Bruno Ferrero "Marmuro liūtas ir baltas popieriaus lapas"

Sveiki,

Norėjau su Jumis pasidalyti Bruno Ferrero, kuris yra italų kilmės rašytojas, bet kartu ir kunigas. Iš tikrųjų man labai patinka alegorinės pasakos, bet jų skaityti daug negaliu. Užtenka vieno. Ilgam. Tiesa, jau nebepamenu, kada skaičiau tokio pobūdžio tekstą – gal tai buvo rytų pasaka, kuri labai panašiai skamba kaip ir ši pasakaitė, kuri, manau, tiktų paskaityti ne tik įvairiomis progomis, bet ir vienumoje, todėl pridedu vieną:

Su plaktuku ir raižikliu rankose skulptorius energingai darbavosi ties didžiuliu marmuro luitu. Prie atvirų dirbtuvės durų stabtelėjo berniukas, vaikštinėjantis aplinkui ir valgantis ledus.
Vaikas gėrėdamasis įsmeigė akis į baltą dulkių debesį ir žyrančias it fejerverkas akmens skeveldras.
Berniukas nesuprato, kas ten vyksta; žmogus, energingai tašantis akmenį, jam atrodė keistokai.
Po savaitės vaikas vėl žingsniavo pro šalį. Net išsižiojo iš nuostabos, kai ten, kur anksčiau stovėjo marmuro luitas, dabar išvydo rymantį galingą liūtą.
Susijaudinęs berniukas nubėgo pas skulptorių ir paklausė:
- Pone, pasakykite, iš kur jūs sužinojote, kad akmens viduje yra liūtas?

Mokytojas teigė turįs knygą, kurioje surašyta viskas, kas tik įmanoma.
Berniukas paprašė jam tą knygą paskolinti.
Parsinešęs namo smalsiai atsivertė…
Tačiau visi knygos puslapiai buvo tuštutėliai.
- Toje knygoje nieko neparašyta! – metė priekaištą mokytojui.
- Žinau, – pritardamas linktelėjo galvą šis, – bet užtat kiek daug ji įkvepia minčių!

Kiekviena tavo gyvenimo akimirka – tai baltas popieriaus lapas.
Jį prirašyti skirta tau.
Ir net jei kažkam atrodai panašus į akmens luitą, žinok: tavyje tūno liūtas.
Leisti jam pasirodyti dienos šviesoje gali tik tu.

Jūsų Maištinga Siela

Edgar Lee Masters "Spūn Riverio antologija"

Sveiki,

Visai neseniai poezijos pasaulyje atradau tokį man iki tol nežinomą autorių – Edgar Lee Masters ir jo kūrinį „Spūn Riverio antologija“ – pastarąją išvertė Sigitas Geda. Ateityje norėčiau susipažinti labiau su pasauline poezija, nes kur kas dėmesys labiau verstinei prozai. Emily Dikenson – manęs jau laukia.

„Spūn Riverio antologija“ – ypatinga savo struktūra. Joje aprašomi išgalvoto miestelio išgalvoti personažai. Personažai kalba po savo mirties, žvelgdami iš mirusiųjų pasaulio į savo nugyventą gyvenimą. Antologiją sudaro daugiau nei 250 epitafijų, skirtingų istorijų, poetizuotų biografijų, kurie jaudina savo esmingais pastebėjimais.

Daugiau tekstų iš šio kūrinio rasite paspaudę TEKSTAI.lt

Na, o aš pridedu daug kam patikusį:

 

Džordžas Grėjus

Daugelį kartų tyrinėjau marmurą,

kuriame man iškalta laivė suskliaustom burėm.

Iš tikrųjų ji vaizduoju ne mano skirtį, bet mano gyvenimą.

Meilę man siūlė, bet bijojau jos vylių.

Liūdesys beldėsi į duris, bet bijojau jas atverti.

Savimeilė graužė mane, bet rizikos vengiau.

Ir vis dėlto labiausiai ieškojau prasmės.

Dabar žinau, kad privalom pakelti bures

ir ieškoti savos skirties vėjo,

kad kur nors vestų laivę.

Ieškant gyvenime prasmės, galima išprotėti,

bet gyvent be prasmės – tai kankynė,

grynas nerimas ir troškimai migloti.

Laivė ilgisi jūros, bet jūroj baisu jai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas bijo Virdžinijos Vulf?" / "Who's Afraid of Virginia Woolf?"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vėl dairausi į senus, klasikinius filmus ir šįkart užšokau ant amerikiečių režisieriaus Mike Nickols, kuris sukūrė tokį filmą kaip „Arčiau“ (2004), pirmąjį debiutinį darbą „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (angl. Who‘s Afraid of Virginia Woolf?) (1966), kuriame pasirodė legendiniai aktoriai, kurie pelnė už šį filmą „Oskarus“ – Elizabeth Taylor ir Sandy Dennis.

Na, filmas pastatytas pagal 1962  metais pasirodžiusią pjesę „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuri greitai tapo kultine drama. Labai įdomus pavadinimas, ypač tiems, kurie yra susidūrę su Virginijos Woolf asmenybe, tačiau, deja, šiame filme, kaip ir pačioje pjesėje, apie su šia fatališko likimo rašytoja nieko bendra neturi. Filme kelis kartus dainuojama „Kas bijo Virdžinijos Vulf, Virdžinijos Vulf, Virdžinijos Vulf?“, kuri iš tikrųjų yra iš pasakos „Trys paršiukai“ paimta dainelė, kuri skamba taip: „Kas bijo didelio pikto vilko?“ – Vilkas „Woolf“ atitinka Virginijos pavardės reikšmę, tai anglų kalbos ypatybė. Filmo pabaigoje pagaliau paaiškėja, kad Marta, viena iš pagrindinių personažų, kuri jautė sūnų esant mirusį, gyveno iliuzijomis, jog jis gyvas. Jos vyras paklausia – „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ ir ji atsako, jog ji bijo, o potekstė tokia, kad ji bijo gyventi tikrovėje, atsisakius iliuzijų, visaip kaip tie paršiukai iš pasakos.

Filmas daugiau nei geras – jis iš tikrųjų puikus, nors jaučiasi, kad jis statytas pagal pjesę, tačiau laikmečio dvasia, ryškūs ir įdomūs personažai, dūžtantys likimai, iliuzijos, apgaulė, alkoholis ir cigaretės – man tai žavu. Skausmas ir juokas kine yra gražu. O šiame filme jo gana daug. Jeigu jums patiko R. Polanskio filmas „Kivirčas“, kur veiksmas ir atsiskleidžiantys veikėjai atsiveria per kelias valandas izoliuotoje erdvėje, tai šis filmas taip pat turėtų patikti. Mane sužavėjo ne tik laikmetis, pjesė, idėja, bet ir puikus aktorių kolektyvas. Ypatingai E. Taylor, su kuria vis nesusidurdavau... Patiko ir tai, kad su šiuo filmu gyvenau dvi dienas, nešiojausi jo idėjas, emocijas, koloritą, o ko dar daugiau reikia iš gero filmo? Emocijų ir sukrėtimų! Gilių, nepaviršutiniškų sukrėtimų. Kartais ir aš bijau Virdžinijos Vulf.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirtina tyla" / "Hush"

Sveiki, kino gerbėjai,

Jau seniai užsikrėčiau liga, kuri vadinasi „Jessica Lange“, todėl užsibrėžiau tikslą pamatyti kuo daugiau filmų su ja. Vienas iš tokių, kuris jau senai tūnojo kompiuterio kietajame diske buvo „Mirtina tyla“ (angl. Hush) (1998). Filmas pasakoja apie marčios ir uošvės santykius, apie motinišką prieraišumą, kuris iš esmės pagrindžia seną prietarą, kad motina sudėtingai priima sūnau atvesdintą žmoną – apie tai daugiau galėjote pasiskaityti Žemaitės kūrinyje „Marti“.

Filmas, kuris turi kriminalinio pobūdžio pasakojimą ir iš esmės puikius aktorius: dviejų „Oskarų“ savininkę Jessica Lange ir vieno „Oskaro“ savininkę Gwyneth Paltrow – abi aktorės šioje juostoje, deja, neturi didelės galimybės pasireikšti aktoriniu meistriškumu. Šis vaidmuo J. Lange pirmasis ryškus piktadarės vaidmuo buvo nominuotas Auksinei Avietei – šie apdovanojimai teikiami kaip prasčiausiai aktorei, tačiau tais metais J. Lange pasitenkino tik nominacija. Po filmo pagalvojau – už ką? Lyg ir viskas su jos vaidmeniu buvo gerai. Taip, jos personažas Marta daug rūkė, daug gėrė ir daug bei pavydžiai mylėjo. Visgi kino kritikams šis filmas totaliai nepatiko.

Tiesą sakant, didelio įspūdžio man asmeniškai taip pat nepaliko, bet J. Lange ir G. Paltrow – na, suprantate, dėl jų verta žiūrėti. Kur šio filmo bėda? Jis prastai režisuotas, įdomi ir intriguojanti istorija pateikta pernelyg lengvai, paviršutiniškai, šabloniškai – viskas daugiau ar mažiau nuspėjama, pasigedau personažų gelmės. Susitelkta labiau į pačią istoriją, pamirštant kitoniškas raiškos priemones. Pirmosios 15 minučių labai lėkštos, o scenos atrodo tarsi štrichai, o ne rimto psichologinio filmo pamatai. Praėjo ir nieko gali neatsiminti – tai vienas iš neįsimenamų filmų, kurie labai greitai gali pasimiršti.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 18/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela