Filmas: "Šėtonas manyje" / "The Devil Inside"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Šėtonas manyje“ (angl. The Devil Inside) (2012), kurį jau daugelis spėjo iškritikuoti, suvertinti mažais balais ir visaip kitaip pasmerkti. Na, siužeto nieko neatpasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas iš esmės nieko novatoriško ir nematyto nepateikia – tai dar vienas filmas apie egzorcizmą, kokių per savo gyvenimą mačiau daugiau, nei turiu pirštų ant rankų.

„Šėtonas manyje“ – tai dokumentinio pobūdžio pasakojimas, kuris lygiuojasi į legendinę „Bleiro raganą“. Iš esmės filme nieko įspūdingo be gražiosios aktorės Fernandos Andradės. Siužetas kažkur lyg ir matytas, nors jis, kaip sako filmo kūrėjai pradžioje, remiasi tikrais faktais – kiek tų faktų, niekas neatskleidžia, belieka tik dėliotis viską galvoje ir tikrinti internete apie Vatikano politiką egzorcizmo atžvilgiu, žmogžudystę, įvykdytą 1989 metais ir pan. 

Filmas išties nėra įspūdingas, bet mane jis vis tiek sugebėjo prikaustyti. Pirmoji filmo pusė, kaip ir galite jau nuspėti, dėl šabloniškos pasirinktos dokumentinės formos, pakankamai pasyvi, pilna nuojautų, tačiau nuobodžių ir nelabai pagrįstų. Iš esmės filmą galima žiūrėti kaip vieną filmą apie egzorcizmą, o ne išskirtinį kino meno kūrinį. Yra šiurpuliukų, tačiau jie nesukrečiantys, jau kažkur matyti, regėti, išgyventi. Pasigedau tik novatoriško žvilgsnio į šį reiškinį ir kitokios pasakojimo formos, atmosferos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 18/100

IMDb:4.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Francas Kafka "Procesas"

 

Kafka F. 1994. Procesas. Vilnius: Vaga.

Sveiki,

Francas Kafka (vok. Franz Kafka) tikriausiai yra vienas žymiausių XX a. modernistų, kurio kūryba tokia savita, kad ji neturi apibrėžtumo nei pagal savo laikmetį, nei pagal kokią nors konkrečią literatūros srovę. Man, kaip ir daugeliui iš mūsų, F. Kafka atėjo dar mokyklos suole, kai teko skaityti ir nagrinėti jo novelę Metamorfozė – apie Zamzą, kuris vieną rytą atsikelia ir suvokia, kad pavirto dideliu bjauriu vabalu.

Jo romanas Procesas, kurį autorius sunkiai rašė, kaip ir kitus savo kūrinius, yra vienas iš dviejų jo romanų, aišku, nepabaigtų. Apskritai F. Kafkai sunkiai sekėsi baigti savo ilgesnio žanro kūrinius, o tiksliau – jų nebaigdavo, nebepajėgdavo ne tiek dėl laiko stokos, kiek dėl to, kad autoriaus gyvenimas imdavo transliuoti kitokią energetiką, kuri nebeatitiko rašomo kūrinio pobūdžio. Procesas buvo rašomas 1914 metais t. y. per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau autorius jo neužbaigė ir tik vokiečio M. Brodo, kuris nepaisė velionio noro nepublikuoti autoriaus kūrybos, dėka 1925 metais išspausdina nepabaigtą romaną, jį tokį turime šiomis dienomis ir mūsų kalba.

Francas Kafka buvo žydas, todėl iki Antrojo pasaulinio karo reikalai su kūryba klostėsi pakankamai palankiai, produktyviausias būdavo savo gyvenimo krizės momentais, bėgdamas nuo realybės į savo fantazijų pasaulį, gal todėl jo kūryboje nemažai siurrealizmo, išmonės ir realybės ryškių sąlyčių, ryškių transformacijų, vizijų. Romanas Procesas nėra toks stipriai siurrealistinis kaip antai novelė Metamorfozė, tačiau jis turi subtilesnio lygmens metafizinių parametrų. Pagrindinis personažas Jozefas K. yra bankininkas, kuris vieną dieną pažadinamas savo lovoje ir jam pranešama, kad jis yra areštuotas. Kodėl? Dėl ko? Ką daryti? Jam nieko nepasakojama. Vyrauja ryškus absurdo pradas, vidinė ir išorinė kova su melu, teisingumu, su žmonėmis ir įstatymais. Absurdas trykšte trykšta, todėl kartais atrodo, kad Francas Kafka rašo tiesiog groteską, farsą apie teismų sistemą.

Romane gausi teisminė leksika, ja autorius puikiai naudojasi, kurdamas fiktyvų absurdo daugiasluoksnį pasaulį. Čia labai svarbu pono K. pasaulėžiūros kitimo spektras, kuris dažniausiai lemia arešto būklę, kuris vėliau tiesiog tekste vadinamas procesu. Netikrumo, vaiduokliškumo ir absurdo Procese daug, tačiau kur kas įdomesni personažo K. vidiniai svyravimai, pasak literatūros tyrinėtojos Jadvygos Bajarūnienės , ponas K. beaistris žmogus, nesugebantis natūraliai nei džiaugtis, nei kentėti (p. 558). Ir iš tikrųjų personažo kintančios pozicijos panašios į maištingumo virsmą prieš ne tik teisminę sistemą, bet ir visą gyvenimą. Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad autoriui buvo svarbi kovos su absurdu momentai, o absurdą gimdo sukurtos tam tikros taisyklės, hierarchija, valdininkų luomai, biurokratija.

 

Francas Kafka.

Bene svarbiausia, ką galime išvysti Procese, tai, žinoma, būtų kaltės problema. Kaltė uždedama teisingai, neteisingai, kaltė peršama, kaltė perduodama, parduodama, manipuliuojam, iš jos uždirbama, tačiau kažkas tą kaltę turi nešioti, nors romane kaltė neminima dažnai, tačiau patį proceso sąvoką galėtume laikyti kaip kaltės sinonimą. Jozefas K. pradžioje įsitikinęs, kad yra nekaltas, tačiau tik rūpindamas jam paskirta kaltės našta (arba procesu) jo pasaulėžiūra, iki tol gyvenusi viltimis prasimušti bankininko karjeroje, ima ir galutinai susvyruoja. Dėl paskirto arešto, vykdomų kvotų Jozefo K. aplinkiniai draugai jį ima laikyti kaltu, nors jiems nesvarbu, ar K. kaltas, jį kaltu padaro pats procesas. Procesas keičia pasaulėžiūrą ir santykius ne tik su aplinkiniais, bet paverčia poną K. keistu robotu, kuris nemoka kentėti, nemoka džiaugtis – jam svarbiausia lieka proceso eigos esmė ir kaip pasipriešinti šitai uždėtai nepelnytai kaltei. Aišku, galima sakyti, kad vėliau nepelnyta kaltė tampa pelnyta proceso eigoje.

Francas Kafka pono K. pasaulį modeliuoja mistinį, siurrealistinį, o jei norite – magiškai realistišką. Jau vien teismo sistema primena tamsias palėpių šachtas, kuriuose personažas dažnai pasiklysta, ima kamuoti klaustrofobija, trūksta oro – teismas vaizduojamas kaip klastinga vaiduokliška įstaiga, kaip negailestinga žmonių valdymo ir naikinimo mašina (p. 558). Dabar galvoju, kad visa tai niekur nedingo, pasaulis nuo 1914 metų tikrai pakito, o kapitalistinis pasaulis tiesiog tapo nematoma priklausomybių ir valdymo koncentracijos stovykla, o F. Kafka buvo vienas iš tų pirmųjų šauklių grožinėje literatūroje, vėliau apie tai daugiau rašys G. Orwell, A. Camus ir kt. Viena iš pagrindinių šio romanų ašių būtų: melas paverčiamas pasaulio tvarkos principu (p. 173).

Romaną sudaro dešimt skyrių, dešimt proceso atkarpų, kurie ponui K., suteikia vidinio poslinkio. Veiksmas trunka vienerius metus, iki kol ponui K. sukanka 31 metai ir jam įvykdoma egzekucija. Aišku, paskutinieji skyriai ryškiai „iškąsti“, jiems trūksta papildymo, scenų, kurie sujungtų įvykius, tačiau pabaigoje vis tiek aišku, kad knygos veikėjas procesą pralaimi – vienas iš tokių pranašų buvo scena katedroje su dvasininku, kuris lyg ir suteikė personažui Paskutinįjį sakramentą.

Apskritai knyga įspūdinga, žinant, kada ji buvo parašyta. Neveltui F. Kafka laikomas vienas iš XX a. literatūros banginių, nors pats savo kūrybą vertino gana skeptiškai. Procesas nepaseno nė su viena diena, netgi priešingai, patyrus ekonominę krizę, leidžia permąstyti mūsų naujojo pasaulio pamatus, bankų ir teismų sistemą – ar tai sistemos mums tarnauja, ar mes tarnaujame sistemoms? Manau, apie tai daug anuomet mąstė ir rašė Francas Kafka.

Jūsų Maištinga Siela

Stebėti savo ramybę

Sveiki,

Šiandien viena iš tų dienų, kai sukuosi namuose ir esu beveik patenkintas, nes viskas vyksta ir nieko nevyksta. Lakstau įsikibęs Franco Kafkos raštų tomą, skaitau tai tualete, tai mirkdamas vonioje, tai prie viryklės, tai vėl grįžtas į patalus.

Nieko geriau už tą ramybę, kuri nusileidžia kaip pelenai iš iki pamatų sudegusių chaosų miestų. Ir visgi, dabar norėčiau gero šalto bokalo alaus ir kompaniono (-ės), su kuriuo (-a) galėčiau pakalbėti apie Kafkos „Procesą“ ir dar kitus procesus, kurie vienaip ar kitaip veikia mūsų gyvenimus. Va, pavyzdžiui, šiandien vienas iš tokių procesų – kruvinasis Mėnulio užtemimas, kuris vėlgi vienaip ar kitaip paveikia mūsų gyvenimus. Tikriausiai.

Belieka stebėti save ir savo ramybę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nužudyk savo mylimuosius" / "Nužudyk tuos, kuriuos myli" / "Kill Your Darlings"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Nužudyk savo mylimuosius“, Kino pavasario festivalyje filmas buvo pristatytas pavadinimu „Nužudyk tuos, kuriuos myli“ (angl. Kill Your Darlings) (2013). Nepūsdamas į akis į miglos, pasakysiu, kad filmas iš dalies yra nuviliantis, juolab kad labai laukiau, kada pasirodys dar vienas filmas apie bitnikų kartos judėjimą, kurio rate pasirodys vienas ryškiausių šios kartos rašytojų Džekas Keruakas.

Bet filmas ne apie Dž. Keruaką, tą taip pat labai greitai galima suprasti iš filmo anonso, tačiau filmas nepateisino lūkesčių. Aišku, filme bandyta atkurti autentišką bitnikų kartos besiformuojančią terpę – narkotikai, alkoholis, maištingas elgesys, Kolumbijos universiteto taisyklių laužymas ir, žinoma, homoseksualumas. Būtent ant homoerotikos filmas ir laikos – žydo Aleno simpatija ir meilė Lucienui, subtilios erotikos derinys, mažai nuogybių, daug ambicijų kūrybos atžvilgiu, tačiau filmas nepasirodė sodrus, laikmečio detalės parodomos, tačiau neišgyvenamos, neišnaudojamos iki galo, galimas daiktas, dėl riboto filmo biudžeto. Taip pat neatskleista bitininkų kartos tendencijos, jos pavaizduotos gana paviršutiniškai, labiau susitelkta į homoerotikos pasakojimą.

Britų aktoriui, amžinam Hariui Poteriui Daniel Radcliffe pagaliau išsipildė sena svajonė – suvaidinti gėjų, mat, aktorius jau ilgą laiką spaudoje simpatizuodavo LGBT žmonėms, kad net pats buvo ne kartą palaikytas homoseksualiu. Šįkart jaunasis aktorius suvaidino žydą Alleną – žydraakis aktorius tapo rudakiu kukliu studentu, kuris pamažu tampa maištinguoju rašytoju. Filme šmėkšteli ir mano pamėgta Elisabeth Olsen, Dane DeHaan ir kt. Šiaip šio filmo nė už ką nebežiūrėčiau antrą kartą, tačiau, aišku, jis nėra toks prastas, tą pastebi ir kino kritikai, jis turi savo idėją, savotiškos, prigesintos charizmos, bet iš esmės nieko ypatingo filme neįžvelgiau ir nepamačiau, bet taip pat nesigailiu jo ir žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nojaus laivas" / "Noah"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Nojaus laivas“ (angl. Noah) (2014), kuris tikriausiai buvo mano vienas labiausiai lauktų filmų fantastinio žanro baruose. „Nojaus laivas“ – tai Senojo Testamento pasakojimo ekranizacija apie Nojaus arką, laivą, į kurį „visi sulipo po du“, kad po Didžiojo tvano Naujajame pasaulyje pratęstų giminę. Aišku, ekranizacija šio filmo nepavadinsi, veikiau pasakojimu, kuris remiasi Nojaus legenda.

Žinote, dabar labai populiaru griebtis antikinių, biblijinių ir bet kokių mitų ekranizacijų, neatsižvelgiant į pirminius šaltinius, o kuriant savo interpretacinį epą, tirštai pataikaujant žiūrovui sukurtomis įspūdingomis batalinėmis scenomis, padarant iš veikėjų didvyrius, pamirštant vidinius personažo pasaulius. „Nojaus laivas“ balansuoja ant gero ir vidutinio filmo ribos. Pirmoji filmo pusė gana silpnas režisieriaus Darren Aronofsky, kuris sukūrė „Juodąją gulbę“, „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, „Versmė“, ėjimas – ištęstos laivo statybos, keistas vizijų pasaulis, nors filmo atmosfera gana įtaigi – žūstantis, sunykęs pasaulis, skurdi augmenija ir begalinis skurdas, nuolat primenantys vaizdai apie Kaino ir Abelio konfliktą, žmonijos susiskaldymą, gėrio ir blogio, laisvės ir vergovės sferas. Vizualumu šis filmas pavykęs, nepasakysi, kad jam kažko trūksta, nors, aišku, J. Camerono „Įsikūnijimui“ neprilygsta, bet naujas pasakojimas apie Nojų tikrai gražus, ypač žiūrint 3D formatu.

Bet vizualumas nėra gero filmo kriterijus, kai turinys šlubuoja, o šlubuoja jis tik pradžioje, kažko trūksta, nors sunkoka įvardyti ko. Vėliau, kai ima vertis tikroji dvasinė Nojaus kova, kuri primena religinį fanatizmą, sprendimai dėl savo misijos pašventimo ar šeimos išsaugojimo, ima vertis sudėtingesni personažai, kurie kur kas įdomesni, nei tas per klaidą į laivą patekęs piktadarys, ėdantis roplius ir gundantis vidurinįjį Nojaus sūnų... Ilga kelionė, niūrus tūnojimas laive, gyvulių miegas – išties plečia vaizduotę, kaip režisierius įdomiai visa tai pavaizdavo ir visa tai balansuoja ant labai trapios patikėjimo ir pravalo ribos.

Mano mėgstamas epinių filmų aktorius Russell Crowe, įkūnijęs legendinį „Gladiatorių“ bei „Robiną Hudą“, vėl imasi savo „arkliuko“. Nepasakysi, kad šis vaidmuo jam buvo lengvas, bet, manau, jis labai tiko šiam vaidmeniui, labiau, nei koks nors parinktas Holivudo gražuolis, kuris galbūt būtų visai sugadinęs Nojaus vaidmenį. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus aktorius – Jennifer Connelly jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, ji labai gerai ir santūriai įkūnijo Nojaus žmoną. Emma Watson sėkmingai kratosi Hermionos įvaizdžio – jos scena gimdant buvo viena labiausiai jaudinančių vietų viso filmo eigoje.

Aišku, daug įdomių niuansų liko po seanso. Iki šiol svarstau, ar gerai tie akmenyse įkalinti angelai, Dievo baudėjo ir atledėjo įvaizdis, o kam reikėjo Rojaus žalčio išnaros ant rankos – ar tai simbolizuoja užtrauktą bausmę, kaip skaudus priminimas žmonijai, ar tai kokia kita metafora. Bet daugiasluoksniai spėliojimai yra kur kas įdomesni, nei visas atrytas sukramtytas davinys kūdikiams. Antroji filmo pusė, aišku, kur kas tvirtesnė, įdomesnį, platesnė, nes ji gilinasi į Nojaus vidinį pasaulį, jaučiama kulminacija. Ir visgi Nojaus legenda virsta herojiniu pramoginiu pasakojimu – nemanau, kad tai blogai, tačiau režisierius iki tol buvęs labai individualus savo filmuose, tapo ties pataikavimo masėmis riboje, bet nepaisant visko, filmas vietomis mane jaudino ir dėl to jį laikau gana vykusiu ir patikusiu, nesvarbu, kaip į tai pažiūrės kiti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela