Knyga: Stendalis "Raudona ir juoda"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti garsaus prancūzų rašytojo Stendalio romaną „Raudona ir juoda“. Na, Stendalis kaip pati asmenybė buvo labai įdomi, keliavo su Napoleonu po Europą, yra pabuvojęs Vilniuje, tiesa, ne kaip karys o kaip kariuomenės virtuvės šefas. Napoleono kultas labai ryškus ir Stendalio romane. Mačiau neseniai Obuolio leidykla išleido ir kitą jo romaną „Parmos vienuolynas“. Stendalio romanas „Raudona ir juoda“ apibūdina Prancūzijos ir iš dalies visos Europos 19 amžiaus būklę.

Išties romanas daugiasluoksnis, priartėjęs prie „muilo operos“ įvaizdžio, tačiau vis tiek jame išlieka užkoduotas kabliukas, kuris verčia domėtis ir skaityti toliau. Be jokios abejonės bene stipriausia paspirtis ryti tekstą yra sudėtinga psichologija ir nepaprastai išvystyti veikėjų charakteriai. Pats rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis Sdendalį laikė autoritetu ir iš jo mokėsi. Taigi galima drąsiai teigti, kad Stendalis „išgimdė“ ne vieną literatūros klasiką, Dostojevskis tėra viso to viršūnė. Psichologinis romanas atsidūrė dviejų epochų sankirtoje: romantizme ir realizme. Sunku pasakyti, kurio prado vyrauja daugiau, bet akivaizdi epochų maišatis šį kūrinį padaro tik dar sultingesnį.

Visi, kurie nori sugrįžti arba bent pajusti 19 amžiaus skonį, turėtų griebti Stendalio „Raudoną ir juodą“, nes jame puikiai išjaustas laikotarpis, tą patyriau skaitydamas ir Dostojevskio „Idiotą“. Romane išryškėja skirtingų socialinių sluoksnių ypatumai, susiliejimai ir kontrastai. Tai pasakojimas apie žemojo luomą vaikiną, kuris dėl savo „kitoniškumo“ ir gabumų patenka į aristokratų luomą. Visas jo ilgai trukęs prisitaikymas tai yra procesas einąs link savo laimės pažinumo, tačiau pats herojus nežino, kas jam yra laimė, tai vyksta intuityviai, kartais naiviai klystant. Daug blaškymosi, psichologinių motyvacijų ir kitų niuansų atsiduria aistringų ir skirtingų meilių apsuptyje. Pats Stendalis skirstė meilę į keturias rūšis: fizinę, dvasinę, aistringą ir idealią. Šios rūšys labai susiliejusios romane tačiau viskas išaiškėja tik perskaičius visą kūrinį, kuris jau nėra ir toks trumpas. Apskritai tokia tendencija, kad 19 amžiaus romanai be proto „sunkiasvoriai“, kas šiais laikais nelabai madinga, kai vyrauja smulkiosios prozos ir įprastinio romano balansas.

Taigi Stendalio „Radona ir juoda“ vertinčiau kaip gan įdomų ir labai įtaigų romaną. Ypatingai turėtų patikti romantikams, kurie ir kurios leipsta dėl subtilių (kartais, mano galva, naivių) scenų, pvz.: vien rankos prilietimas prie gražios moters gali būti analizuojamas ir išgyvenimas net kelis lapus teksto. Tačiau tikriausiai tame ir yra žavesys, mokėjime analizuoti, interpretuoti herojų akimis ir viską suspaudus paversti literatūriniu menu. Siūlau ir Jums paskaityti šį man patikusį Stendalio romaną.

Jūsų Maištinga Siela