Sveiki visi,
Kaip jūs gyvenate? Aš, kitaip sakant, vis dar literatūros pasaulyje. Šiandien teko turėti visai įdomią psichologijos seminarą, per kurią kilo pačių įvairiausių minčių. Tema buvo labai plati, tarkim, apie žmogų ir ką jis turi daryti, kad būtų laimingas. Tenka sutikti, kad laimė yra ne tikslas ir ne būsena. Laimė – tai yra nuolatos cirkuliuojantis procesas, kitaip sakant, virsmas. Tai gali skambėti sudėtinga, tačiau, kiekvienas, kas įsigilina į žodžių esmę, tą pajunta ir suvokia.
Gyventi čia ir dabar yra didžiulė laimė, o tikslas nėra vien tik taškas tolumoje, prie kurio mes einame, nes tikslas turėtų būti ir pats judėjimas link to taško, nes kitaip mes nepatirsime laimės arba patirsime jos labai mažai. Taigi, darome išvada, kad gyventi čia ir dabar apsimoka. Svarbiausias dalykas, mano galva, yra motyvacija, jei jos nėra, šis laimės struktūra subyra kaip kortų namelis. Motyvacija, dėl ko aš turiu džiaugtis čia ir dabar. Iš esmės tai yra apie tai, ką rašiau „Ir tai yra stebuklas“ poste. Imi analizuoti savo santykį su aplinkiniu pasauliu ir pajunti, kad didžiausia laimė yra ne siekis, bet dabarties būsena, kada tavo vidinis pasaulis kaip „puzle“ ar „lego“ prisitaiko prie aplinkinio pasaulio. Ta būsena galima mėgautis, jausti pakylėjimą, dvasinę atsvarą materijos apsuptyje.
Nesutinku su tuo, kad žmonės persisunkę materijos, nes tikiu, kad mumyse yra kur kas daugiau dvasios negu primityvių, kad ir kaip tai viduramžiškai beskambėtų, kūniškųjų ir egoistinių paskatų. Dvasia mumyse gyvena, jeigu dvasią įvardinsime mumyse glūdintį pasaulį, tai pastebėsime, kad tas pasaulis yra toks pat platus, toks pats sunkus ir sudėtingas kaip ir išorinis, kuriame vyksta visuomeniniai bruzdėjimai, gamtos kaita ir pan. Tas pasaulis prieš aną pasaulį. Ar tikrai PRIEŠ? O gal SU? Laimė, bent jau man, dalinai yra šių dviejų pasaulių susiliejimas, tebūnie tas racionalusis ir iracionalusis pasaulis, jų konjunkcija atveda nepaprastai intensyvius išgyvenimus.
Tai nėra kalbėta per paskaitą, tačiau šios mintys mano individualios, kurios kilo iš kitų temų. Kaip atrasti raktą, kuris atrakintų duris tarp šių dviejų pasaulių? Čia tikriausiai ir yra sudėtingiausia, nes kiek žmonių, tiek ir tų raktų. Laimės procesas yra trūkinėjantis, jis negali (o gal gali?) gyvam esant, trukti 24 valandas per parą ištisus metus. Rakto neturėjimas turi dvejopus padarinius: žmogus tampa agresyvus šiame pasaulyje ir jis nesistengia jo ieškoti, todėl prievartaują visumą savo piktumu; žmogus gali tapti nepaprastai liūdnas, jam gali neberūpėti nei jo, nei kito žmogaus gyvenimas. Esama ir tarpininkų, kurie ieško, kažką atranda laikino ir po to vėl ieško, neranda, nebeieško ir vėl ieško, tokie žmonės yra balansuojantys. Kuriam Jūs save patys priskirtumėte?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą