Paroda: "Vilniaus Bernardinės: Kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga"

Švento Mykolo bažnyčia - baroko paveldo dalis

Atrestauruojant norėta išlaikyti kuo daugiau autentiškos dvasios.

Renginio švečiai klausosi pristatymo.

Sveiki visi,

Visai neseniai teko pabuvoti labai įdomiame renginyje su labai įdomiu ir ilgu pavadinimu „Vilniaus Bernardinės. Kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga.“ Šis renginys vyko Vilniuje, Mykolo g. 9. Rašau čia dėl to, kad noriu parekomenduoti ir Jums, ypač vietiniams vilniškiams apsilankyti geroje ir įdomioje parodoje, kuri vyks ištisus metus beveik kiekvieną dieną iki pat 2011 metų spalio 1 dienos (antradienis – šeštadienis). Na, tai išties įspūdinga paroda dėl savo autentiškos tematikos, kuri labai stipriai susijusi su Kristinos Sabaliauskaitės romanu „Silva Rerum“ t.y. būtent tas Vilniaus laikotarpis, kuris aprašomas šiame romane.

Parodos pristatymas buvo išties šventiškas, jis vyko atrestauruotose buvusio vienuolyno rūsiuose, kuriuose ir įsteigtas muziejus. Čia išliko autentiškos plytinio mūro sienos, už stiklo eksponuojami archeologiniai 16 -17 amžiaus vienuolių bernardinių daikteliai. Tai kasdieniški dalykai rasti archeologų pastangomis. Vakarą mums nuspalvino, jeigu neklystų, sesers Jurgos padrąsinimas susivienyti ir surinkti savo paties duženas kaip trupinius. Svečių laukė įdomūs pokalbiai su muziejaus steigėjais, istorikais ir organizatorių paruoštu raudonu sausu vakaro vynu.

Yra ko pamatyti ir yra ko išgirsti. Muziejus išsamiai, bet kartu ir glaustai virš archeologinių radinių pateikia unikalius Vilniaus miesto vienuolių gyvenimo faktus, detales, nuskaidrina šiaip istoriniais žinomais įvykiais kaip antai 1655 metų kazokų antpuoliu, po kurio Vilnius buvo vien kraujais apšlakstytas, o vienuolės kone visos išprievartautos, o jų nupjautos galvos susmaigstytos ant kuolų. Na, iš tikrųjų buvo tragiška. Pateikiama informacija apie vienuolių gyvenimą, apie tai, kaip jos šildydavosi ir pan. Įdomu paskaityti ir patyrinėti, kaip vis dėlto buvo su tuo mūsų Vilniumi 16-17 amžiuje.

Iš rūsio keliantis į paviršių, atsiduriame bažnyčioje, kuri dabar virto įspūdingu muziejumi. Jeigu apačioje mes matėme kasdienybę ir skurdą, tai ten atvirkščiai, matome auksu tviskančią bažnyčios prabangą, gryną lietuvišką baroką, puošnumą ir estetiką. Net kvapą užgniaužė, gyveni Vilniuje ir nežinai, kokie įspūdingi dalykai supa tave, kad gali kone kasdien ateiti prie jų ir „atsigerti“. Auksu ir sidabru tviskančios taurės, religinės relikvijos, autentiški paveikslai, rūbai ir kita prabanga, kurią manau, turi pamatyti kiekvienas save nors kiek gerbiantis vilnietis ir ne tik.

Tad siūlau apsilankyti Mykolo g. 9 muziejuje ir patirti savu kailiu „naujai seną“ istorijos dvelksmą. Daugiau apie parodą: http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=1&sub=78

Jūsų Maištinga Siela