Eilėraščiai iš mano rinkinio "Pasistačiau sau paminklą"

Šuva

Mano rudos šuns akys.

Lyg du vaiduokliai ėjo su manimi per gyvenimą.

Palikau tave, kai dar buvai mažytis.

Kiek žiemų, kiek pavasarių

Aš keliavau per Europą, po miestus, po epochas...

Ir kaip velnias kryžiaus vengiau savo šuns rudų akių.

Grįžtu namo pusiaunakčiais iš Europos viešnamių ir barų,

Grįžtu aplinkkeliais, visai nenoromis lyg svetimas klajūnas.

Mane pasitinka senas šuva,

Aploja tarsi Biliūno Brisius, bet išgirdęs mano lūpų caktelėjimą,

Ima vizginti uodegą tarsi Londono viešbučių kambarinės valydamos dulkes.

Kur mano namai, kai pasaulis liko vienas?

Namai nebe namai. Miestai nebe šalies paveldas, o visų tautų uostai ir užeigos.

Mano seno šuns akys mane atpažįsta,

Nors aš savęs nebematau.

Tiek kelių jau išvaikščiota, nors dar senatvės nepatyriau.

Senatvė. Patirsiu ją. Kaip orgazmą. Kaip gyvenimo pumpurus.

Mano šuva jau senas, bet tebeturi savo liūdnas kaštono akis,

Įstrigusias nuo paties gimimo, kai atako netyčia žysdamas jaunos kalės spenį.

Palikau tave, šunyti, o tu šitiek metų vis laukei,

Kai niekas manęs nebelaukė...

Mano šuva. Mano draugas. Mano ištikimybė.

Kai aš savęs neatpažįstu,

Atpažįsta mano senas šuva

Prie Europos vieškelio dulkėto.

Marmuro lopšys

Mano marmuro lopšys,

Puoštas sniego fosilijų freskomis

Ir Dzeuso žaibais.

Susprogo šis akmuo.

Mama, kodėl guldai mane į šaltą lopšį?

Nepasakius sudie, paleidi mane į gyvenimą?

Tarsi dūmą, kurį išsklaido vėjai

Ir nelieka nieko, tik tušti lopšiai,

Perduodami iš rankų į rankas,

Kol sunyksta, nebelieka prasmės.

Ant marmuro rasoto,

Žaidžiam iš gyvenimo „kryžiukais ir nuliukais“,

Kūdikių sparnais,

Mes augame atgal į priekį.

Mano marmuro lopšys.

Iš kartos į kartą.

***

Maža smiltelė, tokia kaip aš,

Iš dykumos vidurio,

Prisigėrusi saulės ir kaitros,

Bet visada trokštanti į jūrą.

Pasmerkta ilgai klajoti vėjo šuorais,

Ir Dievas vis stebi viena akim,

Jos tylią gražią kančią,

Kančią, kuri neturi ribų, neturi vardų.

Karšta smiltelė.

Apie jūrą.

Vidury dykumos.

Visai kaip ir aš.

Pelenų sopranas

Kreivomis liesomis kojomis,

Klipatos elegancija išeinu iš barakų,

Į žiemos šaltį.

Ledu spengiantys skersvėjai –

Lediniame duše,

Kuris, velniai rautų, niekaip manęs nenužudo,

Bet gelia tarsi gyvatės,

Svilindamos kaulus aptrauktus pilka plėve.

Ar esu žmogus?

Nežinau. Nemačiau. Neprisimenu.

Ši žiema – man paskutinė.

Nereikia būti žmogumi ar išminčiumi,

Kad tai suprastum pamatęs savo skeletą

Lango stikle.

Tas lango stiklas,

Kuriame atspindėjo ne vienos akys,

Atsispindėjo tolimi laukai,

Kuriais žygiavo mūsų moterys ir vaikai,

Žygiavo į raudonų plytų namą,

Iš kurio kamino niekas nebesugrįžta atgalios.

Mūsų moterys ir vaikai,

Jų pilki pelenai priekabom supilti laukuose,

Vėjas juos neša į laukus tarsi sėklą,

Tarsi dulkes.

Tos dulkės, kurios kadaise klykė, meldė ir valgė.

Ar esu žmogus?

Nežinau. Nemačiau. Neprisimenu.