Filmas: "Muzikinė dėžutė" / "Music Box"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Muzikinė dėžutė“ (angl. Music Box) (1989), kurį režisavo Costa-Graves. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmąkart, bet užtat su aktorė Jessica Lange, su kuria masiškai peržiūrinėju šiemet filmus, jau nebežinau, kiek kartų. „Muzikinė dėžutė“ tai dar vienas jos vaidmuo, kuris buvo įvertintas „Oskaro“ nominacija.

Filmas pasakoja apie vengrų kilmės šeimą, kuri, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, emigravo į Ameriką. Po beveik 40 metų, Anos Talbot tėvas gauna šaukimą į teismą. Jis kaltinamas žiauriais nacistiniais nusikaltimais Europoje. Rodos, Ana niekada negalėtų abejoti savo švelniu, rūpestingu ir visada atsidavusiu tėvu. Juo ir neabejoja, bet būdama teisininke ji ryžtasi ginti tėvą teisme, bet visi parodymai ir liudijimai rodo, kad Anos tėvas buvo karo nusikaltėlis, šaudęs žmonėms į galvas... Filme didelį dalį laiko atima teismo posėdžiai, per kuruos pamažu bliūkšta Anos nuostatos, viltys, tikėjimas tėvu. Lemtingas dvasinis lūžis teismą perkelia į Europą, kur imami parodymai iš vietinių, tada Ana išsiaiškina visa tiesą apie tėvą...

 Kadras iš filmo "Muzikinė dėžutė".

Šiaip išties geras filmas, turintis didžiulės moralinės atsakomybės ir pasirinkimo tarp meilės ir tiesos, noro tikėti esama realybe, energijos. Stipri Jessica Lange vaidyba, kuriai reikėjo ištransliuoti vidinę pasipriešinimo ir susipriešinimo, dvejonių kovą su savimi. Įdomi istorinė medžiaga buvo paremta realiai egzistavusia tokia šeima, kurios tėvas buvo patrauktas į teismą. Šiaip mane vargina ilgi filmai, kuriuose be paliovos tęsimi teisminiai procesai, tačiau šis nė kiek nevargino dėl holokaustinės tematikos. Tai filmas, kurį žiūrint, patys imsite viskuo abejoti, ir klausite tikėti tuo, ar netikėti, kaip suka teismo procesas.

Filmas yra pelnęs nemažai prestižinių įvertinimų ir apdovanojimų. Gaila, bet jis praktiškai niekam beveik nežinomas Lietuvoje. Galima dejuoti ir sakyti, kad tai „dar vienas filmas apie holokaustą“, bet holokausto vaizdinių čia nebus. Tai ilgas ir sunkus, bet įdomus, bylinėjimasis su morale. Ir kyla tik vienas klausimas, ar galima apgauti atmintį, susikuriant idilišką gyvenimą? Ar galima apgauti prisiminimus?

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magiškasis Maikas" / "Magic Make"

Sveiki, filmų žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmų „Magiškasis Maikas“ (angl. Magic Mike) (2012), kurį pasirinkau pažiūrėti ne šiaip sau, o dėl to, kad norėjau pamatyti kuo daugiau Matt Bomer darbų kine. Aišku, pradėsiu nuo to, kad visiškai manęs neatgrasė tai, kad perskaičiau kokį dešimtį pirmųjų komentarų ir visi iki vieno šabloniškai tratėjo, kad filmas skirtas labiau moteris, o ne vyrams, bet žvilgtelėjus į kritikų rodiklius, net aiktelėjau. Bus geras.

Po pirmųjų 5 minučių supratau, kad žiūriu visišką, liaudiškai sakant, „briedą“. Kad filmas suteiks nors kiek įdomesnį turinį, pasakojimą jau nebesvajojau po 15 minučių. Vienintelis geras dalykas šiame filme yra pagrindinių aktorių vyrų brigada su puikiais raumenimis. Fiziniai duomenys išties stulbinami, o striptizo scenos, nors grafiškai jie nieko nesiskiria nuo, tarkim, Demi Moore pasirodymo prieš kelis dešimtmečius filme „Striptizas“. Mažytė, gana nyki scena, žviegiančios besiseilėjančios merginos ir vyrai narciziškai besirepetuojantys prieš veidrodį, kažkokia nerišli, bet jau nuo pirmųjų kadrų aiški Maiko meilės istorija... Tryniau akis ir nesupratau, ką šiame filme veikia tokio puikaus tipažo aktorius kaip Matthew McConaughey? O Matt Bomer iš vis, dėl kurio ir norėjau pamatyti šį filmą, atliko tokį nežymų vaidmenį, tarsi būtų tik eilinė valytoja. O žolės rūkymas, narkotinės tabletės buvo tiesiog nuobodu.

Apskritai nesuprantu, kam šį filmą nutarė 2015 metais pratęsti? Tik dėl komercijos ir žviegiančių moterų. Gaila aktorių tokiems tuštiems filmams. Aišku, buvo viskas kaip ir gražu, tačiau striptizo galima pasižiūrėti ir „YouTube“ kanale...

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Vaiduoklis rašytojas" / "The Ghost Writer"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino Roman Polanski filmą „Vaiduoklis“ arba kitur tiesiog verčiamas kaip „Vaiduoklis rašytojas“ (angl. The Ghost Writer) (2010). Na, su R. Polanski kūryba kine jau draugauju ir žaviuosi nebe pirmus metus, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie šį jo kūrinį. Po „Rozmari kūdikis“ (1968), kurį žiūrėjau aną savaitę, šis filmas atrodo visiškai kitoks tiek dėl į kiną atėjusių naujovių, tiek dėl savo žanro.

„Vaiduoklis rašytojas“ – tai politinis trileris, kuris savo didėjančiu intensyvu man iš esmės priminė tą intelektualųjį W. Allen‘o kiną, kur svarbiausia tampa ne tiek pati istorija, kiek pasakojimo maniera ir jos skaidrumas. Atrodo, filmas atsisako Holivudinio šabloniško pasakojimo intensyvumo t. y. nėra to mums įprasto intensyvaus šablono – užuomazga, kulminacija ir finalas, kai nuo užuomazgos jau aišku, kuo pasibaigs visas filmas. Ne, R. Polanski leidžia mėgautis tartum tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais plepalais, kaip tarkim W. Allon‘o kine, mėgautis tuo, kad personažas geria kavą ir negali susidoroti su darbu, užnūsta, nors iš esmės jį kamuoja vidinė depresija, jaudulys. Ir nereikia čia triukų, intensyvių bėgiojimų besislapstant nuo kulkų. Aišku, man labai nepatinka politiniai filmai, nesu jų gerbėjas, tačiau taip, kaip Polanskis papasakojo „Vaiduoklio rašytojo“ istoriją, visgi sužavėjo.

Nepaisant man simpatijų šiai kino juostai, manau, kad tai vienas silpnesnių režisieriaus filmų jo kūrybos kinografijoje. Labai man patiko Ewan McGregor pasirodymas. Apskritai mėgstu, kai filmas pasakoja rašytojo kūrybos kančias, geresnio varianto tikriausiai režisierius, pasirinkdamas aktorių pagrindiniam vaidmeniui, negalėjo surasti. Pierce Brosman nėra mano mėgstamiausias aktorius, nesu matęs nė vieno filmo su juo, kuriame jis mane sužavėtų, o šis filmas taip pat nėra išimtis – jo figūra filme gal ir labai svarbi, tačiau jo pasirodymai lakoniški, lengvabūdiški ir kaip aktoriniai niuansai neįsimintini, ko negalėčiau pasakyti apie sodrius ir įtikinamus moterų vaidmenis.

Ar bereikia pridurti, kad filmas pelnė daugybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir nominacijų? Tai tiesiog geras filmas ir nieko čia per daug neprikiši, nebent tik skonio reikalą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Ugniaspalvė lapė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Vanda Juknaitė yra viena iš tų šiuolaikinių lietuvių autorių, kurios kiekviena knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų pripažinimo ir susidomėjimo. Ji viena labiausiai sukrečiančių mūsų rašytojų, nors ir nelabai produktyvi, tačiau turinti labai svarų žodį nūdienos literatūroje, už kurį ji buvo 2008 metais įvertinta Nacionaline literatūros premija.

Tikriausiai buvau viską skaitęs iš V. Juknaitės literatūros ir tik viena Ugniaspalvė lapė kažkaip pasiliko užnugaryje, nes ji kažkodėl mažiausiai minima autorės bibliografijos paradigmoje. Na, ir dėl to, kad knygą gana sunku, bent man pačiam, buvo rasti. Pirmą kartą (ir kol kas paskutinį!) Ugniaspalvė lapė pasirodė 1983 metais Pirmosios knygos serijoje. Šią knygos seriją sėkmingai ir toliau tebeleidžia Rašytojų sąjungos leidykla.

Gal pradėsiu nuo to, kad griebiau Ugniaspalvę lapę vis dar tikėdamas atrasti Vandą Juknaitę tokią, kurią ją pradėjau matyti Stiklo šalyje, visgi pirmoji jos knyga labai daug kuo skiriasi nuo būsimų kūrinių. Ugniaspalvė lapė visų pirma priklauso tradicinės prozos krypčiai ir čia žodis dar nėra tas, kuris desperatiškai ieškotų prasmės esančios už žodžių, dar nėra postmodernizmo šaknų, tų baisiai skaudžių pauzių, kurios alsuos būsimuose V. Juknaitės kūriniuose, bet jau instinktyviai eita link to, ką mes vadinama „juknaitiškumu“.

Pirmoji V. Juknaitės prozos knyga pradeda amžiną autorės pamėgtą temą – motinystė ir kaimo agrarinės kultūros nykimą, jos transformaciją per momentinį žmogaus dvasios, naujos realybės lūžį. Šioji knyga yra tarsi įvadinė studija, nenoriu pasakyti sumenkindamas, bet tebūnie tas žodis „apmatai“ pagrindinėms autorės kūriniams. Ugniaspalvę lapę sudaro apysaka ir keletas apsakymų, veikiau novelių, kurios pasėja pagrindinį grūdą neįkainojamoje autorės kūryboje.

Ugniaspalvė lapė pasakoja apie mergaitę Dinutę, kuri mokosi internate, bet retsykiais grįžta namo. Mergaitė ligota, jautri, bet toli gražu nekvaila, turi stulbinamą vaikišką pajautimą, žino, kas yra gerai, o kas yra blogai. Štai čia V. Juknaitė jau analizuoja vaiko psichologiją, eina į pasibaigiančio saugaus pasaulio ribų supratimą vaiko galvelėje. Pasakojimas gana šakotas, čia nuklystama ir apie motinos santykius su ją palikusiu vyru, čia skiriama dėmesio seneliui, kuris merdėdamas bando pasidžiaugti vaizdiniais pro langą ir t. t. Visi šie vaizdiniai iš tikrųjų gana niūroki, Dinutė yra įspęsta į laukinį žmonių pasaulį, kur taip tausojama tikro rūpesčio ir meilės. Ji yra priversta augti brutalioje aplinkoje ir kartu neprarasti ryšio su pačiu gyvenimu, atrasti gerumą už žmogiškojo pasaulio šiurkštybės, kad suprastų, kas yra gyvenimas, kodėl vieni kitiems žmonės yra, banaliai tariant, nedraugiški.

Rašytoja Vanda Juknaitė.

Esminis Dinutės dvasinis suvokimo lūžis įvyksta, kai ji vieną dieną pamato lapę, sėlinančių į vištidę: „Mergaitė nemokėjo paaiškinti, o ir pati dar nesuprato, jog tą akimirką ji pajuto nuožmią, laukinę gamtos jėgą, lemtingus ir nepakeičiamus dėsnius, kurie liepia žmogui gimti, medžiui augti, žvėriui žudyti“ (p. 42). Jau šioje apysakoje Vanda Juknaitė dėlioja ir veda esmingus žmogaus egzistencinius klausimus, kelia jų slėpiningą prigimtį. Teksto raiška, kaip minėjau, labiau tradicinė, čia retsykiais, kad ir taupiai, neišvengiama poetiškų gamtos aprašymų, tarsi bandoma gretinti žmogaus dvasią su gamtos duotosiomis galimybėmis. Šį rašymo metodą itin mėgo mūsų klasikiniai rašytojai, pvz., Ignas Šeinius, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt.

Knygoje esama ir keletas apsakymų. Vienas iš man labiausiai patikusių buvo Visiškai nenormalūs, kuriame pasakojama apie prasigėrusį bedarbį Marašinską, kuris nebetekęs gyvenimo prasmės, eina per kaimus ir apdainuoja gyvenimą. Aplinkiniai mato jo skausmą, bet jų abejingumas tiesiog žudantis, todėl Marašinskas bando pasikarti po lazdynu, bet jį išgelbsti kaimynas. Po lemtingo egzistencinio sukrėtimo, laukiant šalnos (tarsi aliuzija į Broniaus Radzevičiaus novelę Šiąnakt bus šalna), vyras nusprendžia gyventi kitaip, bet jį staiga ištinka mirtis. Mirtis apsisprendimo gyventi toliau akimirką – tai viena sukčiausių likimo ironijų. Iš esmės šis apsakymas yra griūvančios kaimiškos kultūros ir kartu skaudus nužmogėjimo vaizdinys. Šį apsakymą kuo puikiausiai pratęs romanas Šermenys.

Trumpuose apsakymuose dominuoja kaimiškoji kultūra, kuri pamažu skausmingai išgyvena urbanizacinį periodą. Toji žmonių karta jaučia sovietizacijos skausmingus padarinius, savo gyvenimo menkumo ir beprasmybės proveržį, begalinę vidinę tuštumą, apie kurį bus rašoma Šermenyse bei Romualdo Granausko Gyvenime po klevu. Nykimo ir sunykimo momentas skausmingas ir tai jaučiama tekste, jaučiama, kaip veikėjai jaučia, bet negali, nesugeba žodžiais apsakyti, kas su jais vyksta. Šių žodžių nebuvimą Vanda Juknaitė toliau aprašys vėlesnėse savo kūrybos flotilėse ir tai bus visiškai naujo ir dar lietuvių literatūroje neskaityto teksto raiška.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Christoferis ir tokie, kaip jis" / "Christopher and His Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood. Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais. 

Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus, bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi, suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...

Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius, sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais, kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių, kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu, tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.

Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms, manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves, priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai įdomių ir gerų dalykų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela