Daiktų poreikis arba kolekcionavimo sindromas

Sveiki visi,

Retkarčiais turiu labai didelę baimę, kad nieko nerenku ir nekolekcionuoju aistringai. Na, nebent knygas, tačiau, na, koks čia kolekcionavimas, knygų „belekiek“, o norisi kažko tokio keisto ir originalaus. Na, pradėjau rinkti knygų skirtukus, bet tai visai kažkodėl manęs nežavi. Jau turiu surinkęs apie 50 ir kaupiu toliau, bet kaupiu šiaip sau, nėra poreikio ir aistros, kurios taip trokštu. Noriu būti maniakiškas! Patrakęs kažko kolekcionierius, visai kaip vaikystėje, kai rinkdavau alaus butelių kamšelius ir visus kažkur išmečiau. Rinkau vienu metu pašto ženklus, tačiau tik norėjau pamėgdžioti kitus, kadangi kiti buvo surinkę geras kolekcijas, sakykim iš pavydo lietuviško. Vienu metu buvau pradėjęs rinkti taksafonų korteles, bet dabar jų jau rasti nebeįmanoma, yra mobiliųjų era. Žodžiu, vis kažko parinkdavau.

Poreikis aistringai kaupti, rinkti atsiranda iki šiol. Kaupti ne kitiem, bet sau. Na, nebūsiu kaip Ričardas Šileika, kuris renka geležėles, visiškai sutrūnijusius metalinius daiktelius arba smėlį, kurį beregint išdalina kitiems. Įdomus požiūris kaupti ir kolekcionuoti kitiems, neturint rezervinio bagažo, to poreikio pasipuikuoti prieš kitus. O man norisi kaupti ir puikuotis. jei ne prieš kitus, tai bent prieš save, bet iki šiol nesu sugalvojęs ką, po šimts pypkių, galėčiau kolekcionuoti. Nežinau ir iki šiolei. Lietuvoje tikrai yra įdomių žmonių, kurie kai ką kolekcionuoja. Mačiau laidą, kur vienas maniakas renka pieštukus iš viso pasaulio, laidai rodė savo sankaupą, tai net žiaunos atvipo, sakau, noriu ir aš kažko panašaus. Bet tiesa, neturiu ko paprašyti iš užsienių, kad parvežtų tarkim kokį japonišką šaldytuvo magnetuką. Galima rinkti ir pačius netikėčiausius dalykus, viena moteris rodė albumą, kuriame klijuoja tualetinio popieriaus skiautes. Pasirodė labai įdomu, tai vienintelis dalykas, kurį visose šalyse turi ir gali nemokamai pasiimti. Įspūdinga buvo kolekcija. Raštuoti, rožiniai ir kitokie tualetiniai popieriai, tiesiog, moteris mėgavosi pasakodama, kaip ir iš kur jai pavyko juos gauti. Pasirodo, net tualetinius popierius galima rinkti! Jau nebekalbu apie „kinderių“ žaisliukų kolekcijas.

Poreikį kaupti ir viską tempti į namus kaip žiurkė tikriausiai paveldėjau iš mamos. Ji iki šiol renka ir kaupia viską. Ypač žurnalus. Iki šiol neatleidau už tų senų (1991 – 1993) metų laikraščių sudeginimą, jų buvo maišų maišai palėpėje. Bet kilo jai ranka juos sudeginti, žinot, apsišvarinimui aplinkos, o tokią vertybę ir visą nepriklausomos Lietuvos kroniką sudegino! Griūk negyvas. Bet dar tebesilaido seni jos sąsiuviniai, kur suklijuoti krepšinio pasaulio žvaigždės: Sabonis, Marčiulionis, kurių net „intike“ dabar nerasi! O turtai lieka po kaupimo, aišku, jeigu renki naudingą daiktą. Dėl naudingumo iš tikrųjų sunku pasakyti, gal nereikia, kad daiktas būtų naudingas, reikia rinkti tiesiog dėl rinkimo, dėl azartinio – maniakiško rinkimo, proceso. Pasirink tokį daiktą, kuris niekada nesibaigtų, tarkim monetas, tu visada gali surinkti, o štai akmenis, jų visų nesurinksi, prisimenant pamišėlišką Orvydų sodybą, kurioje jaučiausi neįtikėtinai gerai ir pozityviai.

Ir visgi nieko aistringai nerenku, o juk turėčiau norėti, cituojant Ričardo Šileikos mintis, kad daiktai yra tie dalykai, už kurių mes kabinamės, jų visada yra daug ir jie mums visada reikalingi. Daikto ir žmogaus santykis begalinis, mūsų protas juos net paverčia simboliais, net gali jiems suteikti „sielą“, jau nekalbant apie meninius rankdarbius ar Kinijoje pagamintą pliušinį. Bandau ir aš čiupti už daiktų, kartais tai pavyksta, bet aistra daiktui labai greitai išgaruoja. Gal tai infantiliška? Tebūnie taip, kas kaip nori matyti. Tiek taušku, tiek galvoju ir niekaip vis nesugalvoju, ką galėčiau aistringai rinkti ir kolekcionuoti. Amen.

Jūsų Maištinga Siela