Knyga: Vincas Krėvė - Mickevičius "Skirgaila"

Sveiki visi,

Šiandien per daug neišplėsdamas noriu pristatyti Vinco Krėvės – Mickevičiaus istorinę dramą „Skirgaila“. Na, tai tikriausiai viena labiausiai skaitytinų dramų mokyklinėje programoje ir apskritai viena žinomiausių ir garsiausių dramų visoje lietuvių dramaturgijos padangėje. Na, Skirgaila iš tikrųjų labai stiprus kūrinys, todėl ne veltui tiek daug dėmesio jai skirta ir taip intensyviai ir ilgai nagrinėjama. Tikroji šio kūrinio genezė prasideda XX amžiaus pradžioje, kada rašytojas Vincas Krėvė gyvendamas Baku (Azerbaidžano sostinėje) prikalbinamas ką nors išversti į rusų kalbą iš lietuvių dramaturgijos, nežinia kodėl, bet Krėvė kaip alternatyvą ima ir sukuria „Skirgailą“ 1916 metais, tačiau almanachas, į kurį turėjo patekti ši drama, taip ir neišėjo ir ši drama rusų kalba publikuojama tik 1922 metais, o 1924 metais pasirodo ir lietuviškai. Krėvės dramos kūrybai turėjo labai daug įtakos ne Vaičaičio dramos įtaka, bet pasaulinė dramaturgija. Labai ryški romantinė ir realistinės krypties tipologijos dvelksmai, tačiau daugelis tyrinėtojų ima „Skirgailą“ lyginti su Šekspyro dramomis „Makbetas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“ ir t.t. Na, iš tikrųjų „Skirgaila“ tikrai turi daug šekspyriškosios tipologijos, tačiau kartu jinai yra savita, turi savo kitonišką idėją ir labai intensyvią veikėjų vidinių išgyvenimų ir psichologizacijos grandinę, ko apskritai nebuvo lietuvių dramaturgijoje, kadangi Fromas – Gužutis ir kiti tos kartos dramaturgai kūrė, sakyčiau, visai kitokiomis užmačiomis ir mastais, kurie neprilygo Krėvės dramai.

„Skirgaila“ ilgai buvo vienintelė lietuvių drama, kuri buvo moderni, aukštos klasės ir be galo vieniša. Tik po geroko laiko Sruoga lyg ir atsakė savo „Milžino paunksme“, kuri taip pat laikoma istorinės dramos elitiniu kūriniu. Apskritai „Skirgaila“ įdomus ir nelengvas kūrinys, jį reikia gliaudyti, prisijaukinti, analizuoti , suvokti ir pateisinti veikėjų elgseną, kad atsivertų sudėtingas laikotarpio fonas, veikėjų vidinis dramatizmas. Tarp dviejų ugnių atsiduria ir LDK kunigaikštis Skirgaila, kai į jo pilį suvažiuoja lenkų ir vokiečių pasiuntiniai, kartu atsiveždami ir savo kėslus, kuriuos Skirgaila greitai permato, tačiau jo vidinė drama vyksta ne dėl pasiuntinių, bet dėl pasirinkimo. Apskritai ar valdovas gali išlikti ir žmogumi? Tai yra gilus tapatybės klausimas. Ar pareigos gali nužudyti prigimtines žmogiškumo savybes? Ar apskritai yra suderinami šie du pradai. Šalia to dar yra valdovo atsakomybė. Ką pasirikti, Lietuvai palankią politinę padėtį ar Lietuvą pražudysiančią situaciją, bet išgelbėsiančią jos garbę senolių akivaizdoje. Tai sudėtinga epochų sankirta, kai Lietuva dar tik bando absorbuoti savo katalikybės įvaizdį, bet kartu dar gyvos pagonybės šaknys. Skirgaila įkūnija Lietuvos 14 amžiaus būvį, valdovas taip pat nežino ir per visą dramą taip ir neatsako į klausimą, kokia religija jam pačiam yra priimtiniausia. Šalia valdovo atsakomybės taip pat rutuliojasi ir žmogiškasis pradas – bandymas „prisijaukinti“ Onos Duonutės meilę, bet ši jį atstumia dėl barbariškumo ir savo pasižadėjimo kitam valdovui. Galiausiai Skirgaila ją veda per jėgą, nustumdamas žmogiškumą ir perimdamas valdovo imidžą.

Kur yra tragedija, kai drama nesibaigia pagrindinio herojaus mirtimi? Sunku atsakyti, bet manding, tai yra kartu žmogiškumo valdovo viduje pragaištis. Jis fiziologiškai nemirė, bet mirė, sunyko jo žmogiškasis pradas, kadangi jis nužudo ant mylimojo kapo Oną Duonutę. Tačiau ar valdovas gali toliau būti be žmogaus? Sunku pasakyti, tautai ir aplinkiniams valdovas tampa tironu, prisimenant Neroną, Kaligulą ir kitus garsiuosius tironus, kurie nepažinojo žmogiškojo prado.

Tragedija labai stipri, išvystyta, plataus užmojo, aprėpiant platų politinį, religinį, istorinį kontekstą. Keista, kad šiais laikais taip niekas nesiryžta, o gal tiesiog neatkreipia dėmesio į šios dramos realizavimą teatre. Juk turim tikrai pajėgių režisierių, bet „Skirgaila“ galbūt išlieka rimtas iššūkis ir atsakomybė net režisierių galvoms. Kad ir kaip ten bebūtų, kūrinys yra tikrai unikalus ir stiprus, palyginus su to meto masto dramaturgija, „Skirgaila“ yra tikras baravykas – grybų karalius.

Jūsų Maištinga Siela

Erotika lietuvių tautosakoje

(Paveikslas "Pjovėja" Kanutas Ruseckas 1844 m.)

Sveiki visi,

Visai neseniai www.delfi.lt paskelbė visai intriguojantį straipsnį apie mūsų protėvius lietuvius visai nekuklių, bet sakyčiau, pikantiškų faktelių apie mūsų vadinamą perdėtą solidarumą, konservatyvumą, mūsų tautos identiteto šaknis. Labai keista, nes besidomint apie lietuvių tautosaką, niekur nėra akcentuojama erotika. Šis delfi straipsnis šiek tiek lyg ir prablaivina, paaiškina kita prasme tautosakinius simbolius erotikos aspektais, tačiau ir tai negalima priimti už gryną pinigą, tačiau vis tiek įdomu. Skubu iš šio straipsnio ištrinkti įdomiausius sakinius ir juos trumpai pateikti čia:

Dar iš 12-to amžiaus yra žinių, kad prūsams buvo nustatytos labai didelės baudos už daugpatystę. Taip pat buvo nurodoma, kad prūsai laisvai gali pakeisti žmoną, jei ši neįtinka. Kita vertus, tuo metu galiojusiame teisyne buvo rašoma, kad moteriai, kuri netenka vyro, per metus reikia kuo greičiau rasti naują, nes ji negali ilgai gyventi be vyro. Galima teigti, kad moteris vis dėlto gerbdavo“, - pasakojo mokslininkė.

Yra nuomonių, kad rūta buvo vertinama ir dėl kontracepcinių savybių. Anot etnologės, šiam tikslui ji iš tiesų buvo naudojama, tačiau iki šiol niekas neištyrė, kiek tai pagrįsta. „Iš rūtų virdavo arbatą arba ją naudojo šutinantis pirtyje. Medikai teigia, kad jei moteris būdavo silpnesnė, ji persileisdavo vien nuo pirties, o duomenų, kiek prisidėdavo prie šio proceso gėlė, nėra.

„Etimologiškai rūta susijusi su žodžiu „rauti“. Taigi nekaltybės praradimas tuo metu buvo labai reikšmingas gyvenimo įvykis. Į pirmą sugulimą buvo žiūrima labai rimtai. Moterį jis taip pakeisdavo, kad ji būdavo išraunama, taigi jis negalėjo būti atsitiktinis.

Pati mergina tai išreikšdavo nusipindama vainiką. Taip ji parodydavo, kad yra pasiruošusi priimti vyrą, vyro varpą. Šiuo atveju rūtų vainikas simbolizavo vaginą. Visai kitaip yra slavų tautosakoje.

Beje, Lietuvoje egzistavo ir paklodės rodymo paprotys. Paklodė nebuvo kabinama viešai, kaip tai darė kai kurios Viduržemio jūros tautos, tačiau patikrinti jos nueidavo svočia. Jei mergina pasirodydavo nesanti nekalta, vyra turėdavo teisę jos atsisakyti.

Dar vienas svarbus mūsų liaudies dainų herojus – žirgas – yra ne kas kita, o falo simbolis, taigi neatskiriama vyro dalis.

Daugiau rasite čia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakeliui"

Sveiki visi,

Skubu pristatyti dar vieną filmą, kol jų visų nepamiršau. Šįkart „Kino pavasaryje“ nusišypsojo pamatyti kino filmą „Pakeliui“ (Na putu) (2010 m.). Šis filmas tai bendras Bosnijos ir Hercogovinos ir Kroatijos darbas. Nusišypsojo proga per šį seansą susitikti ir su pagrindine šio filmo aktore, kuri mielai atsakinėjo į žiūrovų pateiktus klausimus. Pati aktorė pasirodė labai įdomi ir stipri asmenybė, visiškai kitokia nei personažas Luna, kurią jinai suvaidino.

„Pakeliui“ veiksmas vyksta Sarajeve. Čia pasakojamos nevaisingos šeimos istorija ir kasdienybės sunkis. Galiausiai vyras sutinka seną vaikystės draugą, kuris tapo musulmonu ir pats iš pradžių lyg ir skeptiškai žiūrėjęs į šią religiją, ima ir susigundo. Galiausiai vyras ima skaityti Koraną, melstis ir t.t., o Luna nebegali suprasti, kas vyksta su jųdviejų santykiais. Iš tikrųjų problema opi – nevaisingumas, dirbtinio apvaisinimo klinikos, religiniai skirtumai visa tai verda tik tai vienoje iš Sarajevo tūkstantinių šeimų. Šis filmas tik parodo, jog mūsų kraštas dar labai jaunas ir nepaliestas musulmonų kojų, o štai Serbijoje ortodoksų ir musulmonų sandūra jau tampa kasdienybė. Filmas jokiu būdu nepriešina šių religijų, atvirkščiai, jis bando gilintis ir pateisinti musulmonų kultūrą, rodo jų papročius, broliškumą tarpusavyje, tačiau žmogus, įskiepytas naujų idėjų, gali tapti šiurkštus kitų atžvilgiu.

Man asmeniškai filmas gan neblogas, yra ką pamatyti ir apie ką padiskutuoti, juolab, kad ir pačioje Lietuvoje jau vyksta panašūs dalykai. Kultūrinės ir religinės skirtybės neretai būna ne tik šeimyninių santykių suirutės faktorius, bet apskritai neretai ir tarptautinių karų, riaušių priežastimi. Filmas nagrinėja mažiausią visuomenės branduolį – šeimą. Kaip yra žiūrint iš šios perspektyvos? Apie viską ir dar daugiau sužinosite pažiūrėję šį filmą.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Transamerika"

Sveiki visi,

Skubu visiems pristatyti amerikiečių kino filmą „Transamerika“ (Transamerica) (2005 m.). Tai begalės apdovanojimų sulaukęs filmas, kuris nagrinėja žmogaus tapatybės ir savivokos klausimą ne tik visuomenėje, bet ir savyje. Filmas pasakoja apie itin jautrią tapatybės raišką – transeksualumą. Kuo skiriasi transvestitas nuo transeksualios moters arba vyro, tikriausiai, išryškėja šios skirtybės tik žiūrint šį kontraversišką kino filmą.

Trumpai apie siužetą – vyrukas, jau seniai gyvenantis moters kailyje, labai nori pasidaryti lyties keitimo operaciją ir pagaliau teisėtai tapti moterimi, tačiau likus kelioms dienoms iki operacijos, jis – ji sužino, jog turi sūnų, kuriam dabar septyniolika ir kuris turi labai didelių problemų su narkotikais. Galiausiai jis – ji pasiryžta ištraukti vaikinuką iš bėdos, bet nenori sakyti, jog ši esybė iš tikrųjų yra biologinis vaikinuko tėvas. Iš tikrųjų rutuliojasi daugiasluoksnis ir labai sudėtingas santykių ir tapatybių klodas, kurį sunku stebėti abejinga nuotaika, nes filmas perteikia tikro, realaus gyvenimo įspūdį, transeksualų pasimetimą kasdieniškose situacijose, kurios galbūt mums net nesuvokiamos. Apskritai filmas kalba apie tai, kas yra per būtybė žmogus, ir kokius jis turi nueiti kelius, jog gyventų laimingai ir nevaržomai.

Manau, filmas tikrai vertas visų tų susišluotų apdovanojimų. Džiaugiuosi pagaliau jį pamatęs, taigi jeigu turite galimybę, Jūs taip pat galite pažiūrėti šį filmą, kuris galbūt nešokiruos, tai bet jau suglumins tai tikrai. Teko domėtis pagrindinio vaidmens atlikėju ir labai nustebau, jog transeksualą visgi vaidino moteris, ne vyras, bet nepaprastai įtaigi vaidyba, patys pajusite, jog perteikta būtent vyro būvimas moters kailyje jausmas. Bravo pagrindinei aktorei, kuri visgi leido viskuo suabejoti ir išlaikyti tą smalsumą visą likusį laiką filmo metu. Manau filmas patiks kino išsišokėliams, gurmanams, keistuoliams ir šiaip žmonėms, kurie kažko nori iš kino, bet patys nežino ko.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas pasaulio gale"

Sveiki visi,

Šiandien visai trumpai noriu pristatyti amerikiečių kino filmą „Namai pasaulio gale“ (A home at the end of the world) (2004 m.). Labai ir vėl norėjau pamatyti dar kokį nors filmą su garsiuoju Calin Farrell, kurį taip pamėgau iš tokių filmų kaip „Aleksandras Makedonietis“, „Paklausk dulkių“... Ir besikapstydamas po jo filmų istorijas, kažkaip atradau šį visai įdomų filmuką, kuris palietė ypatingai įdomią žmogaus tapatybės temą, o juk šiuo metu apie žmogaus tapatybę visuomenėje, jo seksualinius reiškimosi būdus temos karaliauja mano žiūrėjimo filmo reitinguose.

Taigi filmas „Namas pasaulio gale“ pasakoja apie itin retą atvejį gyvenime – poligaminius žmogaus santykius t.y. šeimą, kurią sudaro du vyrai ir viena moteris. Ar tokia šeima apskritai gali egzistuoti? Filmas nezulina visuomenės ir poligaminių šeimų santykio, labiau kreipia dėmesį į tarpusavio santykius, psichologizmą, seksualumo klausimą ir šeimos modelio, valdžios pasiskirstymą joje. Dalis filmo labai jau romantizuota, netikroviška, netipiška, praradęs realizmo dveklsmą. Esmėje žmonės, kurie galbūt gyvenime atsiduria panašioje situacijoje yra neretai nelaimingi. Filmas nepasako, jog tokia šeima gali egzistuoti, bet ir to nenuneigia. Kai du geriausi draugai, kurie vaikystėje užsiiminėjo seksu, vėliau, po daugel metų, vėl susitinka ir ima gyventi kartu, o dar priedas ir nėščia mergina, tada atsiranda viso nuspėjamo filmo konteksto rėmai. Du tėčiai ir viena mama. Tokia šeima įsikuria namuose ir čia prasideda tikrieji jų išbandymai... Ne, filmas nėra banalus, nors turi lengvų komedijinių man visai patikusių dvelksmų, bet ir gryna drama jo nelaikyčiau.

Taip, man filmas patiko. Patiko Colino vaidyba, paties filmo užmačios, tačiau kai kurie niuansai labai jau nuvalkioti, nuspėjami, gerai žinomi, atsekami. Manau filmas vis tiek patiks dramų mėgėjams, žmonėms, kuriems įdomus mūsų visuomenės ir žmogaus savirealizacijos klausimas.

Įvertinimas: 7.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Haris Poteris ir mirties relikvijos"

Sveiki visi,

Visai neseniai kilo noras pamatyti filmą su specialiaisiais efektais ir prisiminiau, jog dar neteko matyti naujausios Hario Poterio dalies. Taigi šiandien labai trumpai apie filmą „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ (Harry Potter and the Deathly Hallows) (2010 m.) Taigi šis filmo dalis ir toliau tęsia garsiųjų knygų ekranizacijos ciklą apie burtininką Harį Poterį. Kažkada teko matyti vieną dalį kino teatre tai įspūdis buvo neblogas, geri efektai, garso takelis, viskas sutelkta į efektyvumą ir norėjimą priblokšti.

Šįkart filmas iš dalies pasirodė nykus, labai jau ištęstos kai kurie istorijos epizodai. Savaime suprantama , nes reikia iš vienos knygos dalies padaryti dvi, ką dabar daro ir „Saulėlydžio“ sagos kūrėjai. Tačiau pati istorija neleidžia išskleisti efektams, kuriuos galbūt norėtų parodyti režisierius, labai daug aptakaus istorijos diskurso laikymosi todėl kai kas, kas filmą žiūri dėl efektų, o ne dėl to, kad rūpi, kas nutiks ten Hariui ir jo draugams, tai filmas gali atrodyti šiek tiek „lėvas“ siužeto prasme. Man asmeniškai, ši dalis taip ir žiūrėjosi, šiek tiek nuobodžiai, užtempiant scenas. Kažkodėl nepajutau ir to besąlygiško dramatizmo, kurį taip norėtą perteikti. Šio filmo tikslas, kaip ir visų kitų dalių išlieka tas pats – rodyti burtus, o tai šiam filmui, sakyčiau, visai neblogai ir sekasi.

Taigi rekomenduoju visiems, kuriems patiko ankstesnės šio filmo dalys. Kitą vertus, o kodėl ne. Smagus laisvalaikio praleidimas su Hariu Poteriu.

Įvertinimas: 7.8/10

Jūsų Maištinga Siela

Kas būtų, jeigu viską aklai darytume pagal Kunigų knygą?

Sveiki visi,

Nors praėjo daugel amžių, bet „Kunigų knyga“ vis dar išlieka, mano galva, rimtu ginklu prieš visą mūsų visuomenės kitoniškumą. Šįkart internete aptikau visai įdomų ir kontraversišką straipsnį, kuriuo skubu pasidalyti su Jumis. Jo esmė yra tai, kad Biblijos tiesos yra operuojamos tik taip, kaip nori patys kunigai ir bažnytinės dogmos. Kaip vienos dogmos išskiriamos, o kitos paliekamos potekstėje religijos naudai. Dar kartą matau, kad religija visgi tebėra valdančiųjų rankų vergė. Pridedu visai komišką straipsnį:

Neseniai per vieną katalikiškos radijo stoties laidą jos vedėjas kunigas teigė, kad homoseksualumas yra iškrypimas. „Taip pasakyta Biblijoje, Kunigų knygoje (18:22): Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėtina“, – aiškino jis. Po kelių dienų radijo stoties redakcija gavo mandagų klausytojo laišką:

„Dėkoju už jūsų rūpestį ir pastangas mokyti žmones Dievo Žodžio. Besiklausydamas jūsų laidos daug išmokau ir dabar galiu pasidalinti savo žiniomis su mane supančiais žmonėmis. Noriu jiems viską teisingai išaiškinti, todėl norėčiau užduoti kelis klausimus apie tas Biblijos vietas, kurios man liko neaiškios.

1) Norėčiau parduoti savo dukrą į verges, kaip parašyta Išėjimo knygoje (21:7). Kokią sumą, jūsų nuomone, galėčiau už ją paprašyti?

2) Kunigų knygoje (25:44) pasakyta, kad vergą ar vergę galiu laikyti tik tada, jei vergus nusipirksiu iš kaimyninių tautų. Mano bičiulis įsitikinęs, kad vergą turiu pirkti iš Lenkijos, o ne iš Latvijos. Ar aš galiu turėti vergą latvį?

3) Turiu kaimyną, kuris kartais dirba šeštadieniais. Išėjimo knyga (35:2) liepia jį nubausti mirtimi. Ar aš turiu tai padaryti savo rankomis?

4) Kunigų knyga (21:18-21) sako, kad į bažnyčią negali eiti joks nesveikas vyras – raišas, sužalotu veidu ar per ilga galūne, nulaužta koja ar nulaužta ranka, kuprotas ar neūžauga, ar su nesveika akimi. Esu 1 metro 75 cm ūgio, skaitau su akiniais. Ar aš galiu vaikščioti į bažnyčią?

5) Mano dėdė nesilaiko Kunigų knygos (19:19) įsakymo – savo kieme sėja ir augina dviejų rūšių augalus: rožes ir tulpes. O jo žmona nešioja drabužius, pasiūtus iš dviejų audeklų: medvilnės ir nailono. Kaip jie turi būti nubausti?

6) Be to, dėdė kartą piktžodžiavo – keikė Dievą ir minėjo velnią. Kunigų knyga (24:14) liepia jį užmušti. Ar būtina surinkti visus mūsų miestelio žmones? Gal užteks ir dešimties žmonių, kad jį užmėtytume akmenimis?

Dar kartą dėkoju, kad savo laidoje man priminėte, jog Dievo Žodis yra amžinas. Nekantraudamas laukiu jūsų atsakymo.“

Jūsų Maištinga Siela