Sveiki visi,
Šiandien trumpai „ant smūgio“ noriu pristatyti airių rašytojo Džeimso Džoiso (James Joyce) apsakymų rinktinę „Dubliniečiai“. Na, Džoisui turime būti dėkingi už sąmonės srauto plėtotę apskritai literatūros istorijoje. Jo garsusis dviejų dalių romanas „Ulisas“, tikriausiai yra vienas sunkiausiai skaitomų klasikinių kūrinių dėl savo veržlaus sąmonės protrūkio. Kurk kas paprastesnės raiškos yra „Dubliniečiai“.
Šiame apsakymų rinkinyje airių rašytojas nagrinėja savo tautos genetinius bruožus, aprėpdamas savo laikotarpio t.y. 20 amžiaus pradžios politinį klodą. Jis neapčiuopiamai jaučiamas skaitant apsakymus. Keblūs santykiai ir apskritai požiūriai tarp anglų ir pačių airių. Viskas yra labai konfliktiška, kas nors kiek skiria šias tautas t.y. net religiniai klausimai. Airiai nevaržomi savo šalies patriotai, anglofilų nekentėjai. Džoisas vaizduoja žmogaus, šiuo atveju, airių (dubliniečių) ydas, jas psichologiškai realizuoja per veikėjus ir paprastas, kasdieniškas situacijas.
Vienas ryškiausių apsakymų yra „Mirusieji“. Tai pasakojimas apie Kalėdas, per kurias susirenka giminės su skirtingais tikėjimais, pažiūromis į politiką ir skirtingais patriotizmo lygmenimis. „Mirusiuose“ jaučiama nuolatinė kirbanti įtampa, išryškinama šeimoje glūdinti girtuoklystės problematika, įvairūs papročių niuansai, kurie atskleidžia airių charakteristiką. Realistinio esteto akimis, nepersūdant sentimentalizmu, labai vaizdžiai ir įtikinamai nupasakojama šeimos hierarchinė padėtis, jaučiamas slogutis ir šventinė dvasia.
Viską vainikuoja pagrindinio herojaus Gabrieliaus santykiai su savo paties žmona, apmąstymai apie mirtį, apie dabartį ir kas apskritai yra žmogus ir kokiu niuansu jis geba mylėti, užimti mirusios meilės, žmogaus poziciją kito asmens gyvenime. Tenka pripažinti, kad motyvacijos neapsakomai daug, labai gražiai aprašymas geismas, nepavartojant beveik jokių „sekso leksikonui“ būdingų žodžių. Subtilumas, konkretumas ir kartu santykių grožis nuskaidrina vyro ir moters situaciją, juos atitolina vieną nuo kito, bet kartu ir suartina. Tenka pripažinti, kad tai viena gražiausių meilės vietų apskritai literatūros pasaulyje. Esama ir nemažai filosofinių minčių, kuriuos pasakotojas atskleidžia iš Gabrieliaus pozicijos: „Kodėl visi šie žodžiai man atrodo tokie banalūs ir šalti? Ar ne todėl, kad kalboj nėra tokio švelnaus žodžio, kuriuo tiktų pavadinti save?“ (p. 219)
„Mirusieji“ nejučiomis skaitytoją per Gabrielio žmoną grįžtama į praeitį, nusakoma ilgesingos meilės istorija, aišku, ji problematiška, tragiška, tačiau tas santykių, realybių sugretinimas supurto Gabrielio pasaulį, jis pasineria kone į šoką, transą, kuris verčia žaibiškai permąstyti savo paties poziciją žmonos gyvenime. Vėlgi Džoisas parodo jau naują sutuoktinių santykių „kaip draugai“ ryšį. Juk iki tol literatūroje moteris vis dar buvo kažkas TOKIO! Kartu „Mirusieji“ leidžia suvokti tiek Gabrieliui, tiek skaitytojui gyvenimo laikinumą, gyvenimo trumpumą: „Net sau pačiam jis nenorėjo pripažinti, kad jos veidas nebe toks gražus, tačiau žinojo, jog tai jau nebe veidas, dėl kurio Maiklas Fjuris nepabūgo mirties.“ (p. 227) Jaunystė yra gyvenimo viršūnė, pats zenitas, bet pagrindiniai veikėjai jau perkopė savo ekliptiką, jie jau eina vakarop ir tik dabar Gabrielis jau ima suvokti save kaip laikiną būtybę, kurį palaiko tik fundamentaliausios gyvenimo vertybės: meilė, artuma ir pats gyvenimas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą