Sveiki visi,
Jau tradicija tapo, kad reikia pristatyti kokią nors knygą šio blogo skaitytojams. Ir taip nedažnai būna, kad pristatau lietuvių rašytojus klasikus. Šiandien noriu pakalbėti apie Motiejų Valančių. Ne, ne, nesubėkite perversti šios temos, pasirodo, net ir Motiejus Valančius gali būti įdomus! Visai neatsitiktinai teko perskaityti vieną jo beletristikos veikalą „Paaugusių žmonių knygelę“, pirmą kartą išleistą 1868 metais Berlyne. Aišku, grynai tarmiškai knygos nebūčiau beveik paskaitęs, tačiau yra ir „adaptuojantis“ variantas, kurį šiuolaikiškame literatūros konteksto pasaulyje galima visai neblogai su pasigardžiavimu skaityti.
Tikriausiai jau nebereikia minėti visų žemaičių vyskupo Motiejaus darbų, Blaivybės sąjūdžio steigėjo, nusistovėjusio svieto drebintojo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2003 metais išleido pirmąjį „Motiejaus Valančiaus raštų“ tomą, jame ir galite atrasti „Paaugusių žmonių knygelę“, pastaroji buvo parašyta skaitymo malonumui, kadangi paprastam vargdieniui ūkininkui (Valančiaus laikais) lietuvių kalba skaityti šventuosius raštelius, maldaknyges, katekizmą buvo jau per daug nuobodu, todėl Motiejus Valančius matydamas, jog reikia kaip nors paprastą žmogelį sudominti, ėmė ir parašė ne vieną beletristinį didaktinį rinkinuką. „Paaugusių žmonių knygelė“, kaip ir pats pavadinimas jau byloja, yra skirtas suaugusiam skaitytojuj.
Nereikia jau pasakoti, kad būdamas vyskupas, jis puoselėjo dievobaimingas pasaulio ir gyvenimo vertybes, tačiau neskubėkime nuvertinti. Valančius tikrai nebuvo religinis fanatikas ir tikrai Jėzaus Kristaus ir Dievo apvaizdos į kas antrą sakinį nekišo. Tekstas kaip niekad yra racionalus, logiškas, prisodrintas žmonių kasdieniniais gyvenimais, vargais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Kas būta 19 amžiuje, dabar galbūt nelabai tinkamai ir suvokiama, ypač kasdienis gyvenimas, juk 19 amžių mes suvokiame kaip romantizmo klestėjimo laikotarpį, kaip maištų epochą ir lietuviškos spaudos draudimo tarpsnį. Valančiaus raštuose pamirškite tai, jame yra, sakyčiau, puiki didaktika, kuri nėra grūdama per gerklę, išvadas, kaip sakant, pasidaro pat skaitytojas, ko galima, o ko negalima daryti.
Įdomiausias dalykas yra mūsų kultūros užfiksuoti likučiai. Galbūt dabar tie dalykai nebeaktualūs, tačiau Valančiaus laikais, kai daktarų būdavo prasimokslinusių labai mažai, siautėdavo šarlatanai. Jūs neįsivaizduojate, kokių ten tik dalykų nerašoma, tiesiog „griūk negyvas“. Pvz.: kaime susirgo vienas vaikelis siaubingais niežais, viena davatka palojusi, kad niežus puikiai gydo gyvsidabris. Grįžusi moteris gyvsidabrį sumaišė su sviestu ir ištepė savo vaikelį, suvyniojo į devynis pledus ir liepė laukti. Na, aišku, po mėnesio tas berniukas ir mirė. Arba kita istorija, kaip skauduliais nusėtą galvą vaikui aprišo žmogaus išmatomis, troba visa prismirdo, o rezultatas buvo dar blogesnis. Tais laikais buvo dar labai daug naivių žmonių, įvairiausių prietarų, kalbų ir net legendų metas. Cituoju: „Tverų parakvijoj įsimetė skaudulys į gerklę. Boba patarė paprastas toj ligoj žoleles – šuns mėšlą. Liepė virinti, sriubą gerti, o išvirs su tuo pačiu tverti. Visa tai padarė, tačiau skaudulys nusmaugė ligonį.“ (p. 207) „Vieną kartą atėjusi moteriškė meldė žolių sūnui savo, drugiu sergančiam. Šis, įėjęs į kamarą, primyžo butelką, davė ir liepė sergančiam gerti.“ (p.207) Tais laikais žmonių nežinojimas darė savo. Skaitant Valančiaus raštus, toks įspūdis, kad žmonės tais laikais buvo nepaprastai naivūs, juos taip lengvai galėjai apgauti, jog tik reikėjo svarbiausia turėti gudrią galvą ir smailų liežuvį.
Šioje knygoje išryškėja ir dar vienas tuometinis opus dalykas t.y. Lietuvos tautinės mažumos. Valančius nelabai teigiamai žiūri į juos, ypač į čigonus, čia jis kuo puikiausiai suregistruoja įvykius, kada čigonas ką nors blogą padaro. Įvykiai matome nėra išgalvoti, nes Valančius užfiksuoja net metus ir parapijas, kada šis atsitikimas yra nutikęs. Čigonai jam asocijuojasi su arklių vagimis, gudriomis čigonėmis, kurios iš valstiečių išvilioja maistą ir drabužius. Čigonai jau tais laikais labai buvo engiami, šiandienos kontekste ši tauta, manau, nelabai ką ir tepasikeitė. Kur kas kontrastiškiau su žydais. Valančius iš vienos pusės juos ir gina, sakydamas, jog jie reikalingi Lietuvai, nes moka visokiausių amatų, kurių derėtų išmokti ir lietuviui. Jis net ragina pasinaudoti žydais, perimti jų gebėjimus, užuot plempiant sustatytas arielkas. „Žydai, mėsą parduodantys, pelnos kaip įmano. Mėsą gyvulio sveiko vadina košerna ir parduoda žydams, nesveiko kiša katalikams.“ (p. 195)
Valančius be jokios abejonės gina katalikybę, nors protestantai (liuteronai) ir ortodoksai (stačiatikiai) yra tų pačių šaknų, tačiau Valančius savo katalikus ragina jokiu būdu nesusidėti su kitos šakos krikščionimis, kadangi viskas blogai baigsis dėl tikėjimo klausimo. Čia jis pateikia porą pasakojimų, kada jaunos šeimos iširdavo grynai dėl nesuderinamumo. Šiais laikais, kaip žinia, šios tikybos žmonės geba sugyventi kuo puikiausiai, Valančiui tai atrodė neįmanoma. Jis nesmerkia kitatikių, toks jausmas, kad tai jų pasirinkimas, bet labai neigiamai žiūri į savo tikybos parsiviliojimą nekaltą kataliką. Dar vienas pasakojimas apie vargdienę Agatą tiesiog pribloškė. Tai pasakojimas apie tai, kaip jauna kaimo mergelė susižavi žalnieriumi (karininku) ir paskui jį trekiasi į mūšį prie Turkijos, pakeliui ji tampa nėščia, pasiilgsta namų ir galiausiai pagimdo prie Minsko vaikelį, kuris sušąla ir miršta. Nuo kitų vyrų pasigauna sifilį ir eina per Lietuvą namo kurvaudama su pūvančia nosimi. Galiausiai dukra paklydėlė grįžta namo, bet jos tėvai nelabai ir beatpažįsta, visa subjaurota ir prie stalo ji jau neprileidžiama. Yra ir kitas pasakojimas, apie merginą, kurią nuo kūdikystės motina įmetė į vieną lovą su broliais, neatsižvelgdama lyčių. Beaugdami broliai kirkino ir prievartavo sesę, galiausiai ji pati pradėdavo „duoti“, visi jos nekentė, bet galiausiai jį Kalvarijoje patyrė kažką panašaus į nušvitimą, persikėlė į kitą parapiją ir tapo nepaprastai dora ir darbšti, nors prieš tai ir vaikelio buvo netekusi ir kaimo kekše buvo vadinama. Pagal Valančių matome, jog žmogus gimsta geras, tik gyvenimo sąlygos priverčia jį nusidėti, išeiti klystkeliais. Dažnai dėl to būna kalti netinkami tėvai, jų girtuoklystės ir t.t.
Sakau, Valančių būtų sveika paskaityti, ne vien tik „Palangos Juzę“. Dėl savo kartais „griūk negyvas“ palyginimų Valančius net sukeldavo juoko isterijas. Kaip Jums šie palyginimai: „Petronėlė per nelaimę išsigimė labai graži“ (p. 267) Kalbama apie grožį, bet šiandienos kontekste žodis „išsigimė“, na, visiškai netinkamas. Arba mešką pavadinti Lietuvos krūmų paukščiu, na, ne kiekvienam tai šautų į galvą. Taigi, užbaigdamas noriu pasakyti, kad Motiejus Valančius tikrai nėra toks nuobodus, tik reikia jį atrasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Kartais tereikia gauti paskatinimą skaityti. Su šia intencija ir parašiau ale kažką panašaus į recenziją, kurią galbūt kas atras ir susidomės. Tebūnie tai internetinei tingiųjų kartai, kaip sakant. Gero skaitymo, mielieji!
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą