Klaipėda, Smiltinė - tai vieta, kur ir numiręs norėčiau sugrįžti

Sveiki visi,

Šiais metais, sausio mėnesį, teko truputį pasisvečiuoti Klaipėdoje ir, žinoma, pabuvoti prie taip kaskart išsiilgtos jūros. Gaila nebent tai, kad ilgai prie jos neteko užsibūti dėl -10C šaltuko, dėl kurio, juokavome, mano kompanionui, pasibuvus ilgiau, tektų amputuoti kojos pirštus ir grįžus virti „Gangrenos sriubytės“. Juokavau, gaila, kad kojų jis nenušalo ir sriuba išeis tik vegetariška, tačiau džiaugsmas, vėl pamačius jūrą, mane tie vaizdai visada nušlifuoja it brangakmenį ir priverčia pasijusti pakylėtu. Iš šios kelionės ne tik prie jūros, bet ir po Klaipėdos senamiestį, universitetą nuotraukomis pasidalysiu su Jumis.

Ši kelionė prasideda gan paprastai – viešasis Klaipėdos transportas, kur buriasi apsimuturiavę nuo šalčio žmonės. Štai, mums besėdint autobuse, riedančiam į centrą, prie pat mano akių atsivėrė tikrasis autobusinis „greitasis“ menas, kuriam, gal ir per riebiai pasakysiu, pavydėtų net pats Pablas Pikasas. Taip ir nesupratau, ar tai moteris, ar žmogėdra, kuri prarijo galvą ir toliau doroja kūną... Tai visada skatina diskusijas ir kūrybišką mąstyseną. 

Prieš jus – pilkas žiemos apgaubtas Klaipėdos senamiestis ir užšalusi Danės (Dangės) upė. Iš dangaus po truputį snyguriuoja „snygis“ – šį terminą perskaičiau Delfi orų pranešimuose ir dabar kuo puikiausiai pritaikysiu. Sakyčiau, beveik gražu.

Tilto gatvės tiltas per upę. Turėklų gėlėtas fragmentas.

Taip ir nepasidomėjau, kas ta „Apotheca“ ir ką joje galima rasti, tačiau žavi ir skoninga senamiesčio iškaba man nejučia priminė tikrąjį meilės miestą – Vilnių.

Pastatas, po kurio „balkiais“ ne kartą vaikystėje praeidavau, laikydamasis mamai už rankų. Dabar atrodo toks mažas...

Vienas iš senamiesčio skersgatvių, apgaubtų žiemos pilkumos, šalčio.

Kažkokia man nesuprantama krautuvėlė, į kurią taip ir neužsukau, bet lėkdamas pro šalį spėjau nufotografuoti duris, pats nesuprasdamas, kam ir kodėl. Tiesiog Klaipėdos „Street Wear“, įspėjantis, kad viduje jus stebi vaizdo kameros. Mėgstantys pasifilmuoti, manau, turėtų čia užsukti ir ką nors nuveikti.

Niekada nepraleidžiu progos nufotografuoti žemės, ant kurios vaikštau – kvailas įprotis, bet visada šitaip. Štai toks senamiesčio grindinys, skendintis sausio įšale. 

Tipinis senamiesčio skersgatvis, atsistojęs tarp dviejų namų, pasijauti kaip slegiamas sūrmaišis. 

Tipinė Klaipėdos senamiesčio architektūra, mažai kuo skiriasi nuo kitų didmiesčių senamiesčių, tiesa, čia daugiau galima rasti vokiečių architektūros ypatybių, bet ne taip pastebimai, kaip iš pradžių galvojau esant.

Na štai, įsukome į Klaipėdos Universiteto kiemus. Visam ansambliui jau apie 100 metų, tiesą sakant, man labiau primena neogotikinius vienuolynus, nei fakultetus.

Patogu – fakultetai vienas šalia kito, o neišbarstyti po įvairias miesto dalis.

Aha, štai Jums ir Hogvartsas – raganų ir raganių kerėjimo mokykla. Įdomu, ar Dumboldoras žiūri iš savo kabino pro langą į mane? 

Ką ir bepridursi...

Viena iš Klaipėdos Universiteto kiemo skulptūrų. 

Tiesa, nepamirštam pasižiūrėti, ant ko ir vėl vaikštome ir kartu pasigrožėti kanalizacijos dangčio išskirtiniu grožiu.

Viskas ir taip aišku – KU teritorijos planas.

Gražus oranžinis daugiabutis, užfiksuotas belaukiant kažkur Šiaurės Klaipėdos dalyje autobuso. Pamaniau, pasidalysiu ir tuo, ką įprastai regi akys.

Prieš Jus, ponios ir ponai – Klaipėda, Naujoji perkėla. Nors ir šalta, vis tiek ryžtamės keltis kitapus marių. Kaip nors, na, juk ištversime, Sibiro taigoje žmonės ištverdavo...

Laukiam kelto... Patikėkite, ant šių gundančių lauko kėdžių nenorėtumėt atsisėsti, rizikuodami prišalti užpakalius ir gal dar kai ką.

Beveik kaip balkone iš japoniško animacinio multiko, tik kad belaukiant baisiai šalta, imu trypčioti vietoje ir bandau negalvoti apie geliantį šaltį. Taip, velniop šaltį – mes išgyvensime. Juk yra saulė!

Aha, laikas vėl pasižiūrėti ant ko gi aš vaikštau...

Štai jau ir kelto šildomoje kajutėje. Bijau išeiti į denį, nes bandau kaip kokia erkė prisitraukti šilumos. O čia vaidas pro kajutės langą.

Dar kelios nuotraukos iš laukimo Klaipėdos pusėje...

Oi, laukiam, laukiam, mes - velniai rautų, ko gi laukiam? Jau bagiu pamiršti. Trypt, trypt, tryp...

Visgi draugas mane ištempė iš kajutės ir ėmiau pyškinti kadrus plaukiant per marias. O gal tai nuotrauka iš kajutės langelio? Dievaži, jau nebepamenu...

 

Susipažinkite, čia – garsioji kajutė.

Jau persikėlėme ir ėmėmės dviejų kilometro karavano link jūros ir atgal – dar du. Dabar prasidės nuotraukos iš šios misijos – išvenk „Gangreninės sriubytės“, pamatyk jūrą ir grįžk namo nesusirgęs.

Atsigręžus matosi Klaipėdos panorama, tiesa pro objektyvą jos nepavyksta „padoriai“ užfiksuoti. Et, bet vis tiek gražu, kylant pramintu taku į lagūnos aukštumas.

Gal ir ne „Amerikos grožybės“, tačiau pakelėje viskas stebino savo lietuvišku spindesiu.

Apšerkšnijusi žolė... Žinote, einant, man ima darytis karšta. Netgi šnopuoju kaip koks eskimas, dairydamasis savo paklydusių šunėkų.

„...sugriauk visus tiltus, tik mažą pušelę, maldauju palik...“ – štai jums visas pušynas!

Nevykęs kadras, bet vis tiek. Vis dar einame, man darosi šilčiau, o mano Don Kichotui tik šalčiau... Paradoksas!

Toli gražu, kad ne sraigė...

Toks gėlas dangus, kad norisi jo atsigerti.

Viduryje lagūnos randame apsnigtą suolelį ir šiukšlinę, bet nesisėdam, kad neprišaltume patys žinote ko.

Apsnigtos Neringos (ne Venckienės!) kopos.

„...uh, uh, aš ėrgi biegu! Irena, sakau sustuok, pasišnekam!“ Laiptai į jūrą.

Štai toks vaizdas atsiveria saulėtą sausio dieną į mylimą Baltiją. Širdis kukuoja „Trys milijonai“ ir nebenoriu namo, niekur nebenoriu – noriu čia pasilikti visam laikui! Dabar žinau, kai numirsiu, būtinai čia ateisiu. Netgi vasaromis čia man patinka būti iki vėlumos, gerti vyną, skaityti knygą, žiūrėti į jūrą, netrukdant negausiems praeiviams. Patinka čia užkasti kojas į šiltą smėlį ir klausytis paukščių, vandens ir vėjų. Tai trečia vieta pasaulyje, kur visada gera sugrįžti, po Vilniaus ir Žemaitijos kalvų.

Klausiu, kam tas pasaulio kraštas? Kam tas Los Angelas ar Maldyvai, kai savo pasaulio kraštą turime sau po kojomis – tik čia ir dabar. Okeanai alsuoja sūriais atodūsiais.

Saulė leidžias...

Gyvenimo keliai. Kurį pasirinkti?

Ant šitų laiptų sėdėčiau ir sėdėčiau, jau nebebijodamas nieko prišalti ir pašalti.

Pati pakrantė apšalusi, todėl bijomės prieiti prie paties vandens, bet prie jo ir nereikia prieiti, užtenka kvėpuoti ir matyti.

Štai toks foto reportažas iš Klaipėdos ir Smiltinės. Tikiuosi, kad nebuvo per daug nuobodu ir iki susitikimo kituose reportažuose.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Intymios pamokos" / "The Sessions"

Sveiki visi,

Ši naktis buvo kažkokia bemiegė, todėl nutariau pasižiūrėti lenkų kilmės režisieriaus Ben Lewin filmą „Intymios pamokos“ (The Sessions) (2012 m.). Šiaip iš tikrųjų šio filmo jau laukiau senokai ir vis slankiojo mano būtinų pamatyti filmų sąrašuose, todėl pasitaikius progai, griebiau jautį už ragų. „Intymios pamokos“ – tai pasakojimas apie raumenų nevaldantį vyruką, kuris sulaukęs jau garbingo amžiaus užsimano intymaus gyvenimo su moterimi, tačiau neturi jokios seksualinės patirties, štai taip jo gyvenime atsiranda Šerli – surogatinė sekso partnerė – mokytoja, kuri per šešis susitikimus bando išmokyti ligonį atsipalaiduoti. Sakyčiau, labai jauki, įdomi ir intymi tema įrėminta į romantinės dramos rėmus. Šią juostą gerai sutiko ir kino kritikai, kurie aukštus balus iškėlė dėl meistriškumą rodančių dviejų aktorių – John Hawkes ir Helen Hunt. Hulen Hunt už šį vaidmenį nominuota daugelyje prestižinių apdovanojimų, o mano didžiausias nustebimas jos šiame vaidmenyje tikriausiai buvo drastiškas apsinuoginimas, kuris nebuvo vien tik epizodinis, jai nuolat tekdavo būti nuogai ir tai, žinoma, kėlė nebe pirmos jaunystės aktorės reitingus drąsumo ir profesionalumo atžvilgiu. Ir tikrai, nemažai pagyrų galėčiau duoti ir John Hawkes, kuris atliko ne ką mažiau įdomų ir įtaigų vaidmenį.

Filmas keblios ir intriguojančios tematikos ir siužetinių linijų, bet man jis susižiūrėjo labai lengvai – didelio sunkaus akmens sluoksnį nuėmė romantinės dramos klišių pasaldinimai ir visgi filmas man kur kas labiau patiko nei tose pačiuose kanonuose pieštas „Kartu iki pasaulio pabaigos“ (2012). Filme taip pat dvelkia subtilūs juodojo humoro potėpiai, ypatingai išpažinties scenos bažnyčioje. Žinoma, įdomiausios vietos būdavo seksologės ir ligonio intymūs susitikimai, jų dialogai, prisilietimai, kurie nebuvo iki omegos išskaptuoti ir tobulai subtiliai išpildyti, mat humoras to neleido padaryti, bet sakyčiau pakankamai lengvai ir ironiškai pasaldintas variantas šįkart neblogai tinka. Didžiausi šio filmo pliusai tikriausiai ir yra siužetas bei aktoriai, silpniau (dėl skonio reikalo) pasirodė šitos istorijos pateikimo būdai ir manieros, gal retkarčiais norėjosi daugiau išspausti dramos, o ne lengvabūdiškumo, tačiau ir tas lengvumas ir romantika nėra perspausti, sakyčiau, beveik subalansuoti. Drama ateis į Lietuvos kino teatrus kovo mėnesį, gaila nebent kino teatrų, kai filmas jau nutekėjęs ir išverstas į lietuvių kalbą. Bet ką padarysi... 

Šiaip siūlyčiau filmą pažiūrėti tiems, kurie mėgsta gerą vaidybą, įdomius gyvenimiškai neįprastus siužetus ir nori pamatyti nuogą Helen Hunt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Juan Gabriel "Abrazame muy fuerte"

Sveiki muzikos gerbėjai,

Mano gyvenime užima nemažą dalį Lotynų Amerikos muzika – populiarioji ir etninė, tai galėjote įsitikinti iš mano ankstesnių įrašų. Šįkart vėl grįžtu į egzotiškąją Lotynų Ameriką ir noriu pasidalyti tikru Meksikos pripažintu fenomenu – dainininku ir dainų kūrėju Juan Gabriel (Chan Gabriel). Savo šalyje atlikėjas yra išleidęs daugiau nei 30 albumų ir šiais metais, sausio mėnesį, atšventęs 63 savo gimtadienį, toliau sėkmingai tęsia solinę karjerą, dainuodamas mariachi, etninę, lotynų popsinę muziką. Juan Gabriel per savo karjerą yra nominuotas daugeliui apdovanojamų, tame tarpe net „Oskarams“, kurio dainos buvo panaudotos garsių filmų garso takeliams ir Holivudo alėjoje turi savo šlovės žvaigždę. Atlikėjas per savo karjerą yra pardavęs daugiau nei 40 milijonų albumų.

Sunki ūkininko vaikystė toli gražu nebuvo rožėmis klota, tačiau išvykęs į Meksiką (sostinę) 1970 metais pradėjo savo šlovingą gyvenimo etapą, kuris tęsiasi iki šių dienų. Atlikėjas niekada nebuvo susituokęs, tačiau turi gyvenimo partnerę, kurią vadina geriausia savo gyvenimo drauge, su pastarąja susilaukė vaikų, tačiau spaudoje nėra nei patvirtinęs, nei paneigęs apie savo netradicinę seksualinę orientaciją.

Dainą, kurią noriu šiandien „prakišti“ pirmą kartą pasirodė 2000 metais, tokiu pačiu pavadinimu albume „Ambrazame Muy Fuerte“ (Apkabink mane labai stipriai), kuris sulaukė nepaprastai didelio susidomėjimo ir populiarumo. Albumas Meksikoje tapo auksinis, o JAV net du kartus platininis. Daina „Ambrazame Muy Fuerte“ tapo antruoju albumo singlu ir numeriu Lotynų Billboard reitingo skalėje. Daina tapo vienu to metų populiariausių šlageriu savo šalyje, o garso takelis buvo panaudotas serialui tuo pačiu pavadinimu. 2010 žymus Puerto Riko atlikėjas Marc Anthony savo albume „Iconos“ išleido savąją šios dainos versiją, bet tokios galios, kokią buvo pasiekęs Juan Gabriel su šia daina, nepasiekė. Pasiklausykime:

Gyvas atlikimas:

Marc Anthony versija:

Jūsų Maištinga Siela

Silk - Interactive generative art - internetinė tapyba online

Sveiki,

Šiandien atradau visai įdomų saituką ir skubu juo pasidalyti su jumis visais. Tai internetinė tapyba, kuri skatina harmoniją, kūrybiškumą, ramybę. Galima sakyti, kad tai kartu ir meditacija, per kurią vis išeina naujas unikalus darbas, kurį galite išsaugoti ir dėti draugams nuorodas – jie matys visą jūsų įrašytą kūrybos procesas. Labai paprastas dalykėlis, kuris gali labai greitai atsibosti, bet kartu, reikalui prispyrus, galima užsukti ir ką nors gražaus „nutapyti“, išlieti susikaupusias emocijas. Silk programa naudotis labai paprasta kaip du kart du. Pabandykite:

http://new.weavesilk.com 

O čia mano vienas iš pirmųjų blynų. Tiesa, per daug primakliavotas, bet bent pažiūrėjimui, ką galima padaryti:

http://new.weavesilk.com/?tvo8

Mano orchidėja:

http://new.weavesilk.com/?tw5e

Jūsų Maištinga Siela

P.S.

Savo nuorodas galite palikti komentaruose, būtų įdomu pasižiūrėti.