
- Ir tu. Būk. Sveikas.
- Kažkaip neša nuo to viskio galingai. Matyt, nieko nevalgęs buvau, tai susiurbė ir greitai suveikė.
- Mane irgi. Blemba, tik išgeriu, tai taip ir rūkyti norisi. Žinai, surūkau viską, kas namuose būna, kitaip negaliu. Cha, cha, cha...
- Slėpdavau cigaretes po čiužiniu.
- Niekada nerasdavau...
- Kur tu rasi, kai girta ir griuvinėjanti. Cha, cha... Saugodavau tave.
- Kurgi ne! Duok, įpilsiu dar!...
- Ištašysim visą butelį.
- Dar kitas yra!
- Tu visada turėdavai atsarginį...
- Apie kurį tu nieko nežinodavai... Nu, būk sveikas!
- Ir tu...
- Andriau, ko nutilai?
- Ai, nieko. Kažkaip į galvą kerta ir liūdesys ima.
- Ir dėl ko gi?
- Nu, kad nežinau. Kažkaip prisiminiau viską.
- Viską?
- Jo... Viską.
- Kas tas viskas?
- Nu viskas yra viskas, kas vyko šiuose namuose. Nu žinai, kaip mes gyvenom ir panašiai.
- Ir ko tau gaila?
- Kad nieko neliko.
- Bet juk viską gali susigrąžinti, Andriau. Visada gali tai padaryti.
- Cha, cha, cha... Pamiršk. Nieko nebebus.
- Bet kodėl?
- Nes tavęs nemyliu. Supranti, ilgiuosi ne tavęs, bet šių namų, šios lovos, virtuvės. To sušikto paveikslo, kuris kabo virš stalo. Čia tavo teplionė, ar ne?
- Draugės. Aš niekada tapyt nemokėjau...
- Nu, aišku. Bet aš čia nebegrįšiu. Žinokis tai...
- Sakai taip, lyg norėtum grįžti.
- Eik velniop!
- ...
- Įpilk dar. Pilną... Iki kraštų.
- Kas matė, kad moteris visą laiką pilsto?
- Aš gi tavo svečias, velniai griebtų.
- Noriu tave nužudyti. Noriu tave papjauti su peiliu.
- Būk sveika!
- Ir tu būk.
- Dabar lenda kaip vinis! Viską išdegino...
- Ar girdėjai, ką aš tau sakiau?
- O ką sakei, Mon?
- Noriu tave nužudyti!
- Tai ir žudyk! Vis tiek gyvenimo nėra! Žudyk, blet!
- ...
- Ko išsproginai čia akis?
- Kai apgirsti, visada tampi karštakošis.
- Tipo pati ne kitokia. Tai ar užmuši mane?! Vis vien gyventi nesinori.
- Nu, ką čia šneki. Turi gyventi...
- Pati ką šneki? Ką tik užmušt mane norėjai, o dabar kalbi paguodžiamai. Nesuprasi, ko tu iš tikrųjų nori.
- Meilės noriu! Ir kai jos tu man neduodi, noriu tave nužudyti! Nugalabyti! Iškastruoti! Supjaustyti tave gabalais!
- Meilės? Geriau nužudyk mane.
- Baik. Štai, įpyliau dar.
- Ko taip greitai mane girdai?
- Tai, kad pats tokiu tempu mauki. Nu, būk sveikas.
- Ir tu. Būk sveika.
- Velnias, noriu rūkyti.
- Jokių man balkonų! Dar tikrai išlėksi pro turėklus.
- Lyg tau būtų gaila manęs... O gal ir gaila? Juk taip? Juk tau manęs gaila?
- Nenusišnekėk.
- O aš noriu tavo gailesčio. Kai negali man duoti meilės, tai duok nors gailesčio. Elkis su mani švelniai, apkabink, guosk, sakyk, kad viskas bus gerai.
- Nu baik. Nėra ir nebus nieko gerai! Susitaikyk!
- Bet Andriau, greitai Kalėdos... Ir aš... aš... tokia vieniša.
- Ir vėl tu apie tą patį.
- Padėtis be išeities.
- Pati pasidarei, kad nebūtų jokios išeities. Liaukis būti sumauta egoiste ir nors kartą pagalvok apie mane.
- Bet juk tu buvai su manimi laimingas!
- Tai tu buvai laiminga. O aš buvau tik šiaip sau! Buvai boba, kurią krušau. Tik tiek! Įsikalk į savo sumautą galvelę.
- Nešnekėk taip, Andriau, nesakyk... Žinai, kad mane tuoj pravykdysi. O tu juk nenori, kad aš verkčiau.
- Tai kriok į sveikatą, vis tiek mano paguodos nebesulauksi. Per ilgai mane savo ašarom manipuliavai.
- Niekada to nedariau.
- Visada taip darei. Visada buvai truputi kalė intrigantė. Man buvo gana...
- Kaip gali man dabar tai sakyti?
- Tokia ta tiesa. Priimk ją ir mėgaukis. O ko tu tikėjaisi? Kad gražias daineles atėjęs giedosiu? Įpilk dar!
- Butelis baigėsi. Atidarysiu kitą.
- Atidaryk. Gal užkandos turi?
- Neturiu!!!
- Ir vėl tu su ožiais. Todėl ir palikau tave, nes amžinai šitaip ožiuodavaisi.
- Aš tokiu būdu trokšdavau tavo meilės.
- Užuojautos ir dėmesio tau reikėjo, o ne meilės.
- Pats žinai, kad ne! Duok stiklinę, įpilsiu dar.
- Visada mane norėjai prie savęs laikyti pririštą. Bet...
- Bet nepavyko. Būk sveikas!
- Ir tu būk sveika.
- ...
- ...
- Na, ko tyli? Nieko nebepasakoji.
- Kad vėl pradėsi apie tą patį. Apie savo nepakeliamą meilę man...
- Kartais atrodai toks cinikas ir beširdis, kad Dieve mano...
- Nereikia čia jokio Dievo. Seniai jis mane apleido.
- O tu ir tikintis buvai?
- O kaip kitaip. Močiutė viską sutvarkė. Iki šiol prisimenu pirmąją Komuniją ir krikšto žvakę. Ar žinai, kad krikšto žvakę vėl reikia uždegti per šventąją Komuniją? Manoji dar galės degti per laidotuves.
- Regis, ne aš viena nebenoriu gyventi.
- Durnelė, dar nesuprato. Aš noriu gyventi, bet man gyvenimas atimamas.
- ???
- Monika, aš ilgai nebegyvensiu.
- Ta prasme?
- Turiu ligą. Durna liga, kurią galėjau išsigydyti, bet neturėjau pinigų. O ir mama serganti, jai visko reikėjo, gi žinai.
- Velniai rautų... O merginų versliukas?
- Viską išsidalina vyresnieji makleriai, mums juodadarbiams lieka tik centai. O gydymui reikia daug. Labai daug. Ir tai neaišku, ar padės. Nors žmonės atsigauna ir gyvena toliau, bet pamačiau juos ligoninėje ir man pasidarė bloga. Aš nenoriu į jų vietą. Geriau mirsiu toks, koks esu...
- Andriau...
- Žinau, bliaunu kaip ožys...
- Andriau... Bet reikia... Reikia gydytis. Reikia...
- Nereikėjo man nieko sakyti. Bet viskis atvėrė burną.
- Gerai, kad pasakei, o aš būčiau taip ir nesužinojusi.
- Matai, dabar tu manęs gailiesi.
- Aš pritrenkta. Man dar galvoj netelpa... Pasakyk, jog tai netiesa.
- Tiesa. Aš mirsiu.
- Bet kaip?
- Paprastai. Mirsiu nuo ligos. Ei, kodėl stojiesi? Kur eini?
- Man reikia atsigauti. Man reikia gryno oro.
- Tik sėsk, sakau! Aš dar nebaigiau.
- Negaliu tuo patikėti. Negaliu...
- Tau reikia dar vaiko nuo vėžininko? Vaiko, kuris neturės tėvo?
- Andriau...
- Štai ką aš tau pasakysiu.
- Prašau, liaukis! Andriau! Tai netikrai, tai sapnas, ar ne? Aš apkvaitusi nuo viskio užmigau ir sapnuoju, jog mes tebekalbam.
- Aš visą tą laiką buvau vedęs. Monika, aš jau turiu vaikų. Mano žmona gyvena Airijoje su dviem mažais vaikais ir ketinu paskutines dienas praleisti su jais.
Jūsų Maištinga Siela