Pristatau filmą „Neleisk man išeiti“ (Never let me go) (2010 m.). Tai filmas iš „Kino pavasario“ repertuaro. Žinot, tai filmas, kuris paliko labai daug minčių. O tokius filmus iš esmės esu linkęs vertinti teigiamai. Kažkas sakė, kad tai romantinė drama, bent jau taip skelbtų ir filmo viršelis – melas. Tai drama tiesiogine žodžio prasme su fantastiniu žiupsneliu. Kas būtų, jeigu būtų. Iš esmės tai pasakojimas apie internate laikomus vaikus, juos griežtai auklėja, liepia sportuoti ir t.t. Tačiau jie ne vaikai, tik vėliau sužinai, kad iš tikrųjų jie yra klonai, auginami kaip kiaulės, iš kurių vėliau išpjaus organus ir juos transplantuos į žmogų.
Esminis klausimas – ar klonas gali turėti sielą? Pateikiamas įdomus laikmetis, žmogiškumo ir nužmogėjimo tema glaudžiasi prie kitos rutuliojamos temos – meilės trikampio. O kas jei žmonės klysta? Jeigu klonai irgi turi sielas, juk jie gyvenime nieko nesiskiria nuo žmonių – myli, valgo, svajoja, tikisi ir viliasi. Tačiau jie patys supranta, kam yra pagaminti ir net nesistengia už save kovoti, pabėgti, kažkur pasislėpti nuo tų visų baisių išnaudojimų, bet kitą vertus, jie žino, kad yra sukurti gerinti žmonių būklę. Filmas realistiškai žiaurus, sakytum, negailestingas. Nes nuolatos gyvenimas rodomas iš klono pusės, o jis ničniekuo nesiskiria nuo paprasto žmogaus, tačiau jie žmonių akimis ne žmonės. Tačiau kas?
Tai pasakojimas apie viltį, apie meilę, apie žmogiškumo klausimą. Filme slenka laikmetis šiek tiek prasilenkiantis su mūsų praėjusio laikmečio realybe. Klonavimas dar nebuvo tiek pažengęs, kad kurtų vaikų fermas ir juos augintų transplantacijai. Klausimas, ar žmonijos kūriniai irgi turi sielas? Neapleidžia mintys po šio filmo, niekaip neapleidžia. Taip, sutinku, kad kažkur nesusiveda galai, tačiau į filmą reiktų žiūrėti kaip į kūrinį, kaip į galimybių interpretaciją, tačiau tas emocinis sluoksnis – klonų meilė neleidžia visko aprėpti, žiūrovas yra sumanipuliuojamas mokslinių eksperimentų ir žmogiškųjų jausmų išraiškos labirintu. Tai filmas, kuris sukelia abejonę, tačiau jis tuo ir nuostabus, nes nieko nepaliekantis filmas taip ir pasilaidoja, o šis palieka atvirą ratą diskusijoms, ginčams, interpretacijoms.
Rekomenduoju rimto filmo, taip pat dramų mylėtojams. Filmas, kuris galbūt per laiko spektrą rodo ateities klonų pasaulį. Labai patiko Keira Knightley ir Carey Mulligan vaidyba.
Noriu pristatyti dar vieną siaubo filmą „Raktas“ (The skeleton key) (2005 m.). Nusprendžiau pažiūrėti šį filmą lengvam atsipalaidavimui, juolab, kad jame vaidina charizmatiškoji Kate Hudson iš „Nuotakų karų“ ir Peter Sarsgaard iš „Kinsis“ bei „Auklėjimo“. Na, grįžtam prie amerikiečių standartinių kino siaubo elementų – garsas, bėgimas, skubėjimas, netikėtas kadras iššokęs prieš kamerą – tai dalykai, kurie verčia krūpčioti.
Savaime man šis filmas visai patiko – nieko nesitikėjau. Taip, standartas su pastatymais, tačiau papasakojama visgi kažkokia istorija ir ši istorija iš dalies truputį nuspėjama, nors ir bauginanti. Tai pasakojimas apie dvasių persikėlimą į kūną. Herojė atvyksta į pietų JAV slaugyti suparalyžiuoto senuko, tačiau viskas vyksta ne taip jau užtikrintai, nes abejonė sukelia vienerios užrakintos durys palėpėje, už kurių slepiasi... Tebūnie tai intriga. Ne, pats siužetas gan greitas, įtraukiantis ir keliantis šiokią tokią įtampą. Tačiau gėrėjimosi filmo nesukelia, taip Hudson gerai suvaidino kaip ir Peter, bet filmas užsimirš, o štai prieš tai matytas filmas „Kiti“ jau neužmirštamas. Štai kaip vertinami geri ir prastoki filmai.
Šiaip, patį filmą Lietuvos žiūrovai labai gerai įvertino, kritikai, žinoma, ne kaip, nors Lietuvoje kino kritikų beveik nerasta profesionalių arba jie kažką kitą daro, nežinau... Filmą vertinčiau vidutinio siaubo filmo balais, bet kadangi susižiūrėjo su įtampa, smagiai ir su neprasta vaidyba, tai visgi pridėsiu dar baliuką ir filmas išeis visai neprastas. Rekomenduoju visiems siaubo filmo mylėtojams, manau, filmas jums tikrai patiks.
Šiandien noriu pristatyti kultinį siaubo filmą „Kiti“ (The Others) (2001 m.). Tai ispanų režisieriaus darbas su angliakalbiais aktoriais, tokiais kaip Nicole Kidman. Keistas sprendimas kurti filmą ne savo kalba, tačiau jis labai pasiteisino. Parsisiunčiau „Kiti“, sakau, reikia pažiūrėti. Ir žinot, labai patiko! Šitaip nutolti nuo Holivudinio siaubo standarto, jų kuriamos įtampos – sveikintinas dalykas! Tiesą sakant, ispanai geriausi siaubo filmų kūrėjai, prisimenu „Prieglaudą“ arba „Džiulijos akys“, tai suprantu, kad ispaniškas filmas yra vienas artimiausių mano sielai ir dūšiai. Nebūtinai siaubo žanre.
Tai pasakojimas apie moterį, kuri, nebesulaukusi vyro iš karo, su dviem vaikais gyvena dvare ir į namus priima tris naujus tarnus. Pastarieji viską supranta, tačiau pati dvaro šeimininkė nieko nebesupranta, nes namuose ima dėtis keisti dalykai. Čia susikerta gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, tačiau viskas neatrodo taip banalu, kaip turėtų atrodyti. Istorija gan originali, tačiau kaip jinai nufilmuota! Kokios spalvos, kokie angliški rūkai, paslaptinga aura ir mistiniai dialogai, pranokstantys garso efektu sukeliamas įtampas. Čia svarbiausia tampa žmogus, o ne garso sukeliami efektai.
Taip, tai labai stiprus siaubo filmas. Stebėtinai labai geras sprendimas į pagrindines aktores kviesti Nicole Kidman, nes ji suvaidino nepriekaištingai, tiesa, kaip ir kiti aktoriai. Tai tikrai sukaltas profesionalus, savitas siaubo ir mistikos apsėstas pasaulis. Patikėkit, tame dvare nenorėtų niekas gyventi...
Rekomenduoju be jokio išskirtinumo visiems siaubo ir mistinių filmų gerbėjams. Galbūt ir tiems, kurie iš esmės vengia ir nepripažįsta siaubo filmo žanro. Manau, šitas turėtų kažkuo visgi nustebinti. Vertinu siaubo filmo lygyje.
Noriu pristatyti kino filmą „Pudra“ (Powder) (1995 m.). Tiesą sakant iškart suabejojau, kad šis filmas geras, ne, ne dėl senstelėjusios ekranizacijos, tiesiog, dėl pačios istorijos. Keli pažįstami rekomendavo, sako, kad nesulaikysiu ašarų, o aš jiems – pažiūrėsim. Bet tai jokiu būdu nėra prastas filmas Jums, atvirkščiai, Jums gali netgi labai patikti, bet man jis pasirodė super standartinis. Filme, keistu kosmetiniu pavadinimu, iš tikrųjų pasakojame ypatinga istorija apie ypatingą personažą – vaikiną, kuris gimė iš motinos, o ši buvo nutrenkta žaibo. Tėvas jo atsižadėjo, o senelis augino jį rūsyje. Tik po senelio mirties jis išeina į pasaulį ir pademonstruoja ypatingus sugebėjimus – protą ir mokėjimą valdyti metalą iš toli.
Tai trumpas jo gyvenimo tarpsnis apie laisvę, norą gyventi savame pasaulyje, bet niekada to nebebus, nes ji patiria pirmuosius įsimylėjimo požymius, bet supranta, kad yra per daug kitoks, kad būtų tarp žmonių. Tai tarsi atsiskyrusiojo fantomo istorija, tiesą sakant, simpatinga istorija, bet kažkodėl manęs ji neįtikino. Kai kurių suaugusių veikėjų poelgiai tiesiog atrodo iš piršto laužti, kaip antai tos moters poelgiai įmesti vaikinuką prie žiauraus jaunimo. Niekas realybėje to nepadarytų! Jei filmas statomas realizmo pagrindu su ypatingu įvykiu, tai nereiškia, kad kitų poelgiai turi būti kaip iš Marso. Simbolinė pabaiga, kuri sukėlė veikėjams džiaugsmo ašaras, perdėtas noras sugraudinti žiūrovą, noras, kad žiūrovas pajustų ypatingam herojuj gailestį, o po to gailėtų. Nežinau, bet šio kalbiuko neprarijau. Arba pasidarau nejautrus filmų pabaigoms.
Manau, visgi filmas daugeliui iš jūsų patiks, juk tai mokslinė drama, eksperimentas. Vienu metu labai daug buvo kuriama tokių filmų – ypatingas herojus bando prisitaikyti mūsų civilizacijos pasaulyje. Manau, herojus Pudra visgi buvo ta komercijos galimybė užsidirbti pinigėlių, nors nesiskundžiu, visi filmai daugiau ar mažiau to siekia. Tiesa, pagrindinį herojų aktorius suvaidino įtikinamai, gražiai, įdomiai, tačiau pati istorija ir filmas manęs nepaveikė. Deja.
Šiandien noriu pristatyti amerikiečių filmą „Ugningos merginos“ (Foxfire) (1996 m.). Tęsiant Angelinos Jolie epopėją, nutariau pažiūrėti vieną pirmųjų darbų. Tai gan senas filmas, kuris, mano galva, praskynė kelią ir pripažinimą šiai aktoriai. Kalbant apie filmą, jis man pasirodė labai įdomus. Tai pasakojimas apie jaunas merginas, dar mokyklinio amžiaus, kurios susiburia į merginų trupę, po pasipriešinimo biologijos mokytojui, kuris pasilikęs po pamokų, seksualiai išnaudojo savo mokines... Šitaip prasideda istorija. Legs – viena pagrindinių herojų, įkūniją maištingą tėvų netekusią merginą, kuri nemoka saugoti nei savęs, nei kitų, nuolat įsivelia į konfliktus, nes naiviai ir tiesmukai gina savo gyvenimo tiesas.
Kitos merginos dėka maištingosios Legs, ant kairiosios krūties įsitatuiruoja liepsnelę ir šitaip merginos sudaro sąjungą, tačiau kiekviena iš jų turi savų problemų. Gindamosios nuo žiaurų vaikinų, jos pavagia mašiną, galiausiai jų gyvenimas nuneša tiek, kad jie įkaitu pagrobią vieną iš merginos tėvų ir grasiną jam ginklu... Tai puikus, mano galva, pasakojimas apie tą amžių, kuris yra nei paauglio, nei suaugusio žmogaus, paskutiniųjų klasių maištingas gyvenimas. Filme esama ir subtilių homoerotinių scenų, nemažai ištęstų, bet labai gražiai padarytų muzikinių intarpų. Tai jaunojo žmogaus pasaulis ir jis visas subyrėjęs, lieka tik vienintelė vertybė – draugystė ir seserystė, visa kita – šalta, skaudu, parduota. Tai ta karta, kuri atėjo su depresija, su skaudžia socialine ir auklėjimo infekcija, kitaip ši karta vadinama „Prozako karta“, tai prarasti jaunųjų gyvenimai, vertybės... Tai neblogas filmas apie šią kartą, ypač apie merginas, kurių problemos beveik nieko nesiskiria nuo tokio amžiaus vaikinų – svarbiausia apginti savo draugystę ir pasipriešinti neteisybei.
Ši merginų grupuotė, sakyčiau, šiek tiek feministinė, bet vis tiek labai žavi. Merginos grumiasi viena už kitą, pačios prisiverda daug košės, ją srebia, o aplinkui niekas nesupranta, koks gyvenimas iš tikrųjų yra jauno ir fatališko žmogaus. Filmui pavyko suburti neprastas aktores, atskleisti tą pasaulį – jaunas žmogus nuolat kažką praranda ir įgyja, tokia patirties kaina. Sakyčiau, skaudi kaina. O gyvenimas tęsiasi toliau... Taip, tai velniškai maištinga ir žavu, kažkiek primena neišsipildžiusių svajonių argentiniečių filmą „Keturi keliai“.
Taip, man šis filmas tiko ir patiko. Geras startas Angelinai. Siūlau šį filmą pažiūrėti visiems be išskirtinumo.
Noriu šiandien pristatyti filmą „Auklėjimas“ (An Education) (2009 m.). Na, filmas, kuris, kaip sakant, man susižiūrėjo keistai. Tai subtilus filmas, europietiško „stailo“ su subtiliu britišku humoru. Tai pasakojimas apie vieną merginą, tokią šešiolikmetę, kuri įsimyli daug vyresnį vyruką, tokį sukčių žydelį ir per jį vos nesusigadino gyvenimo. Bet viskas parodyta tokiame svajonių lygyje, kad mažai iš to išspaudžiama dramos. Taip, tai ypatingas filmas tuo, kad apie keblią problemą, moka kalbėti subtiliai, moka sukurti tokią atmosferą, kuri nereikalauja ašarų, sielvarto, ne, britams to ir nereikia.
Mylėti pačią meilės idėją, mylėti kitokį gyvenimą, mylėti laisvę – tokios mintys sukasi šešiolikmetės galvoje, o vyrukas –tai kelialapis į kitokį gyveną, į laisvę nuo konservatyvių tėvų, kurie visą gyvenimą nieko daugiau nedarė, tik reikalavo iš jos vykdyti jų svajones. Vyruko pozicija – tai jaunystės susižavėjimas, manau, jis mylėjo pačią jaunystę, galimybę žmogui suteikti laisvę, tačiau personažas sukurtas taip, kad jis patiki, jog iš tikrųjų įsimylėjo. Taigi susieina tokia skirtinga pora, su skirtingais siekiais, sakyčiau, juos nesieja joks dvasinis ryšys, nes kiekvienas gyvena savo siekių ir iliuzijų pasaulyje. Tai trys lygiai filme: realus pasaulis, abiejų herojų sukurtas pasaulis ir kiekvieno atskiras pasaulis. Kaip viską suderinti? Tame ir žaviausia!
Šiaip filmas atspindi 7-8 amžių, britai žavisi prancūzų kultūra, trokšta važiuoti į Paryžių, į laisvės ir meilės miestą, tačiau kuo viskas baigiasi? Sako, kartą paragavęs laisvės, nebegali sustoti, tačiau ar ši herojė tokia? Sužinosite pamatę stilingą filmą „Auklėjimas“. Labai puikus garso takėlis, po filmo bėgau ieškoti to laikmečio muzikos, norėjosi ir toliau gerti to atkurto laikmečio dvasią, to laiko, kuriame manęs paties nė nebuvo.
Vienam savo draugui buvau prižadėjęs savo bloge pristatyti naująjį Britney Spears albumą ir išreikšti nuomonę. Tenka savo pažadų nepamiršti ir laikytis. Tiesa, tai ne pirmas albumas, kurį nuodugniai mėsinėsiu savo subjektyvia nuomone, vesiu dainų vidurkį ir parašysiu albumui pažymį. Noriu priminti, kad iki šiol Christina Aguilera už „Bionic“ yra gavusi apvalų 10, Beyonce už albumą „4“ – 7.8 balų. Ko gi mes dar laukiame? Vertinkime „Femme fatale“ – naująjį Britney Spears albumą, kuris susilaukė neprastų kritikų įvertinimų, pasiekimų pardavimo rinkoje bei populiarumo singlų topose.
„Femme fatale“ – tai septintasis studijinis šios atlikėjos albumas. Tiesą sakant, esu jos senųjų „gabalų“ mėgėjas, kada pasirodė, kaip sakoma, šviesusis popsas. Pati atlikėja, kalbėdama apie savo naująjį albumą, sakė, kad norėjusi sukurti šokių muzikos albumą, manau, jai tai pavyko, nes pirmieji trys singlai, kuriuos čia, bendrame sraute ir pristatysiu, šaukte šaukia pajudinti savo kūną.
1. Till the world ends
Na, ne kartą girdėta daina ir matytas šis video klipas. Tai antrasis Britney Spears singlas iš „Femme fatale“. Pripažinkim, dainos pavadinimas „Iki pasaulio pabaigos“ labai jau pataikantis į mūsų laikmetį, kai visi laukia sugniaužę kvapą 2012 – ųjų metų. Daina iš tikrųjų tinkanti ir patinkanti šokių salėms, kvepia apokalipse, o ir klipas man tikrai patiko, nes iš praėjusio albumo „Cirkus“, tegu nesupyksta gerbėjai, Britney man atrodė sena, nusiperdusi ir nuobodi, išskyrus „Womanizer“ – staiga ji sugrįžta stipri, atjaunėjusi, pakūdusi ir tikrai smagiu kūriniu – „Iki pasaulio pabaigos“! Manau, kad tai ne tik geriausia daina albume, bet ir pati stipriausia, tiek pačia aranžuote, tiek užmačiomis, tiek pateikiantis kažko gaivaus šokiams pokiams. Vakolo įrašas suderintas ir tvarkingas. I like it!
10/10
2. Hold It against me
Tai pirmasis šio albumo singlas. Man, kai pirmą kartą išgirdau, pamaniau, šiaip sau, nieko ypatinga, įdomaus. Sakau, kaip jau pop princesė, tai tikrai pirmuoju singlu galėjo sudrebinti, bet pirmasis singlas buvo labai populiarus, netrukus pasirodė ir video klipas, kuriame atlikėja išgražėjusi, mušasi pati su savimi ir t.t. Pagalvoju, velniai rautų, man ši daina patinka. Ėmiau jos retkarčiais klausytis ir laisvalaikiu. Tikrai, neprasta daina, nors iš pradžių man lyg ir monotoniška pasirodė, lyg ir per daug tos elektros, bet viskas besiklausant susitvarkė. Manau, singlas vos šiek tiek nusileidžia ankstesniam.
9.5/10
3. Inside out
Galbūt būsimas ketvirtasis atlikėjus singlas. Klausausi ir bandau vertinti. Ritmas toks klampus, jaučiasi prietaisais pataisytas balselis, kurį pamėgo ir Madonna. Todėl jau niekas nebesistebi, kad įrašas yra daug geriau, nei atlikėjos gyvas pasirodymas, nors 50 metų atgal viskas su atlikimais būdavo atvirkščiai. Grįžtant prie dainos, nežinau, kol kas nieko per daug man nežadanti, klampi, tiršta sriuba, nors savotiškai ir turi žavesio, pakankamo įsimenamumo.
8/10
4. I wanna go
Trečiasis atlikėjos singlas su video klipu. Žinot, kol nepamačiau klipo, nieko ir apie dainą net nežinojau. Daina man patinka, ypač tas kažką primenantis švilpavimas, gražus priedainis ir, žinoma, šokių ritmiką išlaikiusi daina. Kol kas Spears neklydo pasirinkdama singlus savo albume, nes jie išlaiko bendrą konsepcijaą nors sakau, pasigedau, kažko lyriško ir jaukaus, įvairaus. Šiaip ar taip, man ši daina albume viena mėgstamiausių.
9.5/10
5. How I roll
Seksuali ir elektroninė pradžia žada žaismingą gabaliuką, bet laikui bėgant supranti, kad daina niekur toli nenušoks ir bandys išlaikyti jaukų katės seksualų flirtavimą su klausytoju. Savotiškai jauki daina, jeigu labiau pasiklausyčiau, galvoju, kad net užkabintų. Šiaip daina nėra ir nebus singlu, manau, tai būtų prastas sprendimas, nors bendram kontekste šios dainos neišimčiau iš albumo.
8/10
6. (Drop dead) Beautiful
Savotiškai primena „Desnude“ – Christinos Aguileros dainą iš albumo „Bionic“. Savotiškai smagus, nors nemaniau, kad patiks, tačiau daina kažką visgi turi, sakyčiau, tokius tipiškus „atsilapaidavimus“ prieš priedainį, kurį pastebiu jau nebe pirmoje dainoje iš šio albumo. Šiaip daina vėlgi savo stiliumi įsipaišo į bendrą albumo viziją, o pritariantis vokalas Sabi nelabai ir sugadina repu visos visumos, nors šios dainos fanas, nemanau, kad kada nors būsiu.
7.5/10
7. Seal it with a kiss
Klausausi trečią dainą ir man jos pradeda atrodyti vienodos. Pasigedau kažkokio kitokio išdėstymo, nes jau atrodo per daug monotoniška. Daina nekabina, nors savų gerbėjų, tikiu, kad atras. Tai tikrai nėra stipriausias Britney darbas šiame albume, sakyčiau, toks šiaip sau – tiko albumui ir įdėjo. Ne, jei darai albumą, darai jį gerą, atsitiktinumų negali būti.
6/10
8. Big Fat Bass
Iš pradžių galvoju, kas čia perdžia, bet po to supranti, kad tai pritariamasis „ft“. Daina šiek tiek kitokia, tokia kietesnė, savotiška mantra, monotonija, vinies kalimas, bet jis savotiškai man patinka, nes įneša kitokių spalvų apskritai į albumą, bet pati daina nėra lengva ir nelabai patiks visiems dėl savo pasikartojimų ir t.t., bet kompiuteriu apdorotas balsas, sakyčiau, skamba „bioniškai“, gal todėl ir savotiškai patiko?
7.5/10
9. Trouble for me
Pirmaisiais akordais labai priminė Madoną. Iki hito ir singlo šiai dainai tikrai dar kažko trūksta. Apskritai nieko nesužavėjo, pasirodė smegduobė, ši daina išnyksta didžiųjų singlų skrandžiuose. Man asmeniškai, trūksta savotiško „draivo“, kažkaip tą dainą perdarius kitaip, galima tikėti net sėkme, tačiau sukalta vidutiniškai, dėl to, kad rodos, jog reikėjo kažkuo užkimšti albumą.
7.5/10
10. Trip to you heart
Savotiškai žavi, švelni dainelė, kurią galima visai padoriai klausytis ir mp3, tačiau daina manęs vis tiek nežavi, nors bendrame albumo kontekste gal ir nieko atrodo. Graži, raminanti melodija – atsisakoma to perdėto saldaus seksualumo ir tarsi trumpai grąžina į lopšį. Ar daina hitas? Sunku pasakyti, atrodo nelabai išsiskirianti iš albumo konteksto. Man savotiškai patinka, nors ir trūksta kažko.
8/10
11. Gasoline
Pakankamai charizmatiška daina, nors nieko iš jos nesitikėjau, tik priedainis man atrodo per daug plonu balsu paimtas, o galėjo dar labiau žeminti ir robotinti, tada daina atrodytų provokuojanti, pavojinga ir savaip žavi, tačiau daina šito neišlaiko, neišlaiko tos įtampos, kurios norėtųsi, nors bendrame kontekste visai nieko daina.
8/10
12 Criminal
Daina šiek tiek skaniai krentanti po tiek panašių dainų iš konteksto, tačiau tai nėra blogai, nes šita pateikta paskutinė įvairovė labai graži. Priedainis labai primena kažkokį seną gerą rusišką dainą, rusišką ruletę, sniegą... Šiaip tai viena gražiausių albumo dainų ir tai yra tai, ko būtent, mano galva, trūksta šio albumo singlų kolekcijoje – ramios, melodingos dainos, kas ir parodytų įvairesnę erą. Šiaip daina gan paprasta, lengva, bet galbūt to ir pasiilgsti besiklausydamas viso albumo. Iki šiol manau, kad tai viena geriausių jos dainų albume.
10/10
Štai ir peržiūrėjau visas „Femme fatale“ albumo dainas. Susumavus dainų įvertinimus, albumo vidurkis mano akimis išėjo 8.2 – tai yra geras albumas, bet iki labai gero ir puikaus trūko. Paėmus bendrą kontekstą, klausyčiausi tik singlus ir dar keletą dainų, kurios įstrigo, visos kitos dainos taip ir pasilaidoja gražiai bendrame kontekste. Manau, šis albumas Spears yra stipresnis ir geresnis grįžimo variantas, nei praėjusysis. Šioje eroje sukūrė gerų singlų, kurie prisidės prie jos karjeros neblėsimo. Jeigu patiko albumas, tai tikiuosi ir parsisiųsite, arba bent jau patikusią dainą.
