra kur kas paprasčiau, tačiau būtent protingas žmogus ir suklysta paprastume. Tai, kas dėsis egzamino patalpoje iš tikrųjų intriguoja, net priminė keletą filmų panašių pobūdžių. Tenka pripažinti, kad ne viskas atrodo natūralu. Tikroje situacijoje žmogus taip nesielgtų, kad ir koks bebūtų motyvuotai pasiruošęs egzaminui. Absurdiškiausia scena yra ta, kurioje pareigūnas, stebintis egzaminą, laikosi vienos veido išraiškos, nors iš jo rankos šaunama į žmogų. Nenatūralumą atperka intriga, jeigu rimtai, tai visi trileriai kažkiek nenormalūs, nieko čia nepadarysi, todėl jie ir yra trileriai.

Veiksmo ir įtampos pakanka, įdomi ir šiaip kita filmo informacija. Nors visas veiksmas vyksta vienoje patalpoje, iš kurios beveik neišeinama, tačiau sužinoma ir apie pasaulyje vyraujančius dalykus ir šie anaiptol nėra susiję su mūsų realiuoju pasauliu. Ypač kalbos apie paslaptingą ligą, dėl kurios dauguma čia ir susirinko į egzaminą. Manau, personažai gan ekspresyvūs, kai kurie įtikinantys, kad net kėlė „erzelį“ t.y. leido taip įsijausti į egzamino atmosferą, kad kai kuriems entuziastingiems kvailiams tikrai norėjosi vožti per ekraną į snukį.

Filmo finalas išties stulbinantis, kaip jau galėjome visą filmą numanyti, atsakymas, kuris buvo visai šalia. Ar šį klausimą kas nors išsprendė? Sužinosite tik pažiūrėję šį filmą. Žmogaus protas kartais būna tiek išlavintas, kad kartais nepastebi pačių elementariausių ir paprasčiausių dalykų, imlus protas tikisi sunkių uždavinių, tačiau iš beveik anekdotinės situacijos sukuriamas visai neblogas įtempto veiksmo trileris.

Rekomenduoju visiems, kurie nori laiką praleisti įtampoje, kurie mėgsta analitinio proto lavinimo siužetus, intrigą. Įdomu, ar jūs pirmiau nei jie atsakysite į pirmąjį pateiktą klausimą?

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Daiktų poreikis arba kolekcionavimo sindromas

Sveiki visi,

Retkarčiais turiu labai didelę baimę, kad nieko nerenku ir nekolekcionuoju aistringai. Na, nebent knygas, tačiau, na, koks čia kolekcionavimas, knygų „belekiek“, o norisi kažko tokio keisto ir originalaus. Na, pradėjau rinkti knygų skirtukus, bet tai visai kažkodėl manęs nežavi. Jau turiu surinkęs apie 50 ir kaupiu toliau, bet kaupiu šiaip sau, nėra poreikio ir aistros, kurios taip trokštu. Noriu būti maniakiškas! Patrakęs kažko kolekcionierius, visai kaip vaikystėje, kai rinkdavau alaus butelių kamšelius ir visus kažkur išmečiau. Rinkau vienu metu pašto ženklus, tačiau tik norėjau pamėgdžioti kitus, kadangi kiti buvo surinkę geras kolekcijas, sakykim iš pavydo lietuviško. Vienu metu buvau pradėjęs rinkti taksafonų korteles, bet dabar jų jau rasti nebeįmanoma, yra mobiliųjų era. Žodžiu, vis kažko parinkdavau.

Poreikis aistringai kaupti, rinkti atsiranda iki šiol. Kaupti ne kitiem, bet sau. Na, nebūsiu kaip Ričardas Šileika, kuris renka geležėles, visiškai sutrūnijusius metalinius daiktelius arba smėlį, kurį beregint išdalina kitiems. Įdomus požiūris kaupti ir kolekcionuoti kitiems, neturint rezervinio bagažo, to poreikio pasipuikuoti prieš kitus. O man norisi kaupti ir puikuotis. jei ne prieš kitus, tai bent prieš save, bet iki šiol nesu sugalvojęs ką, po šimts pypkių, galėčiau kolekcionuoti. Nežinau ir iki šiolei. Lietuvoje tikrai yra įdomių žmonių, kurie kai ką kolekcionuoja. Mačiau laidą, kur vienas maniakas renka pieštukus iš viso pasaulio, laidai rodė savo sankaupą, tai net žiaunos atvipo, sakau, noriu ir aš kažko panašaus. Bet tiesa, neturiu ko paprašyti iš užsienių, kad parvežtų tarkim kokį japonišką šaldytuvo magnetuką. Galima rinkti ir pačius netikėčiausius dalykus, viena moteris rodė albumą, kuriame klijuoja tualetinio popieriaus skiautes. Pasirodė labai įdomu, tai vienintelis dalykas, kurį visose šalyse turi ir gali nemokamai pasiimti. Įspūdinga buvo kolekcija. Raštuoti, rožiniai ir kitokie tualetiniai popieriai, tiesiog, moteris mėgavosi pasakodama, kaip ir iš kur jai pavyko juos gauti. Pasirodo, net tualetinius popierius galima rinkti! Jau nebekalbu apie „kinderių“ žaisliukų kolekcijas.

Poreikį kaupti ir viską tempti į namus kaip žiurkė tikriausiai paveldėjau iš mamos. Ji iki šiol renka ir kaupia viską. Ypač žurnalus. Iki šiol neatleidau už tų senų (1991 – 1993) metų laikraščių sudeginimą, jų buvo maišų maišai palėpėje. Bet kilo jai ranka juos sudeginti, žinot, apsišvarinimui aplinkos, o tokią vertybę ir visą nepriklausomos Lietuvos kroniką sudegino! Griūk negyvas. Bet dar tebesilaido seni jos sąsiuviniai, kur suklijuoti krepšinio pasaulio žvaigždės: Sabonis, Marčiulionis, kurių net „intike“ dabar nerasi! O turtai lieka po kaupimo, aišku, jeigu renki naudingą daiktą. Dėl naudingumo iš tikrųjų sunku pasakyti, gal nereikia, kad daiktas būtų naudingas, reikia rinkti tiesiog dėl rinkimo, dėl azartinio – maniakiško rinkimo, proceso. Pasirink tokį daiktą, kuris niekada nesibaigtų, tarkim monetas, tu visada gali surinkti, o štai akmenis, jų visų nesurinksi, prisimenant pamišėlišką Orvydų sodybą, kurioje jaučiausi neįtikėtinai gerai ir pozityviai.

Ir visgi nieko aistringai nerenku, o juk turėčiau norėti, cituojant Ričardo Šileikos mintis, kad daiktai yra tie dalykai, už kurių mes kabinamės, jų visada yra daug ir jie mums visada reikalingi. Daikto ir žmogaus santykis begalinis, mūsų protas juos net paverčia simboliais, net gali jiems suteikti „sielą“, jau nekalbant apie meninius rankdarbius ar Kinijoje pagamintą pliušinį. Bandau ir aš čiupti už daiktų, kartais tai pavyksta, bet aistra daiktui labai greitai išgaruoja. Gal tai infantiliška? Tebūnie taip, kas kaip nori matyti. Tiek taušku, tiek galvoju ir niekaip vis nesugalvoju, ką galėčiau aistringai rinkti ir kolekcionuoti. Amen.

Jūsų Maištinga Siela

Paroda: "Vilniaus Bernardinės: Kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga"

Švento Mykolo bažnyčia - baroko paveldo dalis

Atrestauruojant norėta išlaikyti kuo daugiau autentiškos dvasios.

Renginio švečiai klausosi pristatymo.

Sveiki visi,

Visai neseniai teko pabuvoti labai įdomiame renginyje su labai įdomiu ir ilgu pavadinimu „Vilniaus Bernardinės. Kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga.“ Šis renginys vyko Vilniuje, Mykolo g. 9. Rašau čia dėl to, kad noriu parekomenduoti ir Jums, ypač vietiniams vilniškiams apsilankyti geroje ir įdomioje parodoje, kuri vyks ištisus metus beveik kiekvieną dieną iki pat 2011 metų spalio 1 dienos (antradienis – šeštadienis). Na, tai išties įspūdinga paroda dėl savo autentiškos tematikos, kuri labai stipriai susijusi su Kristinos Sabaliauskaitės romanu „Silva Rerum“ t.y. būtent tas Vilniaus laikotarpis, kuris aprašomas šiame romane.

Parodos pristatymas buvo išties šventiškas, jis vyko atrestauruotose buvusio vienuolyno rūsiuose, kuriuose ir įsteigtas muziejus. Čia išliko autentiškos plytinio mūro sienos, už stiklo eksponuojami archeologiniai 16 -17 amžiaus vienuolių bernardinių daikteliai. Tai kasdieniški dalykai rasti archeologų pastangomis. Vakarą mums nuspalvino, jeigu neklystų, sesers Jurgos padrąsinimas susivienyti ir surinkti savo paties duženas kaip trupinius. Svečių laukė įdomūs pokalbiai su muziejaus steigėjais, istorikais ir organizatorių paruoštu raudonu sausu vakaro vynu.

Yra ko pamatyti ir yra ko išgirsti. Muziejus išsamiai, bet kartu ir glaustai virš archeologinių radinių pateikia unikalius Vilniaus miesto vienuolių gyvenimo faktus, detales, nuskaidrina šiaip istoriniais žinomais įvykiais kaip antai 1655 metų kazokų antpuoliu, po kurio Vilnius buvo vien kraujais apšlakstytas, o vienuolės kone visos išprievartautos, o jų nupjautos galvos susmaigstytos ant kuolų. Na, iš tikrųjų buvo tragiška. Pateikiama informacija apie vienuolių gyvenimą, apie tai, kaip jos šildydavosi ir pan. Įdomu paskaityti ir patyrinėti, kaip vis dėlto buvo su tuo mūsų Vilniumi 16-17 amžiuje.

Iš rūsio keliantis į paviršių, atsiduriame bažnyčioje, kuri dabar virto įspūdingu muziejumi. Jeigu apačioje mes matėme kasdienybę ir skurdą, tai ten atvirkščiai, matome auksu tviskančią bažnyčios prabangą, gryną lietuvišką baroką, puošnumą ir estetiką. Net kvapą užgniaužė, gyveni Vilniuje ir nežinai, kokie įspūdingi dalykai supa tave, kad gali kone kasdien ateiti prie jų ir „atsigerti“. Auksu ir sidabru tviskančios taurės, religinės relikvijos, autentiški paveikslai, rūbai ir kita prabanga, kurią manau, turi pamatyti kiekvienas save nors kiek gerbiantis vilnietis ir ne tik.

Tad siūlau apsilankyti Mykolo g. 9 muziejuje ir patirti savu kailiu „naujai seną“ istorijos dvelksmą. Daugiau apie parodą: http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=1&sub=78

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Stendalis "Raudona ir juoda"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti garsaus prancūzų rašytojo Stendalio romaną „Raudona ir juoda“. Na, Stendalis kaip pati asmenybė buvo labai įdomi, keliavo su Napoleonu po Europą, yra pabuvojęs Vilniuje, tiesa, ne kaip karys o kaip kariuomenės virtuvės šefas. Napoleono kultas labai ryškus ir Stendalio romane. Mačiau neseniai Obuolio leidykla išleido ir kitą jo romaną „Parmos vienuolynas“. Stendalio romanas „Raudona ir juoda“ apibūdina Prancūzijos ir iš dalies visos Europos 19 amžiaus būklę.

Išties romanas daugiasluoksnis, priartėjęs prie „muilo operos“ įvaizdžio, tačiau vis tiek jame išlieka užkoduotas kabliukas, kuris verčia domėtis ir skaityti toliau. Be jokios abejonės bene stipriausia paspirtis ryti tekstą yra sudėtinga psichologija ir nepaprastai išvystyti veikėjų charakteriai. Pats rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis Sdendalį laikė autoritetu ir iš jo mokėsi. Taigi galima drąsiai teigti, kad Stendalis „išgimdė“ ne vieną literatūros klasiką, Dostojevskis tėra viso to viršūnė. Psichologinis romanas atsidūrė dviejų epochų sankirtoje: romantizme ir realizme. Sunku pasakyti, kurio prado vyrauja daugiau, bet akivaizdi epochų maišatis šį kūrinį padaro tik dar sultingesnį.

Visi, kurie nori sugrįžti arba bent pajusti 19 amžiaus skonį, turėtų griebti Stendalio „Raudoną ir juodą“, nes jame puikiai išjaustas laikotarpis, tą patyriau skaitydamas ir Dostojevskio „Idiotą“. Romane išryškėja skirtingų socialinių sluoksnių ypatumai, susiliejimai ir kontrastai. Tai pasakojimas apie žemojo luomą vaikiną, kuris dėl savo „kitoniškumo“ ir gabumų patenka į aristokratų luomą. Visas jo ilgai trukęs prisitaikymas tai yra procesas einąs link savo laimės pažinumo, tačiau pats herojus nežino, kas jam yra laimė, tai vyksta intuityviai, kartais naiviai klystant. Daug blaškymosi, psichologinių motyvacijų ir kitų niuansų atsiduria aistringų ir skirtingų meilių apsuptyje. Pats Stendalis skirstė meilę į keturias rūšis: fizinę, dvasinę, aistringą ir idealią. Šios rūšys labai susiliejusios romane tačiau viskas išaiškėja tik perskaičius visą kūrinį, kuris jau nėra ir toks trumpas. Apskritai tokia tendencija, kad 19 amžiaus romanai be proto „sunkiasvoriai“, kas šiais laikais nelabai madinga, kai vyrauja smulkiosios prozos ir įprastinio romano balansas.

Taigi Stendalio „Radona ir juoda“ vertinčiau kaip gan įdomų ir labai įtaigų romaną. Ypatingai turėtų patikti romantikams, kurie ir kurios leipsta dėl subtilių (kartais, mano galva, naivių) scenų, pvz.: vien rankos prilietimas prie gražios moters gali būti analizuojamas ir išgyvenimas net kelis lapus teksto. Tačiau tikriausiai tame ir yra žavesys, mokėjime analizuoti, interpretuoti herojų akimis ir viską suspaudus paversti literatūriniu menu. Siūlau ir Jums paskaityti šį man patikusį Stendalio romaną.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidrodžiai 2"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu pristatyti filmą „Veidrodžiai 2“ (Mirrors 2“) (2010 m.). Tai – siaubo filmas, skirtas suaugusiems, bet labai jau juos pamėgo siaubo ir kraujo ištroškęs mūsų jaunimas. Nepamenu, ką rodė šio pirmo filmo dalyje, bet šiame vos neužmigau. Teko save iš miego blaškyti. Kaip siaubo filmas, manau, jis turi labai daug trūkumų, pabandysiu argumentuoti.

„Veidrodžiai 2“, nežinau ar visuose siaubo filmuose, bet šiame labai kliuvo į akis „juokingi, švelniai tariant, dialogai. Sūnaus pristatymas draugams, kai kas antras žodis buvo „sūnau“, juk taip tėvas kasdieniame gyvenime niekada nesikreipia į sūnų,. Aišku, čia norėta žiūrovus labiau supažindinti su veikėjais, bet toks būdas pats primityviausias, pokalbiai neišvystyti, labai dažnai net nemotyvuoti. Pusę filmo kaip siaubo žanrui trūko intrigos ir motyvacijos. Pradžioje parodomos kruvinos žmogžudystės, kurios ne tiek, kad nebaisios, bet šlykščios, siaubo efektą bando sukelti tik garso efektai. Žodžiu, bandyta eiti „Pjūklo“ keliais, sukuriant dar kažko iš klasikinių siaubo filmų arba mėginant kurti pagal pirmtaką, tikriausiai, irgi nevykusį „Veidrodžiai“.

Aišku, nuo pusės filmo jau pradeda kažkas vyniotis ir ryškėti pagrindinė siužeto linija, nes pradžioje buvo tikra „palaida bala“. Šioks toks įdomumas išgelbėjo mane iš filmo totalaus žlugimo, bet vis vien tenka pripažinti, kad tai kone vienas prasčiausių paskutiniu metu matytų siaubo filmų. Nepaisant daugumos trūkumų, manau, kad žmonės turėtų atrasti ir to siaubo, jeigu siaubu laikys tai, kas „taškoma kraujais“. Nieko negaliu pasakyti apie aktorius, visi nauji, nematyti, personažai keistai neišvystyti ir neišjausti iki galo. Tai yra mano subjektyvi nuomonė, tačiau siūlau Jums patiems tai pasižiūrėti ir įvertinti, bet jeigu nenorite gaišti laiko, geriau šito filmo ir nesirinkite.

Jūsų Maištinga Siela

Įvertinimas: 5/10

Filmas: "Susipynę išgyvenimai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Susipynę išgyvenimai“ (Personal effects) (2009 m.). Sakyčiau, keistokai išvertė pavadinimą į lietuvių kalbą, bet tebūnie. Filmas pasakoja dviejų žmonių istoriją: 24 metų vaikino sesers dvynės žmogžudystę ir vienos pagyvenusios moters vyro žūtį. Abiejų žmonių likimai labai panašūs, abu paskendę netektyje, jie susipina tarpusavyje ir gaunasi vienas totalus romanas tarp skirtingų kartų. Žinoma, kartu yra toks vienišų ir įskaudintų žmonių išsigelbėjimas, nes tik panaši meilė gydo žaizdas.

Pagrindinius vaidmenis atlieka charizmatiškasis Ashton Kutcher iš „Drugio efekto“ ir begalės komedijų ir legenda jau tapusi Michelle Pfeiffer. Gera aktorių vaidyba, tiesa, Kutcheriu retkarčiais suabejodavau, nes buvo keista stebėti jį susimąsčiusį, piktą, retkarčiais flegmatišką, regis, vaidindamas buvo neužtikrintas savo personažu. Bet tik retkarčiais, ko nepasakysi apie Pfeiffer, ji viską atliko nepriekaištingai. Filmas – niūrokas, daug pilkų spalvų, pilko dangaus, drėgmės, pilko cemento ir šiukšlinos pakrantės. Filmas netinka romantiškiems vakarams, jame vaizduojami įvykiai neretai atsikartoja mūsų gyvenimuose. Tai – filmas, kuris atitinka visus šiuolaikinės dramos reikalavimus.

Ir iš ties, tai neprastas filmas vieno karto žiūrėjimui. Ar jis turi didesnės išliekamos vertės? Sunku pasakyti, kadangi tikrai yra sukurtų panašių filmų. Kartais stebindavo režisieriaus pasirinktos kryptys, filmavimo „kampų“ sprendimo būdai, tačiau visa tai tik praturtino filmą. Filme nemažai gestikuliuojama Amerikos gestų kalba, kadangi vienas iš pagrindinių herojų yra kurčias... Šiuolaikinė drama neapsiriboja viensiužetine linija, jai reikia nustebinti žiūrovą. Negaliu pasakyti, ar mane labai jau nustebino, tačiau buvo malonu žiūrėti, nors vidury filmo pagalvojau, ar nereikėtų nutraukti seanso, nes šiek tiek pritrūko intrigos, kaip drama tapo labai pilka ir monotoniška, tačiau išsėdėjau ir išžiūrėjau iki galo.

Rekomenduoju visiems dramų mylėtojams, sunkaus filmo mėgėjams, kurie domisi žmogaus santykiais, juos analizuoja, vertina ir jais mėgaujasi. Jiems turėtų patikti.

Įvertinimas 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Kino festivalis: „Ad Hoc: Nepatogus kinas“

Sveiki visi,

Džiugu Jums visiems, kurie besidomi kinu, pranešti, jog spalio pabaigoje vyks nemokamų filmų festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“, kuriame turėsite išvysti pačių įvairiausių filmų susijusių su žmogaus teisėmis. Šis festivalis vyks visuose didžiuosiuose mūsų šalies miestuose: Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Ukmergėje, Varėnoje. Daugiau apie vietas, kuriose vyks šis festivalis rasite oficialiame tinklapyje: http://www.inconvenientfilms.lt/lt/2010

Na, šiuo festivaliu labai susidomėjau, juolab, kad viskas nemokama, o nemokami dalykai žmones traukia kaip magnetas. Teisingai sako renginių organizatoriai, kad visgi filmai kainuoja, kaip ir reklama, patalpos ir kiti dalykai, todėl nebūkime „skrudžais“ ir įmeskime vieną kitą litą į renkamų lėšų skrynelę. Sakyčiau, vyks sveikintinas festivalis, deja, vienintelis Lietuvoje kino festivalis, kuris nagrinėja žmogaus teises. Teko peržiūrėti siūlomų filmų repertuarą, kuris beveik prilygsta „Kino pavasariui“ ir nustebau, kad laukia tikrai įdomūs kino filmai. Na, iš tikrųjų žmonės galės išvysti pačių įvairiausių filmų susijusių su žmogaus teisėmis, engiamomis socialinėmis, etninėmis, seksualinėmis ir t.t. grupėmis. Nagrinėjamas moters paveikslas šiandieninėje visuomenėje. Taip pat bus ištisa filmų virtinė apie žmonių skurdą. Vėlgi kino žanrai patys įvairiausi, nuo dokumentikos iki vaidybinių filmų. Iš tiesų filmas pasisako už visus tuos dalykus, kuriuos palaiko mano blogas.

Teko pamatyti vieną dokumentinį filmuką, kuriame bus vaizduojama ir Lietuva, ištraukos iš buvusių gėjų parado užkulisių ir pan. Visas šis festivalis yra nuostabus tuo, kad tai yra nukreipta prieš mūsų tautiečių agresiją, smurtą, patyčias. Šalyje, kur net valdžia turi savo autonomiją spręsti, kas gali būti viešumoje, kas turi būti pogrindyje, leisti įstatymus, kurie prieštarautų žmogaus teisėms, manau, menas (šiuo atveju kinas) yra ta galimybė šviesti ir skatinti visuomenę tobulėti. Menas yra ta ugdomoji galia, kuri paliečia kiekvieną iš mūsų ir teikia visokeriopos dvasinės ir socialinės atspirties. Tačiau būtent menas per šią krizę, kaip kažkada esu jau minėjęs, kenčia labiausiai. Jis mažiausiai finansuojamas, kultūra pirmoji turi merdėti, kad gyvuotu ne širdis, bet aplinkinės kraujagyslės. Tatai žmonės žino tokią tvarką, atsirenka, mano galva, pačius nereikšmingiausius prioritetus, kadangi menas mažai kai kam atneša pinigų. Taigi šis festivalis yra švietėjiška paskata integruoti laisvės kaip žmogaus idėjas į visuomenę. Ši injekcija manau daug ko nepasieks, nes puikiai žinau iš savo patirties, kad į tokius festivalius ateina tie žmonės, kurie šiaip yra jau pakantūs, švelnūs, tolerantiški, užjaučiantys. Abejoju ar ta visuomenės dalis, kuri šiaip yra ksenofobai, rasistai ir t.t. eitų ir žiūrėtų šių „didaktinių“ filmų. Jie tik jaustų agresiją, tačiau geriau šitoks šviesulys, negu jokio įnašo, skatinant gerbti kiekvieno žmogaus teises.

Taip jau būna, kad festivalis būna tiems, kurie ir kovoja už teises, o ne tiems, kurie yra nusiteikę prieš jas. Ką čia ir bepridursi, todėl skatinu jus visus apsilankyti nors viename „Nepatogaus kino“ seanse, atsivesti bent po vieną rasistą, materialistą, homofobą, ksenofobą, feministę, moterų skriaudėją, nepakantų, nekantrų (ir kt.) ir pasižiūrėti, kas dedasi ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje. Sakau, yra ko pamatyti.

Jūsų Maištinga Siela