Knyga: William S. Burroughs "Nuogas kąsnis"

Sveiki visi,

Šiandien Jums pristatau amerikiečių rašytojo William S. Brroughs romaną „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch) (tuo pačiu pavadinimu sukurtas ir kino filmas). Burroughs priklauso bitninkų kartai, iš kurios kilo ir Selendžeris su Keruaku. „Nuogas kąsnis“ iš tikrųjų labai sunki knyga, skaičiau ir, tiesiogine to žodžio prasme, springau! Tokio įmantraus ir chaotiško rašymo stiliaus reikėtų paieškoti, tai modernizmo viršūnė su labai intensyvia ir ryškia siurrealizmo atmaina. Romanas iš dalies kalba apie narkotikus ir homoseksualizmą. Knyga iš dalies pilna nešvankybių, bet tai dar nieko. Sunkiausia yra sujungti siurrealizmą į visumą. Gerai, kad knyga nėra labai didelė, viso labo tik 190 puslapių, tačiau nuo chaotiškumo net „apsinarkašinti“ galima.

Nėra siužeto! Knyga, kuri neturi aiškių siužetų, primena Gintaro Beresnevičiaus „Vagabungo nuotykius“, tačiau šįkart dar sunkiau sukaupti dėmesį ir išjausti tekstu perteikiamą patirtį. Knyga iš pirmo žvilgsnio labai brutali, grubaus prado, permirkusi begaliniu kūniškumu, narkotikais, svaigimu. Tačiau apsvaigimas, narkotinių medžiagų vartojimas ir yra dvasinė patirties būsena, kuri ir atspindi išdarkytą siužetą. Kartais tikrai apčiuopdavau siužetą ir juo mėgaudavausi, net tuo siurrealizmu, kuris vietomis atrodė tikrai sultingais su visais „bybiais ir dziunzėmis“, apie kuriuos rašė knygoje. Tačiau kartais būdavo sunku suprasti apie ką ir vardan ko, dėl labai paprastos priežasties, nes trūksta kultūrinių ir istorinių to meto (kai rašyta knyga 1959 m.) žinių.

Kad ir kokia brutali atrodytų knyga, ji yra pilna dvasinio skausmo. Žmogus yra vienišas tarp daiktų, kurie slegia jį tarsi presas. Žmogus nori dvasios, bet jis neieško jokio kontakto su Dievu, jis egzistuoja tik pats sau, bet kartu nori pabėgti nuo realybės, todėl tai daryti padeda narkotikai ir seksas. Vertėja Gabrielė Gailiūtė labai brutaliai nė nemirksėdama verčia į „gatvinių forsų“ kalbą. Tenka sutikti su recenzijų rašytoju Mindaugu Paleckiu, kad toks vertimas išnaikina dalį Brurroughs ironijos, tačiau reikėtų pagirti, kad tai drąsus pasirinkimas. Tekstas, švelniai tariant, pilnas nešvankybių, jo apstu kiekviename puslapyje, tačiau yra svarbu ne tai. Geras skaitytojas suvoks vardan ko visa tai. Sakau, knyga išties sudėtinga. Kartais tekstas žydi vadinamąja „bjaurasties estetika“, kurią taip mėgo Ričardas Gavelis, tačiau čia ją turime dar kitokesnę: „Mano šiknaskylė nuostabesnė už Luvrą! Aš perdžiu ambrozija ir šiku gryno aukso luitais! Mano pimpis ryto saulėje trykšta deimantais!“ (p.65)

Sunku ir nusakyti teksto polėkį, kadangi maišosi ne tik žanrai, bet ir literatūros rūšys. Staiga vidury teksto atsiranda dramos bruožai su visomis remarkomis. Teksto pasakojimas netolygus, laužiant modernizmą, jis trykšte trykšta iracionalumu, nelogiškumu, siurrealizmu. Mes įpratę skaityti vientisą istoriją, čia būtų didžiausia klaida, jeigu bandytumėt logiškai kažką aiškinti. Pamirškite. Aišku, kažikurie įvykiai susiriša, tačiau lieka daug „palaidos balos“, kuri turėtų sukelti nerealaus pasaulio pasitenkinimą, asociacijas. Įžvelgiau, kad visa ši destrukcija ir nihilizmas, kurie čia ypatingai forsuoja yra nukreipti prieš biurokratiją, prieš socialinius luomus, prieš nelygybę ir viską, kas išskiria žmogų kaip geresnį už kitus. Galbūt tai kartu ir idėjos prieš vartotojiškumą, juk knyga parašyta 20 amžiaus viduryje, kai vešėjo hipiai, buvo nusivilta civilizacijos vartotojiškumu, manifestas prieš pinigą ir materiją.

Iš vertimo sunku pasakyti ar pats autorius yra nusistatęs prieš homoseksualizmą ar ne. Daug apie jį rašoma šmaikščiai, brutaliai ir siaubingai groteskiškai. Kalbama apie gydymą, tačiau kartu jaučiama ir gynyba už žmogaus prigimtinę laisvę. Knygoje beveik neradau tikėjimo kažkuo geru, atvirkščiai, krikščioniškos vertybės visiškai sunaikintos ir pamintos po padu, netgi išjuoktos. Tokia stipri siurrealizmo dozė tiesiog pranoksta bet kokius lūkesčius, „sąmonės srauto“ pagalba skaitytojas beveik visiškai pasimeta tarp erdvių, realybių, herojų ir idėjų. Daugiasluoksniškumas ir simbolika, kurios irgi yra pakankamai daug, leidžia skaitytojui laisvai interpretuoti ir suvokti šį kūrinį. Tai tekstas iš serijos, kaip noriu taip ir rašau, ir man „dzin“, ką pagalvosite. Neveltui leidykla „Baltos lankos“, kurios pagarsėjo paskutiniu metu kaip rimtos literatūros leidėja, sugalvojo būtent tokių maištautojų – nepritapėlių knygų seriją „juoda avis“. Siūlau ir jums paskaityti „Nuogą kąsnį“, kuris, manau, „nuraus stogą“, ypač, jeigu nesate pratę prie rimtos modernistinės ir postmodernistinės literatūros.

Jūsų Maištinga Siela