Filmas: "Žmogus, kurio nebuvo" / "The Man Who Wasn‘t There"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasan‘t There) (2001 m.). Tai amerikiečių brandi kriminalinė drama, kuri taiko į gan aukštus juostos įvertinimo kriterijus ir įvertinimus. Juodai balta, nespalvota juosta su kriminalinėmis gairėmis pasirodė be galo melancholiška, netgi slegianti pagrindinio personažo charakteriu, kuris iš pradžių atrodo toks lėtas ir susitaikęs su gyvenimu, bet kartu ypatingai spontaniškas, kuris gimsta iš lėtumo.

„Žmogus, kurio nebuvo“ filmas kalba apie nusikaltimą ir bausmę, kaip likimas vienaip ar kitaip suveda sąskaitas su žmonėmis, grįžtamasis karmos ir teisingumo ryšys į žmogų. Nors filmas subtilus, pilnas pačių įvairiausių detalių, retsykiais statiškumo, tačiau neapleidžia jausmas, kad pagrindinis personažas nuolatos dirba savo smegeninėje, toks veikimo principas labai išjaustas ir pasiteisinęs. Pagrindinis aktorius Billy Bob Thorton‘as taip taikliai smūgiuoja į emocinius vartus, kad belieka tik mėgautis retrospektyvinių spalvų gamoje čia pats atsiveriančiais plačiais psichologiniais vartais. Jeigu jums patiko Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kur įvykiai nuolatos grindžiami plačiais psichologiniais apmąstymais, tai šis filmas yra būtent tai, ko jums reikia ir laukėte.

Filme šmėkšteli ir puikioji Scarlett Johansson, kuri dar tada jaunutė suvaidina moksleivę pianistę, paguoda vidutinio amžiaus vyrui, kuris vėl mintimis grįžta į jaunas dienas ir apmąsto ir permąsto savo nugyventus metus ir bando rasti paaiškinimą, kodėl jis ir jo santykis su gyvenimu yra toks skaudus ir tuščias. Melancholiško filmo apsuptyje gimsta žiaurumas, kuris kaip antitezė iškapsto naujas charakterio spalvas.

Gan stipri juosta, kuri patiks daugeliui, nors man asmeniškai ji pasirodė tik stipri, tačiau nesutraiškė taip, kaip galbūt norėjosi ir tokėjausi. Brolių Coen‘ų, kurie sukūrė tokius hitus kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ar „Didysis Lebovskis“ šįkart vėl žaidžia naujomis formomis, spalvomis ir kuria tikrai tikro kino vardo užsitarnavusį kiną. Verta vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.6

Filmas: "Aviatorius" / "The Aviator"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aviatorius“ (The Aviator) (2004 m.), kuris prieš dešimtmetį nuskambėjo per pasaulį ir sulaukė puikių tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinimų, buvo gausiai apdovanotas. Bene vienas ryškiausių apdovanojimų Cate Blanchett karjeroje – „Oskaras“ už antraplanį vaidmenį. Puikioji aktorė sukuria išties įsimintiną vaidmenį – kaprizingą, vėjavaikišką, vyriškai moteriškai jautrią, bet žaismingą personažą su išskirtine kalbėjimo manierą ir XX amžiaus pirmosios pusės madomis. Ji buvo išties puiki...

Pats filmas, kurio gan ilgai vengiau, pasirodė besąs gan įdomus, nors ko daugiau tikėtis iš išgirto filmo? Kinas yra toks lankstus ir pajėgus vaizduoti tiek esamus ir nesamus dalykus, kad tiesiog nenuostabu, kad vėl grėbiasi istorinių dalykų ir puikiai supynė fikciją su biografiniais faktais. Kinas jau tiek subrendo, kad jau kuris laikas ima ir prabyla pats apie save ir nebijo kurti filmus apie kino kūrėjus. „Aviatorius“, žinoma, yra filmas apie kino perversmą, tačiau didžiausias kertinis akmuo – aviacijos stulbinamas perversmas XX amžiaus pirmojoje pusėje, prie kurio, aišku, prisidėjo tiek Pasauliniai karai, bei „Aviatoriaus“ asmenybė ponas Higsas.

Kaip ir kitos istorinės asmenybės, taip ir „Aviatoriaus“ personažas turi tam tikrų psichikos sutrikimų, kurie išskiria jį iš kitų ir kartu paverčia bebaimiu azartišku genijumi. Kaip ir galima suprasti, šalia tokių ryškių ir ambicingų žmonių kitiems esantiems šalia yra be galo sunku. Nors man kiek keistoka, kad aviatoriaus kūrėjas taip bijo bakterijų, kirmėlių ir nešvaros, lyg vaikystės baimės persekiotų visą jo likusį gyvenimą.

Pats filmas tikrai vykęs, aktorių vaidyba puiki, tiek Leonardas DiCaprio, tiek Cate Blanchett, tiek kiti ryškūs ir žinomi aktoriai, kurie epizodiškai šmėkšteli filme, verti nykščio į viršų. Iš pradžių maniau, kad filmas bus pernelyg vyriškas, juk žinote, aviacija, azartas, evoliucija – gan brutalus kontekstinis fonas, tačiau šiek tiek apsigavau, nes kartu tai filmas su džiazo epochos užgimimu, gražiomis moterimis, XX amžiaus madomis, meilėmis seilėmis, skoningu flirtu, kova su savo demonais, per kurias keičiasi aplinkinis pasaulis. Pustrečios valandos trunkantis filmas nuneša į žavią praeities nišą, kurioje galima pasinerti į puikų pasakojimą, kurio galbūt savo gyvenime niekada nepatirsime. Na, bet šiaip ar taip, kam tada tas kinas? Ogi tam, kad visa tai pamatytume ir patikėtume.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Tarptautinė lapų kritimo diena

Alpo medžiai. Taip. Mačiau tai anądien, kai ėjau gatve ir krentančiu lapu gavau per nosį, kad net sustojau atsitokėti. Tuščioje gatvėje medžiai alpo, tyliai visi nepajudinami stovėjo ir kaip susitarę metė lapus. Toks jausmas, kad ne šiaip sau metė, bet alpo, prarasdami savo nugyventus metus. Gražu ir beveik liūdna. Dar vienas ruduo ir dar viena priverstine chemoterapija. Tik dar vienas ruduo ir dar vieni metai. Nuėjau.

Dievo vaidmuo visada įkvėpia

Sveiki visi,

Šiandien viena iš tų „įdomių“ dienų, kai labiausiai įdomus esu aš pats. Tiesą sakant, pats neįdomiausias personažas šiame pasaulyje. Personažas... Net neabejoju, kad visi esame personažai, netgi ir tais atvejais, kada tai net neatrodo ir esame atsidavę grynuoliai, nebijantys tiesos nei melo. Jogai, kazino darbuotojai, benamiai, depresijų suėsti, olimpiniais medaliais apsikarstę sportininkai, Meilutytė, Grybauskaitė, Venckienė ir net koneveiktas Kubilius tėra personažai.

Pats niekada nesijaučiu tikras, visada kažkoks apsimetėlis, visada su kauke ir visada tik personažas. Net nežinau, ką šiandien teks vaidinti, ką improvizuoti... Tai suvokus, einu prie labai liūdnos išvados, kad gyvenimas yra suvaidinamas, o jei jis suvaidinamas, tai nėra šansų jo nevaidinti netgi tada, kai nenori, neįsitenki į stakles, į rėmus, į besisukančią socialinę cirko karuselę su klounais ir liūdnomis marionetėmis.

Taigi, šįryt atsikėliau tik vardan to, kad vėl vaizduočiau esąs Dievas. Dieviškumo personažas visada įkvepia kryžiaus žygiams, o kartais atsikelti ir gyventi teatralizuotą gyvenimą, eiti į parduotuves, nieko ten nepirkti, arba pirkti tai, ko nereikia, suteikia jėgų ištverti rudenį, žmones, kurie šalia vaidina savo personažus, savo vardą ir likimą. Tai kartais nepakeliama. Nepakeliama yra vaidyba, nes ji niekada negali nutrūkti, o jei nutrūksta... Ką gi, tada ir pati mirtis yra inertiškas teatrinis finalas. Ne kitiems. Tau. Aišku, jeigu sumąstai, kad nebetinti suktis it žiurkėnas gyvenimo ratuke, kakoti į granuolių dėžutę, rytais gerti kavą, eiti į darbą, savaitgaliais nusilakti iki žemės graibymo ir taip mėnesiai, metai, dešimtmečiai... Jeigu atsisakau? Gyvenimo ribotumas ir paraštės tokios didelės ir į jas galima pasislėpti tik kartą, tik kartą galima negyvu gulėti ąžuoliniame lakuotame karste arba būti susemtam metalinėje urnoje. Ir tas tik kartą amžinai gąsdina, nes kelio į gyvenimo aikštelę nebėra...

Ak, tiesa, vakar rašiau kažką apie benamius. Vakar ėjau „namo“ ir šalikalėje pamačiau mažą plastikinį maišelį su žmogaus išmatomis. Apėjau. Šįryt eidamas ten to maišelio neberadau, jį kažkas sušlavė su lapais - aukso medalis tiems juodadarbiams, kurie vaidina sunkiai šlavėjus ir valytojus. Atsidusau, bet paėjau 20 metrų ir pamačiau visai naują maišą – „Maximinį“ sočiai prikimšto žmogšūdžio, atsiprašant. Jis buvo išsitėškęs ir visas turinys gerokai pasklidęs Visatos judėjimo kryptimis į šalis lyg kas būtų išmetęs iš 12 aukšto Kruščioviško daugiabučio. Į tuos maišus tuštinasi benamiai, nes ir jie jaučia pareigą neteršti kur papuola miesto, juolab kad tenka visur po to miegoti. Iš tikrųjų skauda matatant tokius aiškius nužmogėjimo faktus. O kiek nedaug tereikia, kad mes patys atsidurtume jų vietoje. Netekti artimųjų, būsto, darbo, sveiko proto, susirieti su antsoliais, o gal viską netekti per didžiulį gaisrą, sulaukti kaltinimų, o gal išžaginimo? Žinoma, kad baisu, baisu vaidinti gyvenimą, kai nežinai, ką teks jame vaidinti rytoj, o kartais sąlygos tokios pasibaisėtinos, kad belieka nutaisyti Anos Kareninos veido miną ir tyliai bei kantriai laukti atvažiuojančio traukinio...

Jūsų Siela

Muzika ir nužmogėjimo faktas

Sveiki visi,

Dar niekad taip nebuvau pajutęs, kad mano gyvenime gali tiek daug reikšti muzika. Ypač tada, kai nutrūksti „nuo grandinės“ ir viskas tampa sujaukta. Muzika tampa kažkokia keista, nebe tokia, kurios, rodos, retsykiais klauseisi neįdėmiai ir prabėgomis, lyg lėktum automobilyje, o šalia vilkstinės vitrinų praskrietų kaip spalvų margumynas.  Šįkart muzika kaip ložė, kaip forumas, kaip prieglobstis, pabėgėlių palapinė tarp dviejų dykumų...

Kasdien matau tris benamius, kurie nuolatos sėdi po vaistinės vitrina ir laukia plastiko indeliuose nuo silkės ir salotų įkrentančių pinigėlių. Dar niekada nedaviau šį rudenį benamiui, bet buvo mintis nupirkti jiems alaus arba batono – nenusprendžiau, kuris iš šių dalykų jiems reikalingesnis. Aišku, koks nors „prie verslumo“ man pasakys, kad alkoholis tik dar labiau gramzdina benamį į liūną, tačiau tik neatsidūrę duobėje tikriausiai nežino, nesusimąsto, kad juk geriama ne iš džiaugsmo, o begalinio skausmo, užmirštant šaltį, benamystę, apgailėtiną savo padėtį ir viską, kas tave nužmogino.Nemanau, kad suteikiant retsykiais vaistų nuo užmaršties, leis dar blogiau pasijusti benamiui, nors... Skauda, kai šalia kulniuoja „ant kablų“ kailiniuota ponia ir nusuką knyslę nuo šio nužmogėjimo fakto ir tuo akivaizdžiai bodėsi. Aišku, man taip pat nemalonu žiūrėti į dvokiantį benamį su išvirtusiomis genitalijomis ir apsišlapinusį po vitrina, sutinusį nuo šalnų ir alkoholio, tačiau, kas juos bepakels? Ir vėl muzika...

Girdžiu ją be jokių kompiuterių, TV, radijo stočių, be mp3, išmaniųjų, prekybos centro kolonėlių, tiesiog chemiškai smegenyse atgimsta garsai nuo klasikos iki roko ir tai padeda ištverti, kai, rodos, nebegali pakelti pasaulio, nužmogėjimo faktų, savo keisto balansavimo ant nužmogėjusios visuomenės. Įsitveri į garsus ir tai, kas už jų, už atlikėjų biografijų, kurie glumina savo tragiškomis mirtimis, pasitraukimais ir nuosmūkiais.

Dabar taip pat girdžiu muziką. Ir ji skaudi, nes mėgstu tik tokią, kuri vienaip ar kitaip apdainuoja nužmogėjimo faktą, o tokių dainų ir muzikos daug, tačiau pasaulyje benamių nemažėja ir nemažėja... Tai irgi stulbina. Liūdnai stulbina.

Jūsų Maištinga Siela

Triušio kapas

Sveiki,

"Šiame veidrodiniame uostamiestyje, kur krantinės kranai laiko virš lagūnos sunkius debesis, tokiame viename aptvare yra gyvas granitinis triušis. Visai kaip Alisoje iš stebuklų šalies, tik šis triušis granitinis, gražiai nušlifuotas ir beveik kaip naminio triušio dydžio - tokį noris visada pavogti ir parsinešti. Jis visada žiūri į dangų ir visai nesvarbu, ar sninga, ar lyja, ar saulė blizginasi. Mėgstu šį triušį. Jis vienintelis, mano akimis, KOL KAS nebijo uosto veidrodžio. Pagalvojau, kad šis triušis niekada neturės mažyčio savo "triušio kapo", kuriame galėtų atsigulti ir pailsėti nuo žiūrėjimo. Pamanykit, tik mažyčio triušio kapelio, į kurį norėtųsi sugrįžti, bet niekada negalės..." Iš mano asmeninių uostamiestinių dienoraščių, žiūrint į miniatiūrinį skulptūrėlių parkelį pro I. Simonaitytės bibliotekos langus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Albumas: Cher "Closer to the Truth"

Sveiki visi,

Cher 26 – asis albumas „Closer to the Truth“, kuris pasirodė 24 dieną šį rugsėjį. Tai bene dešimtmetį lauktas Cher albumas, kurį daugelis šaltinių įvardiją kaip patį paskutinį Cher pasispardymą, po kurio pristatymo atlikėti išvažiuos į paskutinį savo gyvenime pasaulinį muzikinį turą. Skamba išties graudžiai, bet Cher dar daugelis žavisi iki šiol, žinau esant Lietuvoje ir ištikimų jos fanų. Visai neseniai parsisiunčiau visus jos senuosius albumus ir klausausi jos visą neįtikėtiną muzikinę raidą ir sunku patikėti, kad ši moteris dar stovi „ant kablų“ scenoje ir save vadina „pupyte“. Ką ir bepasakysi, jaunatviška, žavi, buvęs modelis, TV laidų vedėja, aktorė, laimėjusi Oskarą, Emmy ir Grammy – įspūdinga karjera ir talentas! Ir ji sugrįžta. Ir vėl. Ir nesižavėti negalima...

Kosminio balso savininkė yra prisipažinusi, kad taip, kaip ji dabar atrodo, jai reikia ypatingai daug pragariškų jėgų, o ne vien tik skalperio ir plastinių chirurgo nagų, kuriomis atseit Cher susigadinusi nosį, bet, jei pažiūrėtume jos jaunas nuotraukas, pamatytume, kad ji tebeturi tą pačią amėnišką nosį ir pailgą išskirtinį veidą. Na, aišku, dėl chirurgų galima ginčytis, kiek ten jai patobulinta, tačiau balso dovana ir talento nesuprojektuos jokie chirurgai ir jokie stilistai. O Cher tai turi! Ir sulaukusi 67 metų moteris turi dar kai ką parodyti ir toli gražu ne kūną.

„Closer to the Truth“ buvo ilgai atidėliojamas albumas, kuris turėjo pasirodyti dar pernai rudenį, tačiau nutekėjo tik pirmasis singlas, kuris buvo pristatytas kaip oficialiai singlas šį pavasarį, nors albumo pasirodymas turėjo įvykti vasarį, vėliau kovo mėnesį, o galiausiai buvo pranešta, kad albumas pasirodys tik šių metų rudenį. Galiausiai po ilgų atidėliojimų jis pasirodė. Nežinau, ar daug kas nustebo perklausęs albumą, ar tikėjosi neįtikėtinos albumo „Believe“ 1998 metų sėkmės, kai kiekviena daina pulsavo kaip hitas, tačiau albumas, mano akimis, tikrai nėra prastas, tą pažymi ir muzikos kritikai, kurie pažėrė nemažai aukštų įvertinimų, vadinamųjų „žvaigždučių“. Jas galite „pasivikepinditi“. Na, o aš, tradiciškai pabandysiu apžvelgti kiekvieną dainą atskirai.

P.S. Dainos šviežios, todėl jas gali greitai blokuoti Youtube sistema, tačiau pasistengsiu kas savaitę patikrinti ir atnaujinti, todėl nepykit, jei ne visos dainos „veikia“.

1. Woman‘s World

Feministinių spalvų daina taiko į pačias klubinės muzikos aukštumas. Graži, įsimintina daina, kuri turėtų patikti tiek jaunimui, tiek vidutinio amžiaus žmonėms. Jaunatviškas gabalas primena, kad dainą visgi atlieka ne šavalka iš gatvės, o divos balso savininkė Cher. Sultingas gabalas jau seniai yra išleistas kaip singlas, o šią vasarą pasirodė ir vaizdo klipas (apie tai jau esu rašęs šiame saite). Daina neiškilo labai į aukštumas, tačiau nepastebėta taip pat neliko. Tai be jokios abejonės yra viena stipriausių albumo dainų, vedančių Cher į dienos šviesą.

Įvertinimas: 10/10

2. Take it Like a Man

Jei pirmoji daina buvo apie moteris, tai dėsningai antroji - apie vyrus, o kaip be jų ir ne apie juos? Būtina. Apie vyrus „smarkiai“ Cher dainavo 1995 metų albume, netgi jį pavadindama jį „Tai vyro pasaulis“, tiesa sakart, tai buvo ne jos daina, o nauja versija. Ši daina taip pat kaip ir singlas taiko į aukštumas. Muzika demonstruoja pačias aukščiausias klubinės muzikos aukštumas – daug triukšmo, balsas skamba „miksuotai“, todėl atrodo, kad Cher balsas pernelyg kompiuterizuotas, tačiau daugiau tokį efektą, mano galva, sukelia klubinės muzikos ritmai. Man patinka ši daina, tik gal ji labiau skirta klausytis atitinkamą akimirką nei ramiam malonumui.

Įvertinimas: 9/10

3. My love

„Mano meilė“ – tai trečioji albumo daina, kuri skamba šiek tiek švelniau. Jaučiamas prislopintas aštrus Cher balsus, kadangi pats dainos tekstas reikalauja švelnesnio priėmimo prie dainos. Nors šią dainą galėtum pavadinti beveik balade, tačiau ji taip pat neatsikrato klubinės muzikos ritmo, tuo provokuodama būti smarkiai platinama įvairiais remiksais. Man ši daina iš pradžių padarė nemenką įspūdį, tačiau vėliau klausantis man ji šiek tiek tapo lyg ir monotoniška. Norėjosi švelnios baladės, tačiau klubinės muzikos ritmas tiesiog išmuša iš vėžių, tačiau daina vis tiek skamba labai gražiai, subtiliai, nepaisant aštrių ritmų. Cher vėl bando aplenkti laiką. Netgi baladėmis.

Mano įvertinimas 8.5/10

4. Dressed to Kill

Dar viena triukštminga Cher daina! Smarkiai vietomis robotizuota, ką galėjome išgirsti ir 2001 metų albume, regis, atlikėja neketina atsisakyti senesių prieskonių savo muzikoje ir juos toliau naudoja. Pats „gabalas“ labai šiuolaikiškas, ritmingas, pilnas elektroninės muzikos galsų, aidų, žaidimų su balsu, tačiau vargu ar reali Cher taip gyvai atliktų šį kūrinį, nors tuo abejojau ir pasiklausęs kur kas lengvesnių garsų „Woman‘s World“, tačiau gyvas atlikimas nustebino, kad net pamaniau, jog Cher imasi fonogramos, tačiau metai neslopina profesionalumo.

Įvertinimas: 8/10

5. Red

Po šios dainos imu galvoti, kad albumas darosi makabriškai monotoniškas. Dar viena panašaus tipažo triukšminga daina. Ir vienas pastebėjimas, kad ir kaip gerai beskambėtų „Red“ daina, tačiau jei ją būtų kas nors pakišęs paklausyti iš šalies, nesakant, kad tai Cher, niekaip nepasakyčiau, kad tai jos vokalas. Balsas pernelyg ištampytas kompiuterių, pernelyg atjaunintas, suplonintas, tačiau klausytis tikrai galima, o ir kitos pop divos nesibodi kompiuterizuotų savo balsų, geras pavyzdys neseniai pasirodęs Britney Spears naujasis singlas „Work Bitch!“.

Įvertinimas: 7/10

6. Lovers Forever

Toks jausmas, kad Cher prisimena savo jaunas dienas ir apdainuoja savo meilužius ir mylimuosius. Šiaip kitokių sąskambių daina, gal dėl to, kad labiau primena disko stiliaus ritmą, girdėti naujų garsų, iš kurių išskirčiau smuikų – prisimenant hitą „Stroung Emough“. Šiaip nebloga daina, ją visai nieko klausyčiausi iš šiaip, tačiau nesu taip į ją įsiklausęs, kad iškart priskirčiau prie savo favoritų.

Įvertinimas: 8/10

7. I Wall Alone

Dar viena aštri daina, atpažįstamas Cher tembras, galingas balsas, o ir pati daina šiek tiek kitokio ritmo, ne tokia suklubinta versija, bet pridėtas balso aidėjimas sustiprina vokalo sodrumą. Nors priedainis skamba kaip futbolo komandos šūkiai, tačiau man ši daina patinka, ją mielai paklausysiu ir vėl. Smagi daina su savo mintimi. O kantri stiliaus gitara tik įneša eklektiškumo, kuris man patinka.

Mano įvertinimas: 8.5/10

8. Sirens

Daina „Sirenos“ – aštunta albumo daina. Pagaliau švelni pirmoji baladė, kuri leidžia pajusti neužgrūdintą klubinės muzikos ritmų Cher vokalą, nors ir jaučiama devinto dešimtmečio roko muzikos įtaka, į kurią Cher buvo pasinėrusi net dviem albumais, tačiau roko aidai labai tolimi, subtilūs ir nepjauna dainos. Šiaip išties puiki daina, kurią galima klausytis prie taurės vyno ar dviese kur nors mašinoje per lietų. Arba totalioje vienatvėje.

Mano įvertinimas: 9.5/10

9. Favorite Scars

Tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau nežinau, kaip vertinti dainas. Argi tai bloga daina? Tegul kas nors Lietuvoje sukuria kažką panašaus be  dainuojamosios poezijos... Na, graži daina, ritminga, truputį melancholiška, tačiau kartu ir smagi. Patinka, kas žino, gal panašiu ritmu turėjo skambėti jos ir Lady Gagos dueatas su daina, „Geriausi dalykai“, bet Gaga uždraudė Cher platinti šią dainą albume.

Įvertinimas: 8.5/10

10. I Hope You Find It

Dešimtoji daina „Aš tikiuosi, kad radai tai“ yra neabejotinai viena geriausia albumo baladžių, - paprasta, įtaigi su graudžiu ir savaime suprantamu tekstu. Ši daina spalio 4 dieną debiutuos kaip antrasis šio albumo singlas, todėl galima „ant naujųjų“ tikėtis ir vaizdo klipo. Ritmingą singlą keičia baladinis singlas. Nežinau, kaip jums, bet ši daina išties nuostabi ir pilna kažko, kas visada artima – bendražmogiškųjų santykių apmąstymai, kurie nesibaigia kaip pasakose.

Mano įvertinimas: 10/10

11. Lie to Me

„Meluok man“ country stiliaus daina, kurią galima labai lengvai įsivaizduoti prie laužo, kažkur stepėse ar kalnuose. Mėgstu country dainas, jos visada tokios gyvos, gyvenimiškos, ilgesingos ir man taip tinka prie truputį melancholiškųjų baladžių. Nors daina nėra vien tik Country stiliaus, tačiau ši daina... Na, pasakykite, kuo ji prastesnė vokalu, tekstu ar muzika už Adele? Ne. Nėra.

Mano įvertinimas: 9/10

Čia pasibaigia įprastinis albumas, tačiau yra Deluxe versija, kuri turi tris papildomas dainas:

12. I Don‘t Have to Sleep to Dream

Graži daina, kurią, manau, galėjo laisvai priimti į viso albumo CD. Ritmingai, nors kažkokią dainą man primena, tačiau niekaip galvoje negaliu atkapstyti kokia tai diana... Slyyyyyyyyp, pasirodo, galima ne tik ilgai sakyti, bet ir ilgai dainuoti...y.yyyyyyy.... Nepaisant monotoniškesnio teksto, daina man patinka, nors galėjo būti ne tokia suklubinta, klubinimas atneša perdėtos monotonijos.

8.5/10

13. Pride

Daina „Paradas“, sakyčiau, yra standartinio tipažo ir Cher diapozono daina, kurios galėjome klausytis ir ankstesniuose jos albumuose. Gal kiek primityvesnė, tačiau skamba neprikaištingai ir moderniai. Aišku, ne viskas gerai, kas modernu, tačiau Cher vokalui, kuris nebijo didelių muzikinių apkrovų, gali išnešti viską.

Mano įvertinimas: 7/10

14. You Haven‘t Seen the Last of Me

Sena Cher daina, kurią 2010 metais išvydome „Burleska“ miuzikle. Šios įspūdingos baladės, rodos, net pati Cher negalėjo atsisakyti. Galiu pasakyti, kad skambesys yra bemaž tobulas, o ši daina yra ne šiaip geriausia albumo baladė, o gal net ir daina, kiek pati geriausia Cher baladė per visą jos netrumpą karjerą. Su šia daina užsibaigia ir Deluxe CD versija. Ir beveik liūdnai dainoje sakoma: „...ir aš sugrįšiu...“. Taip ir norisi pasakyti, kad niekur tu nuo mūsų nepabėk, dainuok, kol gali ir turi noro!

Įvertinimas: 10/10

Taigi, šis Cher sugrįžimas neturėtų būti nepastebėtas, tačiau kur kas jaunesnės „konkurentės“ visgi yra užsiėmusios sau vietą muzikos pasaulyje, todėl Cher nėra pajėgi vėl po dešimtmečio pertraukos įsiskverbti į jaunimą, kuris yra pagrindinis populiariosios muzikos vartotojas. Nepaisant tai, šį albumą vertinu labai palankiai ir stipriai palankiai, daugelis dainų dėl Cher vokalo nusipelno ne tik atidesnio klausytojo, bet ir dėl moderno šiuolaikiniai klubai tikrai turėtų susigrąžinti Cher į savo playlist‘us. Išties tikėjausi labiau „atsisveikinančio“ albumo, su daug duetų, apibendrinant visą gyvenimą, tačiau albumas išėjo veikiau ne kaip apibendrinimas, bet kaip su prierašu „tai dar ne pabaiga“.

Jūsų Maištinga Siela